Tuo tarpu pieno perdirbėjai ir prekybininkai toliau skaičiuoja savo pelnus ir šaiposi iš Konkurencijos tarybos bandymų ieškoti kartelinių susitarimų. KRK posėdyje dalyvavo Žemės ūkio ministerijos, pieno gamintojų, perdirbimo įmonių, prekybos centrų atstovai. Po audringų diskusijų konstatuota, jog padėtis šalies pieno sektoriuje katastrofiška ir nekontroliuojama. „Pjauname šaką, ant kurios sėdime“, - pareiškė KRK pirmininkas Viktoras Rinkevičius.
Valstybė padėties nekontroliuoja
ŽŪM sekretorius Vytautas Grušauskas pasakojo, jog 2007 m. beveik 120 tūkst. pieno gamintojų pajamos sudarė 1,1 mlrd. Lt, jie gavo ir 71,6 mln. Lt tiesioginių išmokų. Šalis gavo papildomos pieno kvotos, vadinasi, pieno gamybai – žalia šviesa. Tiesa, Vokietijoje, Lenkijoje krinta superkamo pieno kaina, Lietuvoje - pieno produktų kainos.
Kadangi 60-70 proc. gaminio savikainos sudaro žaliavinio pieno kaina, pasikeitimus rinkoje pajuto ir žemdirbiai. Valstybė negali turėti įtakos kainodarai, priversti, kad ir stambiesiems, ir smulkiesiems pieno gamintojams būtų mokama tokia pati kaina.
Ji tik gali pasiūlyti žemdirbiams kooperuotis, sudaryti žaliavos pirkimo-pardavimo sutartis. Seimo KRK nariams ŽŪM sekretorius pateikė rekomendacijas perdirbėjams sugrąžinti eksporto išmokas, prekybininkams sumažinti PVM šviežiems pieno produktams, o žemdirbiams už kvotinio pieno toną mokėti ne 53 Lt, o 84 Lt.
„Žemdirbys irgi pažįsta pinigus“
Taip KRK posėdyje sakė Skuodo r. Gėsalų žemės ūkio bendrovės vadovas ir buvęs Seimo narys Edvardas Karečka. Jis teigė, jog pieno perdirbimo įmonės per dešimtmetį žemdirbių sąskaita (mokėdami už pieno žaliavą pačią mažiausią kainą) pertvarkė, modernizavo savo gamyklas, o ūkininkas turi tas pačias gamybos priemones, kaip ir prieš 25 metus. Valstybės institucijos neturi aiškios pieno ūkio strategijos.
E.Karečka pateikė tokį pavyzdį: jo ūkyje augalininkystės sektoriaus pelningumas – 125 proc., pienininkystės – 25 proc. Pirmajame sektoriuje reikia penkių darbininkų, antrajame – 60. Visos išmokos, nepasiekusios ūkio, atiduodamos už trąšas. „Pusė pieno produkto kainos turi atitekti žemdirbiui, antraip teks greitai likviduoti pieno ūkį“, - sakė E.Karečka.
- Mums perdirbėjai sako: reikia Lietuvai pieno, bet tik labai pigaus, - kalbėjo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. Jis siūlė grąžinti perdirbėjams eksporto subsidijas, o žemdirbiams diferencijuoti išmokas už žalienas. Dabar už kvotinį pieną išmokas gauna ir nelaikantieji karvių.
Centas iš kišenės – kaip tėvas nuo stogo
UAB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa posėdžio dalyviams pateikė paties sudarytą lentelę - pajamų pasiskirstymą gaminant ir parduodant natūralaus pieno pakelį: 47 proc. kainos atiteko žemdirbiui, 17 proc. – perdirbėjui, 21 proc. – prekybininkui ir 15 proc. – valstybei (PVM). D. Trumpa minėjo didelius pieno surinkimo kaštus: jų įmonė turi 20 tūkst. pieno statytojų, tuo tarpu panaši pieninė bet kurioje ES šalyje – apie 1 tūkst. Jis siūlė žemdirbiams nuomoti pieno surinkimo punktus.
- Jeigu mes tik vienu centu pakeltume pieno kainą, mums per metus iš kišenės dingtų 5 mln. Lt, - sakė D. Trumpa. Jis prašė suprasti ir perdirbėjus.
Seimo nariai Bronius Pauža, Algirdas Ivanauskas, Antanas Stasiškis, Kazimieras Starkevičius pieno perdirbimo įmonės vadovo argumentus vadino „valdišku atsikalbinėjimu“. Jų nuomone, valstybė sudariusi tokią sistemą, kada sūrio valgytojas nesuinteresuotas sėkmingu melžėjos darbu. Seimo narys A. Stasiškis prognozavo, jog vadovaujantis tokia strategija po penkerių metų Lietuvoje neliks nei karvių, nei pieno perdirbimo įmonių.
