Margučių raštuose – išminties lobiai

Biržų rajono Vabalninko miestelio gyventojos Vitenės Repšienės sukauptos unikalios kolekcijos galėtų pavydėti ne vienas šalies etnografijos muziejus.

Savo namuose moteris saugo neįprastą lobį – net du tūkstančius savo pačios rankomis įvairiausiais raštais išdailintų margučių. Beveik visi jie – skutinėti, tik labai maža dalis – marginti vašku.

Tarp gausybės margučių yra keliolika ypatingų. Jiems – apie 100 metų. Tai – V.Repšienės močiutės palikimas. 72 metų moteris jais labiausiai didžiuojasi ir vadina giminės relikvijomis.

V.Repšienė savo margaspalvį lobį laiko didelėse kartoninėse dėžėse, o iškrauna tik tada, kai reikia gabenti į parodas, parodyti atvykusiems moksleiviams ar užsienio svečiams.

Auksarankė moteris Velykų šventės simbolį – kiaušinius ne tik puošia gražiausiais raštais, bet ir gali valandų valandas pasakoti apie jų reikšmę.

Pasak vabalninkietės, kiekvienas raštas slepia linkėjimą žmogui, kuriam dovanojamas margutis.

Raštų simbolių kalbos V.Repšienė išmoko dar vaikystėje. Velykinių kiaušinių marginimas nuo seno buvo visos giminės pomėgis.

Tačiau vien giminės senolių išmintimi moteris neapsiribojo – daug žinių ji prisirinko ir studijuodama specialią literatūrą.

Gausi V.Repšienės margučių kolekcija yra suskirstyta grupėmis pagal raštų reikšmę.

Anot moters, kiekvienas raštas ant margučio yra ne vien tik dėl grožio – jis slepia nuo gilios senovės iš kartos į kartą perduodamus užkoduotus linkėjimus.

Pavyzdžiui, norint palinkėti gero derliaus, žmogui buvo dovanojamas margutis su trišakiu medžiu.

Penkias šakas turintis medis simbolizuoja svarbiausius žmogaus pojūčius – regėjimą, klausą, uoslę, skonį bei lytėjimą.

Toks margutis žmogui turi atnešti gerą sveikatą.

Tikėta, kad sveikatą simbolizuoja ir ant margučio pavaizduoti trikampiai.

Jei gausite dovanų malūnėliais išmargintą kiaušinį, žinokite, kad jums linkima turto – ne vien materialinio, bet ir dvasinio.

Anot V.Repšienės, 12 malūno sparnų mala skirtingas geras žmogaus savybes – darbštumą, dorumą, tikėjimą į Dievą, sąžiningumą ir kitas.

Jaunai ištekėjusiai moteriai, linkint sėkmingai sulaukti šeimos pagausėjimo, per Velykas nešdavo kiaušinį, išmargintą širdelėmis arba gervėmis.

Šeimynos pagausėjimo linkėjimą reikšdavo ir žalčio bei rupūžės simboliai.

Tikėta, kad šiais gyvūnais išmargintas kiaušinis skatina vyro ir žmonos santarvę bei vaisingumą. Beje, vaisingumą ne tik žmonių, bet ir auginamų gyvulių.

Jei žmogus atnešdavo spiralėmis išmargintą margutį, reikšdavo, kad jis linki giminės „slaunumo“. Anot V.Repšienės, „slauna“ senovine tarme reiškė padorumą ir tvarkingumą.

Linkėdami laimės žmonės vieni kitus apdovanodavo margučiais su pasagėlės arba arkliuko simboliais.

Dovanodami margučius senovės lietuviai ne tik linkėdavo kuo geriausios sėkmės, bet ir nepiktai pašiepdavo „sugriešijusius“.

Kaime netrukdavo pasklisti kalbos, jei kuris sutuoktinis pasukdavo „į šoną“.

„Norėdami pašiepti tokį „griešnyką“ per Velykas įteikdavo kiaušinį su gaidžiu – atseit, lankaisi pas svetimas vištas“, – juokėsi vabalninkietė.

Margutį su gaidžiu gaudavo ir mėgėjai paganyti akis į moteriškas grožybes.

Kaimuose švenčiant Velykas buvo supamasi sūpynėmis. Ir jeigu koks vyriokas net išsižiojęs užsispoksodavo po besiplaikstančiais besisupančių merginų sijonais, aplinkiniai kvatodami kaipmat jam į rankas įbrukdavo kiaušinį su kakariekoriumi.

