Velžietis vėl tampo valdininkų nervus

Pagarsėjęs svieto lygintojas ir korupcijos mafijozių gaudytojas velžietis Rimantas Velička pastaruoju metu vėl mėgina išmušti iš pusiausvyros apskrities administracijos valdininkus.

Vyras sako niekaip negalintis išspręsti vieno nedidelio asmeninio reikaliuko.

Tas reikaliukas tikrai nedidelis, bet jo sprendimas, kaip mano šis vyras, galėtų pasitarnauti daugybei valdžios gainiojamų gyventojų.

Šį reikalą išsprendus, R.Veličkos įsitikinimu, palengvėtų ir valdininkų gyvenimas: jie nuo nuolatinio stovėjimo žemyn galva galėtų sugrįžti į normalią pozą.

Nors reikaliukas išties nedidelis, tačiau prieš jį jau kapituliavo ne vienas šalies didžiavyris.

R.Velička kreipėsi į kone dešimtį Seimo narių, bet jie arba išdidžiai net nekreipė dėmesio į tokį niekingą reikalą, arba blaškėsi atsirašinėdami.

„Kaip visada – futbolas“, – numojo beviltiškai ranka R.Velička.

Pernai velžietis buvęs apkaltintas nemaža nuodėme. Tas kaltinimas išsprūdęs iš pačios Panevėžio apskrities viršininkės Gemos Umbrasienės burnos.

„Jūs, Velička, stabdote žemės reformą“, – taip esą pareiškusi aukšta valdininkė.

Pareiškusi taip todėl, kad R.Veličkos namų valda – per 20 arų – dar neperregistruota pagal naujus reikalavimus. Sovietmečio pabaigoje, 1986 metais, registruota valda dabar jau, pasirodo, esanti niekinė, nors, anot velžiečio, registruota ji toje pačioje, tik pavadinimą pakeitusioje įstaigoje, Lietuvoje, o ne Rusijoje.

„Visiems čia aišku – pripynė naujų įstatymų, kad tik iš žmogaus nuplėštų 600-700 litų už naują registraciją“, – išreiškė daugelio gyventojų nuomonę drąsusis velžietis.

Tačiau dėl tiek R.Velička dar nusileistų. Bet kad tas registravimo procesas, jam atrodo, vykdomas ne nuo to galo.

Valdžia liepia R.Veličkai savo namų valdą pradėti registruoti nuo jau stovinčio namo, o pabaigti – žemės sklypu. Bet ir kvailam esą gi čia aišku, kad namas negali stovėti ant tuščio, tam reikia lopinio žemės. Taigi registravimas turėtų būti pradėtas būtent nuo žemės sklypo.

„Jei liepia nuo namo, tai gal tada geriau – nuo kamino“, – šaipėsi iš jam atrodančių nelogiškų reikalavimų velžietis.

Bet ne, pasirodo, laisvoje Lietuvoje nuspręsta, kad reikia daryti tik atvirkščiai ir ne kitaip.

„Dabar išeina, kad esu registruotas kosmose, o Velžyje nelegaliai gyvenu“, – išgirdęs tokius reikalavimus padarė išvadą velžietis.

Maža to, vyras susikivirčijo ir su matininkėmis. Šios pačios nevažiavusios jo žemės matuoti, liepė jas nuvežti į vietą ir atgal.

„Mane prieš tai apskrities viršininkė tikino, kad tikrai pačios matininkės atvažiuos, bet aš juokiausi, kad taip nebūna“, – pasakojo R.Velička.

Bet atsitiko taip, kaip ir ant žemės paprastai atsitinka: nevažiavo tos matininkės, ir tiek. Jos pareiškusios, kad pirma turi būti užregistruotas namas, paskui žemė, tada ir pasirodysiančios.

Tada jau R.Velička ryžosi teisybės ieškoti pas seimūnus – argi ne tam jie rinkti, kad paprastiems žmonėms valdžioje atstovautų, kvailus įstatymus taisytų.

Problemą vyras išdėstė elektroniniame laiške ir pasiuntė jį vienam seimūnui, paskui antram, paskui jau trečiam, ketvirtam ir penktam, ir taip toliau.

Velžietis taikė ne šiaip bet kam iš valdžios vyrų tuos prašymus siųsti, o tiems, kurie savo darbe bent kiek su ta situacija ar bent jau su Panevėžiu susiję.

Teisės komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko padėjėja jo ėmusi ieškoti telefonu, bet kai pradėję kalbą, tai ta numetusi ragelį – esą velžietis per garsiai rėkiąs.

Birutė Vėsaitė, Kazys Starkevičius, Andrius Kubilius, panevėžietis Skirmantas Pabedinskas neatsišaukė. Julius Veselka atsiliepė.

