Prekiavau tada išmetamosiom dujom, verslas sekėsi, tad nenuostabu, kad į žmones ėmiau žiūrėt iš aukšto.
Supratau tapęs naujuoju lietuviu, o gal net rusu. Vis pagalvodavau: ar Anglijoj yra naujųjų anglų? Jei ne – kaipgi tenykščiai gyvena? Ko siekia? Pabirdavo ašaros...
Tapęs nauju, netapau blogu – išmetamąsias dujas kaip labdarą tiekiau senelių namams, kūrybinėms sąjungoms... Problemų ten sumažėjo.
Verslui klestint, žmona ėmė ragint, kad pagadinčiau dujotiekį į Rusiją. Atseit pakerštausim... Aišku, man patarinėjo ir keletas meilužių. Bet žmonos nuomonės visados labiau paisiau.
- Jei taip staiga imu ir nutraukiu išmetamųjų dujų tiekimą į Rusiją, tai nežinia kaip galiu pakreipt tolesnį tos šalies likimą... – abejojau.
- Ir pakreipk! – šaukė ta arši slavoskeptikė. – Nepasius Ivanas.
- Bet kas tada nutiks naujiesiems rusams?
Aš apsiverkiau. O pati kad sutryps kojom.
- Paskutinį sykį sakau: užsuk kranelį!
Atsidusęs pagrabaliojau po stalu, neva ieškodamas kranelio, bet iš tikrųjų tik spūstelėjau ten paslėptą specialų mygtuką. Pasigirdo skambūs „Kalinkos“ garsai, ir mano pačią it vėjas išpūtė pro duris. Vargšė buvo alergiška rusiškai harmonijai.
Ir pačiu laiku, nes pro kitas duris jau veržėsi partneris iš Rytų. Žvalus išskėtė rankas, bet pastebėjęs mano nuotaiką pristabdė žirgus.
- Gal šiandien blogos dienos?
Atsidusęs numojau ranka.
- Amžinos problemos su žmona dėl jūsų Rasiejos...
Partneris stvėrė mane į glėbį, žemė išslydo iš po kojų ir nuplaukė su visom problemom...
Paskui, kai nuilsę gulėjom ant derybų stalo, jis švelniai suurzgė man į ausį:
- Tu ne toks kaip visos.
- Aš vyras, – atsakiau.
- Ak, taip... – jis kiek sutrikęs skėstelėjo rankom ir, išslydęs iš to meškino glėbio, aš vėl užėmiau prie savo stalo normalią derybininko poziciją. Įdėmiai nužvelgiau partnerį. Dabar, atslūgus įtampai, jis atrodė man toks pat kaip visi.
- Pasirašysim, – tiesė taukuotus rusiškus popierius.
Atseit po to, kas įvyko, nebegalėsiu kitaip... Tipiškas mužiko mąstymas.
O jis – lyg būtų Maskvoj – atsirišęs maišą sėmė sauja koldūnus ir rijo net nugurkdamas. Dabar man atrodė itin bjaurus. Atstūmiau popierius ir užsimerkiau...
Kiek pamenu, visados buvau tradicinės orientacijos, mano kelrodėm švietė vien moterys, knygos, kometos... Deja, tapęs turtuoliu, pajutau atsivėrusią dvasinę tuštumą. Žinojau, kad ją lengviausia užpildyt skysčiais, bet vis tiek klaidžiojau rūke. Andai nuolat pasiklysdavau tarp žmonos ir meilužės, dabar – tarp telefono ir televizoriaus. Tokia padėtis niekad nebuvo laikoma tradicine.
Nenuostabu, kad nuklydau į šalį...
Dabar jau tik žingsnis iki Tėvynės išdavimo...
Paplūdęs ašarom ėmiau kartoti maldos žodžius: „Tėvyne mūsų, kuri esi Airijoj ir Anglijoj, Amerikoj, Ispanijoj...“
- Gavarit Moskva! – išgirdau nemalonų bosą.
Krūptelėjau. Ėgi tai mano partneris su savo nešvariais popieriais.
- Tokio svarbaus dviem valstybėm sprendimo negaliu priimt nepasitaręs su žmona, – išsisukinėjau.
