Prašau, mielieji – tik nesivarginkite man įrodinėti, kad Lietuva yra ne Rytų Europa, mojuodami Jungtinių Tautų ar kitokio velnio klasifikavimo lentele. Lietuva yra ir bus Rytų Europa visiems, išskyrus lietuviško interneto komentatorius.
Tokių programų ir straipsnių dabar daug. Kaip ir anksčiau, daug įgrisusių banalybių: ten jiems moka mažai, čia jie dirba darbus, kurių anglai nenori dirbti. Buvo daug nuobodžių kadrų, kuriais paprastai mirga tokios laidos: atvykstantys rytų europiečiai autobusų stotyje, darbininkai ankstyvą rytą ūkyje, pavargęs mokyklos vadovas skundžiasi, kad susirinkę vaikai kalba dešimtimis skirtingų kalbų, o vertėjų samdyti nėra už ką.
Sąlyginai nauja buvo pripažinimas, kad Anglijoje mažai kas apskritai nori dirbti, ir kad šaliai Rytų Europos imigrantai apskritai yra vienintelis realus išsigelbėjimas: kaip programoje sakė pro automobilio langą kalbintas ūsuotas vyriškis, anglai geria, šlapinasi gatvėse, vagia iš automobilių grotuvus ir šiukšlina, o rytų europiečiai keliasi ryte, eina į darbą ir moka mokesčius. Be abejo, išgėrimas ir ypač parvairavimas po vaišių ir mūsų tautiečiams nesvetimas, bet laida buvo ne apie tai.
Programoje buvo ir subtilus priminimas, kur leidžiami minėto pašnekovo mokesčiai: aplink darbo biržą, kur ne bedarbiai, bet „darbo ieškantys“ turi kas savaitę pasirodyti, kad galėtų gauti pašalpą, šlitinėja baltais sportiniais kostiumais, „blingu“ (lietuviškai kalbant, „gaikėms“, „cepūromis“ ir kitais papuošalais) bei beisbolo kepuraitėmis papuošti vietinės rasės atstovai.
Gimdytojų degradacijos pažymėti – galima lažintis, kad jų tėvai nežinomi, o motinoms buvo tik 15 metų, kai šie gražuoliai išvydo pasaulį, – per arti viena kitos įsmeigtomis akutėmis ir daugiau želė ant galvos, nei smegenų masės joje turintys angliški budulių atitikmenys gerkliniais garsais aiškino, kad su imigrantais nedirbs, arti imigrantų nedirbs, ir apskritai nedirbs. „Geriau man, reiškia, bus pašalpą imti, nu“, sakė vienas.
Paskui programoje buvo rodomi lietuviai, valiūkiškai žybsintys tamsiais akiniais ir geltonomis liemenėms, statybose vairuojantys elektros krautuvus, ir latviai, nuo ankstyvo ryto renkantys moliūgus.
Imigranto darbas turtingoje šalyje dažnai įsivaizduojamas kaip bebalsių pusiau vergų, pusiau gyvulių šliaužiojimas darbo rinkos išmatų duobėje, kur už kelis skatikus daromi kraupūs darbai – gal panašūs į tuos, kuriuos viduramžiais maro metais dirbdavo lavonus surenkantys vienuoliai, arba į tuos, kokie Indijoje tenka neliečiamųjų kastos atstovams.
Taip kalbėjo programoje ir Anglijos buduliai, taip kalba ir Lietuvos interneto komentatoriai: „Šluostot ten negrams užpakalius, plaunat tualetus“, arba dar blogiau, bet į laikraštį tos citatos jau netiktų.
Tačiau dažniausiai nebūna nieko panašaus. Be abejo, yra ir išnaudojimo, ir apgaudinėjimo istorijų, bet filmas pasakojo apie daržovių rinkėjus, uždirbančius per mėnesį 1500 svarų (apie 6800 litų), ir keltuvų vairuotojus, gaunančius 2000 svarų (9000 litų). Galbūt su viršvalandžiais, galbūt ne visada turint dvi laisvas dienas per savaitę, bet skaičiai įspūdingi, ir kylantys atlyginimai Lietuvoje, ypač už menkai kvalifikuotą darbą, tikrai negreitai prilygs vakarietiškiems.