Nelikdavo nepaauklėtos ir gandus nešiojančios plepios kūmutės. Jos už ilgą liežuvį gaudavo mėlynai dažytą kiaušinį su gegute.

Išdykusį vaiką sugėdindavo jam dovanodami kiaušinį su išpaišytu kiškiu. Toks margutis būdavo vadinamas „biesiuko“ kiaušiniu.

Per kaimą kiaušiniauti eidami vaikai galėdavo užsidirbti ir dar vieną gėdingą margutį.

Atėjusį vaiką namų šeimininkai pradėdavo visko klausinėti: kas tu toks, iš kur esi, kas tavo šeima. Jei mažylis nesugebėdavo gražiai atsakyti į klausimus – gaudavo katino kiaušinį.

Šių simbolių reikšmę vabalninkietė sužinojo dar vaikystėje. Apie tai jai papasakojo močiutės, kitos giminės moterys.

Tačiau iš vaikystės atsineštų žinių V.Repšienei nepakako, todėl ji ėmė studijuoti specialią literatūrą.

Pasak jos, nemažai simbolių atkeliavo iš pagonybės laikų, kai kurie jų tokią pat reikšmę turi ir kitose tautose, netgi senovės indėnų civilizacijose.

Margučius skutinėti V.Repšienė pradėjo maždaug prieš 6 metus, atsiradus daugiau laisvo laiko, kai mirė ilgai slaugytas brolis.

Tvarkydama jo daiktus moteris netikėtai rado įrankius, skirtus kiaušinių marginimo darbams – specialią adatą, iš skalpelio padarytą peiliuką, dubenėlį vaškui kaitinti.

Keletas radinių moterį ypač nustebino. Pasirodo, brolis buvo išsaugojęs keliolika močiutės bei kitų giminaičių išmargintų kiaušinių. Jiems yra ne mažiau kaip 70-100 metų.

Pastaruoju metu kiaušiniams dažyti moteris naudoja įprastus pramoninius dažus. Jais dažant būna ryškesnės spalvos ir pats dažymas trunka greičiau.

Anksčiau ji naudojo dažančius augalus – gervuoges, beržų lapus, ramunėles, šieną, burokėlius. Tačiau dažant jais reikėdavo ir specialių chemikalų, kad paryškintų spalvą.

V.Repšienė skutinėja tik tuščiavidurį kiaušinį. Viename gale yla praduria skylutę, paima didelį švirkštą su adata, į jį pritraukia oro ir įkišusi į kiaušinį pamažu stumia orą. Tokiu būdu iš kiaušinio išteka baltymas, o po to ir trynys. Tada belieka ištraukti plėvę.

Taip paruoštą kiaušinį moteris nudažo ir pradeda skutinėti.

„Kiaušinio skutinėjimas užtrunka įvairiai – jei gera savijauta ir nuotaika, galiu padaryti ir per kelias valandas. Tačiau būna, kad užtrunku ir visą dieną“, – pasakojo vabalninkietė.

Senųjų tradicijų puoselėtoja specialiai dėl margučių augina tris vištas ir dvi antis.

Juokdamasi vabalninkietė sakė, jog geriausiai skutinėti tinka septynerius metus auginamos vištos kiaušiniai. Jų rudi lukštai yra nepaprastai tvirti.

Biržų rajone garsios margučių skutinėtojos išmintis veltui nenueina. Ji nuolat kviečiama į muziejus bei kaimų bendruomenes mokyti marginimo paslapčių.

Auksarankės kūriniai nedūli jos namuose. V.Repšienės margučių parodos buvo surengtos ne tik gimtajame rajone, bet ir Pasvalio, Kupiškio, Bauskės (Latvija), Punsko (Lenkija) miestų muziejuose.

Unikalia V.Repšienės kolekcija pasigrožėti prieš keletą metų buvo atvykę JAV bei Airijoje gyvenantys lietuviai.

Moteris juos mielai pamokė skutinėjimo meno, o išvykstant padovanojo savo kūrybos margučių.

Du vaikus užauginusi moteris sakė, kad per Velykas atvažiuojantys sūnus ir dukra taip pat mielai margina kiaušinius.

Paklausta, kam paliks šį savo turtą, moteris sakė nesitikinti, kad jis bus kam nors reikalingas.

„Jeigu tai būtų litai, tada kitas reikalas. O čia tik lukštų krūva – kas ja susidomės. Nebent tiktų vištoms sulesinti“, – liūdnai pajuokavo V.Repšienė.

