Mirties mada į Lietuvą ėjo ilgai. Iš pradžių ji tebuvo kelių televizijos laidų prekinis ženklas. Mirtys buvo rodomos kuo baisesnės ir kelerius metus ši mada nešė didelį pelną nekrofilams prodiuseriams.
Vėliau įvyko esminis lūžis – Lietuva sužinojo apie Jurgos Ivanauskaitės ligą ir vieningai ėmė pirkti jos knygas, netgi išrinko metų moterimi. Ir ne baisiai, kaip buvome įpratę, bet su šypsena Jurga praleido paskutines dienas. Perskaičius „Viršvalandžius“ juoktis tikrai nebuvo iš ko. O verkti norėjosi.
Taip, ši mirtis buvo išgarsinta ir išpūsta labiausiai. Kiek prie to prisidėjo pati Jurga, žino tik Dievas.
Ne toks garsus – nes trumpesnis – buvo Gintaro Beresnevičiaus mirties sukeltas sujudimas.
Staiga buvo prisiminta, koks nuostabus žmogus gyveno, ir pradėtos leisti seniai pamirštos knygos. O kur dar visokie nuopelnai, prilipdyti jau ne žmogui, o mirusiajam, pagerbiant ne iškilią asmenybę, bet gėdą, kad iki tol jis nebuvo reikiamai vertinamas.
Toliau – Janina Miščiukaitė, neskelbusi savo ligos, bet sukėlusi masinį tautiečių gedulą savo mirtimi. Vėl visi prisiminė, ką buvo pamiršę – trumpam ji tapo populiariausia dainininke Lietuvoje, estrados karaliene.
Vėl – optimizmas, būtinas atributas šiandien madingai mirčiai. Nuotraukos, kuriose moteris šypsosi, parodo ne jos džiaugsmą gyvenimui, bet nekrofilišką visuomenės poreikį mylėti mirusiuosius.
Ir galiausiai – Vytautas Kernagis, visiškai viešai iki paskutinės gyvenimo dienos ieškojęs pinigų gydymui ir taip tapęs dar vienu mirtininku-žvaigžde. Televizijos laidose, nors žinodami, kad mirtis neišvengiama, cinikai linkėjo stiprybės ir optimizmo. Paslėptai juokėsi iš jo ir darė savo darbą – „kalė“ pinigus.
Po maestro mirties dar tęsiasi neseniai buvusio, bet jau išėjusio žmogaus populiarumas. Kai kas net sumanė iš to pasipelnyti – puiki idėja, žinoma, jei tik nebūtų visiškas absurdas.
Stebint šiuos įvykius, nejuokais kyla klausimas, ar mirtis, pasmerktieji mirti ir laidotuvių vaizdai taps nauja lietuviško kičo mada? Ar, užuot tyla ir rimtimi pagerbę tiek pasmerktuosius, tiek mirusiuosius, nebūtume sąžiningesni jų atveju?
O gal priešingai, – jau net verslo planą sumanęs A.Valinskas, įžvelgė naujausios Lietuvos mados – mirties – vertę?
Ką tada veikti gyviesiems, nenorintiems tapti naujos mados tęsėjais? Jiems belieka pelnytis iš mirčių. Ką visada darė ir dabar sėkmingai tebedaro Lietuvos visuomenė.