Kodėl apie tai rašau? Noriu pradėti dar vieną apsižodžiavimą komentaruose arba įrodyti, kad Vakaruose – geriau?
Ne, nenoriu. Geriau yra kiekvienam ten, kur jam geriau – laisvos šalies laisvi žmonės gali nuspręsti, kur ir kam jiems geriau parduoti savo talentą, jėgas ir sveikatą. Aš ne apie tai.
Aš tik norėjau pastebėti tai, kad mūsų tautiečių darbas ir gyvenimas svetur greitai nesibaigs, ir tai turės didesnę įtaką Vakarų Europai, negu patys pagalvojame.
Vakarų Europa paseno ir aptingo. Ne tik pietų Italijos kaimai ir miesteliai, kur beliko seneliai ir vilas nusipirkę anglai bei vokiečiai, ne tik Skandinavija, kur vidutinės emancipuotos motinos amžius, kai gimsta pirmasis, beje, dažnai ir paskutinis, vaikas, pavojingai artėja prie ankstyvojo pensinio amžiaus. Vakarų Europos gyventojai, įpratę susitvarkyti gyvenimą, o paskui kurti šeimą ir turėti vaikų, vis dažniau mato, kad po jų taip rinktis jau nebebus kam, nes vaikams taip ir neliko nei laiko, nei jėgų.
D.Britanijoje jau šiandien didesnė dalis kūdikių yra gimę svetimšalių šeimose. Ir rytų europiečiai, išvykę į Vakarus, šeimas gausina sparčiau, nei juos priimančių šalių šeimininkai, ir taip pat sparčiau, nei jų tautiečiai, likę namuose.
Tai kodėl emigracija blogai? Ir kas nustatė, kad ji – blogis?
Jei lietuvis, kurio likimas, šeima ir Dievas neapdovanojo protu ir sugebėjimais, kurie sudarytų jam galimybę tapti advokatu ar architektu, užuot prasigėręs Lietuvos kaime, turi namus ir šeimą Anglijoje ar Airijoje ir ten augina vaikus, kurie ne uosto klijus, bet mokosi mokykloje, gal reikėtų džiaugtis, o ne aimanuoti?
Kai deputatai ir ministrai bei susirūpinusių aktyvistų brigados Lietuvoje nenutyla ir vis siūlo planus, kaip čia „grąžinus mūsų žmones į Lietuvą“, „sudaryti galimybę mūsų mokslininkams dirbti Lietuvoje“, man norisi pasiūlyti jiems susirasti kitą užsiėmimą.
Palikite emigrantus ramybėje. Jie jums nieko neskolingi, ir, beje, jūs jiems irgi nieko neskolingi.
Taip pat noriu pridurti, kad lygiai taip pat siūlau užsikimšti visoms įkyriai zyziančioms užsienio bendruomenėms ir aktyvistams, kaulijantiems iš Lietuvos valdžios tai pinigų bendruomenės klubui, tai kokios lietuviškos televizijos užsieniui, tai ambasados pagalbos lietuvių kalbos vertėjoms, iš kurių darbą atiminėja rusų kolegės. Nusiraminkit. Jei jums reikia klubo, surinkite pinigus ir statykitės patys, kaip statėsi kelios kartos išeivių iki nepriklausomybės atkūrimo.
Tegul kiekvienas gyvena ten, kur jam smagiausia, kur geriausiai sekasi, kur erdviausias namas ir žalesni medžiai. Nežinau tautos, kurią būtų nužudžiusi emigracija. Airių nepasmaugė nematytų mastų tautiečių išvykimas, bėgant nuo bado ir skurdo. Palyginti su jų emigracija, lietuvių išvykimas – tik gaili čiurkšlelė. Armėnų tautos neištrynė nei baisi istorija, nei pusės šalies išvykimas – šiandien armėnų užsienyje keliskart daugiau, nei tėvynėje, – neišnyko jų kalba ar raštas.
Todėl tikrai tegul gyvena kur kas nori, ir būna laimingi bei sotūs. Juo daugiau bus laimingų lietuvių – nesvarbu, kur jie gyvens, tuo laimingesnė bus Lietuva.