Laimą Mogenienę velžietis pasirinko kaip „žemietę“: mat abu gimę tremtyje, Krasnojarsko srityje. Ta, anot R.Veličkos, jam atsakė, bet – „su žaidimais“ (suprask – nenuoširdžiai ir nekonkrečiai).

Žmogaus teisių gynėju prisistatantis Arminas Lydeka – nebūtų etikos žinovas – pasveikinęs ir itin mandagiai paaiškinęs, kad padėti niekuo negali.

„Šitą pasiunčiau į NATO“, – prisipažino R.Velička ir paaiškino, kad taip mandagiai, ne rusiškai „siųsti“ pamokęs pats amžinatilsį tėvas Stanislovas.

Galop A.Kubiliaus nurodymu panevėžiečio seimūno Juliaus Dautarto padėjėja pranešė, kad siūlys įstatymo pataisą šiai nesąmonei ištaisyti.

Kovotoja su korupcija Nijolė Steiblienė ilgokai susirašinėjo su R.Velička. Jai Registrų centro atstovas garantavo, kad be vargo galima pirma užregistruoti žemę, o po to – ir namą.

Tada R.Velička jai atsakė, kad taip, Registrų centras sutinka registruoti, bet pirma liepia atnešti apskrities administracijos raštą – užsakymą, o ši atsisako rašyti, nes esą kažkoks 2003 metų Vyriausybės nutarimas neleidžia.

Taip istorija ir užkliūva vis už naujos varčios.

R.Velička vis dėlto gali ir pasidžiaugti, kad jo atvejis – dar smulkmena, palyginti su kaimyno. Pastarajam tai jau visai „ragai“. Jam teko mokėti už savo žemę keliagubai.

Žmogus mat dabar, norėdamas įregistruoti namų valdą, nerado paprasto popierėlio – „Mokėjimo pranešimo“, o be jo, pasirodo, nėra kitokio įrodymo, kad jis tą žemę išsipirko už investicinius čekius.

Valdininkai tik paaiškinę, kad archyve nebesaugomi tą galintys patvirtinti dokumentai, tad dabar beliekanti viena išeitis – arba žemę nuomoti, arba vėl pirkti iš naujo.

„Negi dabar savo žemę nuomosi? Tai vėl iš naujo registravo ir trigubai sumokėjo“, – pasakojo R.Velička.

Panevėžio apskrities administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Kęstutis Vaičiūnas keistuolį R.Veličką pažįsta dar nuo sovietmečio. Kadangi pastarasis tik ką pas jį buvo užėjęs, tai ir visą čia aprašytą reikalą žino.

Velžietis, pasak K.Vaičiūno, dabar išsiperka iš valstybės du sklypus – asmeninio ūkio žemę, vadinamąjį trihektarį kartu su namų valda. Tai jam suteikia nemažai lengvatų. Jei jis registruotų tik atskirą namų valdą, tai dar ne tiek pinigų sumokėtų.

K.Vaičiūnas mano, kad įstatymas šiuo atveju yra surašytas teisingai ir nieko nuo galvos ant kojų nereikia perstatinėti. Nes tada galėtų prasidėti įvairios suktybės, vedančios ne kur kitur, o į teismus.

Valdininkas teigė, kad išties yra normalu registruoti namų valdą nuo žemės, o baigti namu. Taip ir turi būti daroma, kai yra nauji sklypai ir statomi nauji namai. Tačiau R.Veličkos namas jau stovi, jis jau naudoja tą sklypą, o formalumai esą atliekami tam, kad nuo sovietmečio besitęsianti netvarka būtų sustatyta į teisinius rėmus.

Valstybė leidžia R.Veličkai išsipirkti žemę tik todėl, kad jis čia gyvena ir ant jos yra savo namą pastatęs. Kitaip jis tos žemės negautų. Tad R.Velička ir turi valstybei pirma parodyti, kad tas namas yra jo.

Tačiau R.Velička valstybės institucijoms rodo tik sovietinę inventorizacijos bylą – dokumentą, kuris esą nepatvirtina nuosavybės, nes ten net nesą R.Veličkos pavardės.

O jeigu ant to sklypo, kurį nori išsipirkti R.Velička, stovi kito savininko namas? Štai ko bijo valdžia, vydama lauk visų dokumentų nesusitvarkiusį R.Veličką.

„Vienas toks atvejis mieste buvo. Žemę dėl notaro klaidos po kelių gyventojų namu išsipirko vienas savininkas. Po to jis ėmė reketuoti kitus savininkus, kad šie jau iš jo tą žemę išsipirktų.

Viskas baigėsi teismais“, – kad aiškiau būtų, papasakojo vieną istoriją K.Vaičiūnas.