Eurolygos finišas - dvi lietuviškos istorijos

Europinio krepšinio egzaminas Lietuvos klubams baigėsi. Po Eurolygos maratono - trumpas žvilgsnis į Kauno ir Vilniaus ekipų pasirodymus.

Kauno „Žalgirio“ pasirodymą, prisiminus Eurolygos pradžią ir prognozes, tvirtai vertinčiau patenkinamai. Kauniečiai įveikė mirtininkų grupę, iš kurios net 4 komandos prasimušė į turnyro ketvirtfinalį.

„Žalgirio“ krepšininkai „Top 16“ etape sužaidė šiek tiek žemiau savo galimybių, kartais pritrūkdavo ir sėkmės. Tačiau didžiausia problema - banguotas žaidimas. Prisiminkime tikrai neblogas rungtynes Madride ir Pirėjuje, bet ir nepamirškime pasirodymų namie su „Real“ ar „Olympiakos“.

Žinau, koks sunkus trenerio darbas. Laimi komanda, pralaimi treneris. Visos kritikos strėlės sminga į vieną žmogų. Pastebėjau, kad R.Grigui trūko kietumo. Bet jis toks žmogus, demokratiškas, gal kiek atlaidesnis.

Žaidėjai pajuto laisvę, kuri ne visada duodavo naudos komandai. Tiesiog komandai kartais trūkdavo griežtesnės rankos.

Taktinius trenerio sprendimus sunku vertinti - tai kiekvieno trenerio pasirinkimo reikalas. Dažniausiai komandos rezultatus lemdavo individualus žaidėjų meistriškumas, rečiau - gera gynyba.

Kiekvienos komandos žaidimas itin priklauso nuo aukštaūgių indėlio. O jis "Žalgirio" klube dažnai būdavo menkas. Nepadėdavo net ir dažnos rokiruotės.

Ieškojo, pirko, bandė, gadino nervus sau ir komandos aistruoliams. Taip būtų galima trumpai apibūdinti „Žalgirio“ įsigytus žaidėjus sezono metu. Žinoma, viskas atsirėmė į finansinius reikalus, be to, gero žaidėjo sezono vidury dažnai ir su žiburiu nerasi.

M.Bradley išvyko, M.N`Diaye pirmosiose rungtynėse sužibėjo, o vėliau išsikvėpė. D.Markota dar iki šiol nespėjo sužaisti bent vienerių įspūdingų rungtynių.

Tačiau sezonas dar nesibaigė.

Apmaudu, kad Vilniaus „Lietuvos rytui“ nepavyko pasiekti istorinės pergalės ir patekti į stipriausių Europos krepšinio klubų aštuntuką. Bet šios komandos žaidėjai kovojo iki galo ir pavyzdingai. Trūko sėkmės ir sveikų žaidėjų.

Daug kas tiek prieš reguliarujį sezoną, tiek ir prieš „Top 16“ etapą kalbėjo, kad Vilniaus komanda patenka ir sąlyginai silpnesnę grupę. Net neabejoju, kad tokie vertinimai ir iškelti maksimalūs tikslai slėgė žaidėjus.

Niekas apie tai nekalbėjo, bet visi jautė.

Prasidėjus „Top 16“ etapui aukštas tempas išsekino žaidėjus. Prasidėjo ir traumų epidemija.

Regis, vis trūkdavo vieno taško. Prisiminkime abejas rungtynes su Vitorijos „Tau Ceramica“. Jau nekalbant apie istorinį pratęsimą Stambule. Tas vienas taškas galėjo sukurti visiškai kitokią komandos psichologinę būseną prieš lemiamas rungtynes su Salonikų „Aris“.

Tikrai netikėjau, kad „Tau Ceramica“ treneris N.Spahija guls ant bėgių dėl „Lietuvos ryto“. Rungtynės viską patvirtino.

Puikiai savo darbą atliko treneris Aleksandras Trifunovičius. Jis iš savo komandos išspausdavo maksimumą. Kartais net ir daugiau. Strategas puikiai išnaudodavo atsarginius žaidėjus, tokius kaip M.Gecevičius, ar rečiau -A.Šležas („Žalgiryje“ astarginių žaidėjų indėlis dažnai būdavo menkas).

Vilniečiai Eurolygos sezoną norėjo pabaigti aukštai pakelta galva. Beveik pavyko. Tik sėkmės pritrūko.