- Būk vyras, – siūlė jis.
- Po to, kas buvo... – aš paraudau. – Ne taip paprasta...
Jis pakilo, žergė artyn.
- Aš ne toks! – sušukau. – Tai buvo tik akimirkos silpnumas. Jūs ne mano skonio. Aš nueisiu į zoologijos sodą...
Partneris suriaumojo. Aš sucypiau. Bet, laimė, tuo metu kyštelėjo galvą durininkas Traidenis.
- Ekspertas iš Briuselio!
Stvėriau partnerį už skverno.
- Slėpkitės spintoj!
Nors ir urgzdamas, jis pakluso, o aš, suglaudęs kojas, atsisėdau prie stalo daugmaž oficialia poza.
Įėjo ekspertas, susiraukęs šniaukė orą.
- Jūs vienas? O dėl ko toks raudonas?
- Jūs amžinai mane įtarinėjate! – sušukau. – Ir, aišku, ryšiais su rusais. Kam man jų reik? Jūs man vienintelis!
Pralinksmėjęs ekspertas apglėbė mane, pargriovė ant derybų stalo...
Spintoj skimbtelėjo balalaika.
- Kas ten? – sukluso belgas.
- Naujoj spintoj vaidenasi, – tariau. – Dar nešventinta.
Tuo metu rusas išleido specifinį profesinį garsą.
- Dabar aš viską supratau! – paleidęs mane, belgas beldė į spintos duris. – Išeikite!
- Pats išeik! – atšovė rusas.
- Liaukitės! – šaukiau. – Išeikit abu! Seniai įtariau, kad esu jums tik koridorius, kuriuo valkiojatės per abu galus... – apsipyliau ašarom. – O aš juk noriu patikimų ilgalaikių santykių, kaip ir kiekvienas paprastas verslinykas...
Bet jie nebekreipė dėmesio. Rusas išsitraukė butelį, belgas – užkandos. Abu sulindo į spintą – išgirdau, kad prasideda diskusijos.
Verkdamas palikau verslo centrą ir grįžau pas pačią...
Pastebiu, kaip sparčiai po tų įvykių Lietuvoj ėmė šilt klimatas – čia vis daugėja išmetamųjų dujų. Kažkas nesuderinta, kažkur neužsandarinta...
Bet man jau neberūp... Kartais net pats susinervinęs šiek tiek išmetu į aplinką.
Mano klinikos
1.
Smulkius negalavimus gydau tik tradiciniais metodais – rykštėm, lazda ir kumščiu. Daugeliui pagerėja po pirmų procedūrų...
Bet jeigu tipas drybso lovoj ir skundžiasi, išsitraukęs parodau elektrinį grąžtą.
- Va, kai šitą panaudosiu, tai iš karto sužinosit, kas yra bloga savijauta.
Ir žiū – mirtininkas jau kyla iš lovos.
O juk spintoj dar laikau ietį persmeigt slibinui, tūnančiam kiekvieno viduje ir reikalaujančiam kasdien vis daugiau...
Paskutinis Sveikatos reformos dėsnis byloja: laikas – geriausias gydytojas. Todėl pastaruoju metu įvairias negalias gydau būtent laiku.
Nuo slogos išrašau tris mėnesius, nuo inkstų – pusmetį, o nuo senatvės – savo nuožiūra. Nesu brangininkas, už išrašytą valandą imu vos dešimt litų.
Bet yra pacientų, kurie vis tiek nervina.
- Jaučiuos vienišas, – skundžiasi toks ponėkas.
- O aš su tavim jaučiuos dviešas, – atsakau.
Tiek pat sopulingai – kaip jis – perkreipiu veidą ir laukiu, kada išeis.
Ne, jis nori liežuviu malt. O man seniai ausys pridulkėjusios...
Naktį išnešu kūną ir pametu prie plento. Čia jis bus ne toks vienišas kaip šuliny.
Jaučiuos kiek susinervinęs, tai išrašau sau vieną apvalią seselę prieš miegą. Vakare užgeriu seselę šampanu – rytą žvalus jaučiuos. Ir žmona patenkinta! Ji seka specialią spaudą ir žino, kad vyrui reikalingi žmonos papildai.
