Šia proga poezijos mėgėjus į kūrybos vakarą šiandien kvies Algimantas Baltakis.
Rašytojų klube Vilniuje šį vakarą jis pristatys dvi naujas savo knygas – dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“ („Tyto alba“) ir poezijos rinktinę „Penkiasdešimt eilėraščių“ (LRS leidykla).
- Jūsų manymu, kokia yra poezijos padėtis dabartiniame pasaulyje?
- Džiugu, kad šiuo metu žmonių domesys poezija vėl pamažu atgyja.
Apie tai sprendžiu iš publikos, kurios daugėja renginiuose. Bent jau mano ir mano bičiulių kūrybos vakaruose retai rasi laisvą kėdę.
- Bet ten beveik nematyti jaunų veidų?
- Jaunimo kelias į poeziją kitoks – per dainą. Klausydami savo mėgstamų atlikėjų dainų, sukurtų, tarkim, pagal mano eilėraščius, jie sužino, kas toks tas A.Baltakis.
- Ar rašydamas eilėraščius kada pagalvojote, kad jie ateityje virs dainomis?
- Dažniausiai ne. Nebent tik koks kompozitorius užsakydavo tekstą, kurį turėdavau parašyti pagal jau sukurtą melodiją. O populiariosios muzikos grupės pačios kurdavo melodijas pagal jau parašytus mano eilėraščius.
Šiandien džiaugiuosi, kad tos dainos man „uždainuoja“ pragyvenimui. Tarkim, pernai dainos pagal mano tekstus nuskambėjo daugiau kaip 5 tūkstančius kartų – maždaug po 14 kartų per dieną.
Gal ir keista, bet pastaruoju metu dainos man uždirba daugiau nei knygos.
- Ar neatrodo keista, kad populiarios grupės dažnai pačios kuria tekstus, o ne kreipiasi į poetus?
- Todėl dabar ir skamba tokios nesąmonės kaip „angelai lūpomis bėgioja“ ar „kažkas pabels į miegančias akis“. Kartą žmonai ir sakau: „Tu užsimerk, o aš pabandysiu pabelsti“.
Juk dainų tekstai dažniausiai tikrai būna geresni, kai prie jų prikiša nagus tikri poetai.
- Ar prisimenate savo pirmąjį eilėraštį?
- Nežinau, ar tai pirmasis, bet mama yra išsaugojusi eilėraštį, kurį parašiau 1939-aisiais, būdamas devynerių.
Aš jį net moku atmintinai: „Pavasaris gražus/ateina jau pas mus./ Paskendusį žieduos/mūs kraštą jis papuoš.//Paukšteliai vėl čiulbės/ir vaikelius perės./Visa gamta atbus, pavasaris čia bus.
- Kokį vaidmenį poezija suvaidino jūsų gyvenime? Juk jūsų kūrybinis kelias – per 50 metų.
- Mano gyvenime daugiausia laiko surijo darbas redakcijose. Jose praleidau 36 metus.
Eilėraščius visą gyvenimą rašau priešokiais, darydamas labai ilgas pauzes. Net mėgdavau juokauti: „Žiūrėkit, kaip talentingai aš tyliu“.
- Homero laikais eiliavimas buvo vadinamas šventuoju pamišimu. Kaip atsiranda jūsų eilėraščiai?
- Man eilėraščių rašymas turi būti šventė. Kad ir mažytė, bet šventė. Parašytas eilėraštis turi patikti sau pačiam, tada jis gali patikti ir kitiems.
Šiaip aš esu ryto žmogus. Keliuosi apie penktą valandą.
Būna tikra šventė, kai tomis ryto akimirkomis man pavyksta, kaip aš sakau, prisijungti prie Dievo kompiuterio.
- Ką su kūrybiniais impulsais daro amžius? Kada paprasčiau rašyti – jaunystėje ar dabar?
- Kiekvienas laikas turi savo privalumų ir trūkumų. Senatvėje atbunka jausmai, bet atsiranda išminties ir drąsos.
Senatvėje nereikia bėgioti paskui panas, todėl lieka daugiau laiko dirbti. (Juokiasi.) Kita vertus, senatvėje gyventi labai trukdo ligos.
Džiaugiuosi, kad mano onkologinė liga atsitraukia, bet, antra vertus, reikės operuoti sąnarius, nes beveik nepaeinu.
Gražiai tariant, senatvė turi vakaro nuotaikų.
* * *
Kūrė eiles, tekstus dainoms ir sentencijas
* A.Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose (Utenos r.).
* Jis ilgus metus dirbo „Pergalės“ žurnale. 1964-1976 ir 1985-1989 m. buvo jo redaktorius.
* A.Baltakis priklauso 4-ojo dešimtmečio poetų kartai, kuri, nepaisant daugelyje jos knygų esančių socrealizmo „topų“, atgaivino pokario metais nuskurdintą lietuvių poeziją.
* Vienas geriausių A.Baltakio poezijos rinkinių – „Strazdiškio elegijos“ (1979 m.), kuriame poetas bandė įamžinti išnykstančio kaimo aplinką, žmones.
* Iš A.Baltakio eilėraščio yra atėjęs populiarus apibūdinimas „pirmoji karta nuo žagrės“.
* A.Baltakis yra daugybės populiarių dainų tekstų autorius. „Boružėlė septyntaškė“, „Sugrįžk“, „Ugnelė“, „Gimiau pačiu laiku“ skamba dainininkų G.Karaliūnaitės, S.Povilaičio, V.Noreikos, grupės „Vairas“ repertuare.