Panevėžietė Marija Dilienė velykinius margučius dažo taip, kaip ją dar vaikystėje išmokė Dzūkijoje augęs tėvas: ornamentuoja bičių vašku ir spalvina ryškiais dažais.

M.Dilienės ir jos vyro Sauliaus Dilio velykinių vaišių stalą kasmet puošia vašku dekoruotų margučių rietuvė. Kad ir koks didelis kalnas ant stalo jų pūpsotų, svečiai vargiai rastų du vienodais piešiniais išgražintus kiaušinius.

Margindama vienus kiaušinius M.Dilienė piešinį kuria ekspromtu, ant kitų piešia iš anksto pasiruoštus ornamentus, kurių randa senuose atvirukuose, knygose, žurnaluose.

Nesvarbu, kuriuo metų laiku moteriai į akis papuola įdomus raštas, – ji tuojau pat jį persipiešia ir pasideda Velykoms.

Kai prieš pat Velykas įsiprašome pas M.Dilienę į svečius, šeimininkė parodo net kelerių metų senumo savo kūrinius.

„Ne, ne, aš jų nesaugau, čia mano darbo kolegės sunešė.

Kai per Velykas apsikeičiame kiaušiniais, paaiškėja, kad jos mano dažytų nesuvalgo, o pasideda dėl grožio“, – juokiasi Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skyriuje dirbanti M.Dilienė.

„Mes irgi jų nevalgome, nebent tuos, kurių nepavyko gražiai nudažyti. Žmonos margintus kiaušinius pasiima svečiai, o mums duoda kitokių“, – priduria S.Dilys.

Užmetęs akį į žmonos bendradarbių surinktą senų kiaušinių kraitelę, S.Dilys atpažįsta net prieš 8 metus dažytus margučius.

„Nieko čia sudėtingo, tereikia įgūdžių ir fantazijos“, – sako M.Dilienė, į rankas imdama pagrindinį kiaušinių marginimo įrankį – į ploną pagaliuką įsmeigtą adatėlę apvaliu galu ir merkdama ją į šiltą vašką.

M.Dilienė piešiniui naudoja bičių vašką. Moteris yra bandžiusi kiaušinius dekoruoti ištirpintų žvakių parafinu, tačiau toks piešinys taip gerai nesilaiko, jį palietus pirštais nusibraukia, tada ornamentas nebeišeina taisyklingas.

M.Dilienės ranka įgudusi – moteris tiksliai dėlioja vaškinius taškelius ir brauko tiesias ar lenktas linijas. Iš smulkučių figūrėlių gausos ryškėja saulutės, pynutės, rūtų šakelės, susivijusios gyvatukės ir kitokie piešiniai.

Margučiams spalvinti šeimininkė naudoja stiprų dažų tirpalą.

„Čia dar sovietiniais laikais tekstilės pramonėje naudoti dažai. Dabar pardavinėjami turguje ar parduotuvėse niekam tikę – kokį kiaušinį pamerki, tokį ir ištrauki“, – pasakoja M.Dilienė.

Po to, kai visas kiaušinis padengiamas vaško piešiniu, jis keliolikai minučių nardinamas į šaltą dažų tirpalą.

Ištraukus iš dažų kiaušinio nereikia skusti ar gramdyti – jis trumpam kišamas į atvirą ugnį, o suminkštėjęs vaškas tuojau pat nuvalomas servetėle.

Po buvusiais vaško ranteliais lieka ornamentas, o pats kiaušinis ima vienodai blizgėti, nes valomas pasidengia plonyte bičių vaško plėvele.

Ar ne paprasčiau būtų sumesti kiaušinius į karštus dažus – 15 minučių, ir garuotų krūva ryškiaspalvių vienodų margučių? Kam terliotis kiaurą dieną?

M.Dilienė šypteli: tokio ilgo kiaušinių dažymo išmoko iš tėvo, o ne iš motinos, mat šioji kantrybės tiek neturėjo. Moteris pripažįsta, kad išpiešti vaško ornamentus vien įgūdžių neužtenka, reikia tokį krapštinėjimąsi iš tiesų mėgti.

S.Dilys kiaušinių marginimo procesą stebi iš tolo. Sako, kad kartą, kai aplinkybės vertė, bandė žmonai padėti. Tik vašką ant kiaušinių jis tepė ne plonyte adata, o įkaitinta vinimi.

Ornamentai, žinoma, išėjo kitokie: vietoje smulkių raštų kiaušiniai buvo išmarginti didžiulėmis ramunėmis.