Visur turi būt daugiau paprastumo!
2.
Man nepatinka nūnai paplitusi mada – už nugydytą reikalaut kompensacijos. Absurdas! Milijonai žmonių veltui žudomi karuose, o po karo koks kontūzytas pėstininkas staiga ima ir pareiškia: žmogus – neįkainojama vertybė!
Nesipūskim. Kaip buvo nukainota, taip ir liko.
Bet jeigu jūs tikrai jaučiatės neįkainojamas – prie tokio aš nė nemanau prisiliest. Kad bent ateitumėt sveikas. Ne! Jūs atšliaužiat vos klibantis. Sprigtelk tokiam į kaktą – kaipmat subyrės. O pagadinat save dažniausiai patys!
Santykiai tarp paciento ir daktaro turi būt šilti. Bet apie kokią šilumą gali kalbėt, kai vienas neįkainojamas, o kitas triūsia už grašius?
Prieš rimtą operaciją pacientas privalo praryt stambų gniužulą. Tada chirurgas su malonumu griebsis skalpelio. Gydymo procese aktyviai dalyvaut turi abi pusės. To reikalauja Sveikatos reformos dėsniai. Bet ligoniui rūpi tik jo gerovė...
Stebiu priešais sėdintį klipatą ir mąstau: štai egzempliorius! Sveikas nieko nekainuoja, pagadintas bus vertas milijono. Įtariu, kad tokie specialiai čia vaikšto...
- Kiek jūs uždirbate? – klausiu.
- Tūkstantį ant popieriaus.
- O norėtumėt gaut milijoną į dantis?
Jam net seilė nudryksta.
- Aš jus nugydau, o pats pasislepiu, – dėstau verslo planą. – Jūs pareikalaujat iš administracijos dviejų milijonų ir pasidalijat su manimi.
Kad žybtels paciento akutės! Bet dar likę abejonių.
- Ar po to galėsiu judėt?
- Kam judėt su pinigais? Gulėkit sau... Ar ne apie tai visą gyvenimą svajojot?
- Tas nugydymas... Skausmingas?..
- Jūs sugyventinis? – domiuos.
Pacientas linkteli praskelta galva.
- Taigi esat narsus ir patyręs vyras! Fizinės kančios neturėtų baugint.
Matau, kaip jis susimąstęs sklaido savo gyvenimo knygą... Išdidus atlošia galvą.
- Esu pasiryžęs.
Suradom nišą ir lendam, kol kiti neužėmė...
3.
Kai kabinete išrengiu moterį, tai ir pats nusirengiu. Antraip jai būtų nejauku.
Kai kurie mano kolegos išrengia net vyrus.
Aš to niekad nedarau. Ką nustebinsi! Nūnai tokie laikai, kad nustebęs lieka neišrengtas, šalin pavarytas vyras.
Vis dėlto manau, kad geras daktaras privalo ne tik suprasti, bet ir savo kailiu patirti, kaip jaučiasi ligonis. Todėl vis prašau, kad seselė pastumdytų mane vežimėliu, pavartytų lovoj nuo šono ant šono ar net padėtų nusišlapint.
Ir, man regis, ne toks jau prastas ligonio gyvenimėlis...
O kartais savarankiškai prašokuoju koridorium su ramentais. Tegu ligoniai pamato: aš galiu būti toks pat, kaip jie! Savitarpio supratimas – labai svarbu.
O būna – sveikiau atrodančiam kaukšteliu ramentu per galvą. Čiagi ligoninė!
Arba prišokuoju prie nekaip atrodančio ir išpūtęs žandus gąsdinu:
- Tau vėžyyys!..
Jei paaiškės, kad netiesa – kiek tas gaišena teigiamų emocijų patirs!
O sykį prapjoviau tokiai poniutei pilvą. Ką ten pamačiau!.. Maniau, tik vyrams taip būna. Ir tai ne visiems – tik runkeliams ir rusams.
Verkdamas palikau klinikas ir dabar daugiau namie guliu. Tik vėl problemos...
Ligoninėj visi į mane su viltim žiūrėjo, o žmona beviltišku laiko.
Niekur man laimės nėr.