Yra kainos, nuolaidos, akcijos
Pieno gamintojų atstovai pageidavo, kad kuri nors valstybės įstaiga pasidomėtų prekybininkų manipuliacijomis. Kartais jie parduoda pieno produktą pigiau, negu pirko iš perdirbimo įmonės. Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Marius Busilas komentavo, jog sutartyse perdirbimo įmonės nurodo dvi kiekvieno produkto kainas: „viršutinę“ ir „žemutinę“. (Vadinasi, kas galėtų paneigti...)
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas siūlė bent metus laiko prekybos centrų pieno produktų etiketėse žymėti, kokią kainos dalį gauna žemdirbys, kokią perdirbėjas ir kokią prekybininkas.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys prognozavo, jog šalies pieno sektoriaus krizė neturėtų ilgai užtrukti. Nelaimė, kad stambiam prekybos ir tokiam pat pieno perdirbimo sektoriaus diktatui neatsilaiko smulkus pieno gamintojų ūkis. Juos išgelbėtų tik kooperacija.
„Dvidešimt kooperatyvų, tokių kaip „Pieno gėlė“, ir šalies pieno ūkis būtų išgelbėtas“, - atitarė KRK pirmininkas V. Rinkevičius.
ŽŪR pirmininkas B. Markauskas apgailestavo dėl stagnacijos šioje srityje ir pateikė pavyzdžių, kaip perdirbimo įmonės agituoja ūkininkus nestoti į kooperatyvus, net kokiam mėnesiui pakelia pieno supirkimo kainą.
Šiemet pieno kaina mažės kas 15 dienų?
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis prognozavo, jog dėl pieno perdirbimo įmonių ir didžiųjų prekybos tinklų diktato žemdirbiams teks atsisakyti pieno gamybos. Pasak J. Sviderskio, dėl panašių tendencijų šalyje beveik atsisakyta linų, iškilo grėsmė mėsos ir sodų sektoriams.
„Panašu, jog šiandien valstybę valdo didieji prekybos tinklai“, - liūdnai samprotavo žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andrejus Stančikas.
Pasitarime buvo konstatuota, jog apie 50 proc. Lietuvoje gaunamo pieno, perdirbus jį į pieno produktus, išvežama į užsienį. Šių metų sausio mėn. pieno gamyba šalyje sumažėjo 5,6 proc. Žaliavos kaina mažėja ir toliau mažės. Pasitarimo dalyviams buvo pateikti ūkininkų gaunami perdirbimo įmonių vadovų raštai apie pieno kainų mažinimą.
Nors įmonės skirtingos, tačiau tekstai panašūs: „Toliau krintant pieno produktų kainoms eksporto rinkose ir pasiekus praėjusių metų lygį, esame priversti pranešti, kad nuo 2008 m. kovo 1 d. už vieną toną perskaičiuoto į bazinius rodiklius pieno Jums bus mokama ... (mažesnė) kaina. Šis raštas yra neatskiriama pieno pirkimo-pardavimo sutarties dalis. Tikimės Jūsų supratimo ir sėkmingo bendradarbiavimo ateityje“.
Viena pieno perdirbimo įmonė sugalvojo „patobulinti“ tipinę pieno pirkimo-pardavimo sutartį, nenurodant joje kainos, o pasirašant konfidencialų pieno kainų suderinimo priedą. Šiame priede nurodoma, jog nuo kovo 1 d. pieno kaina mažinama, „atsižvelgiant į pieno produktų kainų kitimą pasaulio rinkoje“.
KRK nariai siūlė ieškoti išeičių gelbstint šalies pieno ūkį: didinti tiesiogines išmokas už kvotinio pieno toną, mažinti PVM pieno produktams (pavyzdžiui, Lenkijoje jis siekia 7 proc., Lietuvoje – 18 proc.), grąžinti eksporto subsidijas. Netgi užsiminta apie galimybę prašyti šalies specialiųjų tarnybų paramos „papurtant“ prekybininkus ir pieno perdirbėjus. Juk ūkininkas ir taip tarsi pasakos striukis beuodegis: jis visų bijo, jam nuo visų kliūva.
KRK nariai posėdžio nutarimo nepriėmė, atidėjo kitam kartui, tikėdamiesi, jog ŽŪM parengs išsamų planą šalies pieno sektoriui gelbėti.