Plintant naujienoms apie masinį kinų karių judėjimą į Tibetą ir šimtus suėmimų, Kinijos premjeras Wenas Jiabao Britanijos ministrui pirmininkui Gordonui Brownui pareiškė, kad jis yra pasiruošęs kalbėtis su tremtyje esančiu Tibeto lyderiu Dalai Lama, jeigu šis atsisakys prievartos ir minties apie Tibeto nepriklausomybę. Dalai Lama su tuo sutiko.
***
– Ar manote, kad kinų pareigūnai vis dar tikisi, jog jų problemos Tibete išnyks jums pasitraukus?
– Nežinau. Aš visiškai nesutinku su požiūriu, kad Tibeto kova baigsis, ir Tibetui neliks vilties po to, kai aš numirsiu. Tiek Tibete, tiek už jo ribų senoji karta iš tikrųjų pasitrauks, tačiau jaunoji karta turi tą pačią dvasią. Kartais ji net dar stipresnė. Po mano mirties ateis jaunesnė karta.
– Jei Wenas Jiabao arba Kinijos prezidentas Hu Jintao sėdėtų prieš jus šiame kambaryje, ką jiems pasakytumėte?
– Man visada patinka cituoti Dengą Xiaopingą ir sakyti: „Paieškokime, prašom, tiesos faktuose“. Tai labai svarbu. Aš paraginčiau juos išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta tibetiečių galvose, ir kas darosi ant žemės. Tai norėčiau pasakyti ministrui pirmininkui Wenui Jiabao, jei jis čia atvyktų. Aš tikrai gerbiu juos abu, ypač Weną Jiabao, kuris atrodo labai romus. Aš jo paklausčiau: „Įrodykite, prašom, savo kaltinimus (kad Dalai Lama sukurstė neramumus Tibete)“. (Juokiasi).
– Ar turite ryšio kanalų su Kinijos lyderiais?
– Rimtų neturiu. Įprastiniai kanalai vis dar yra čia.
– Ar naujos technologijos – mobilieji telefonai, skaitmeninė fotografija, elektroninis paštas ir panašiai – sunkiau leidžia valdžiai valdyti neramumus?
– O, taip.
–
Ar tai tapo neįmanomas dalykas?
–
Dabar valdžia mėgina viską kontroliuoti išjungdama šias
paslaugas. Bet viską kontroliuoti labai sunku.
– Koks skirtumas tarp to, kas vyksta dabar, ir devintojo dešimtmečio pabaigos neramumų Lhasoje?
– Tuomet viskas daugiausia vyko Lhasoje. Ir, aišku, svarbus veiksnys yra tai, kad vaizdai gali būti matomi visur. Tačiau didžiausias skirtumas yra tarp tibetiečių nuoskaudų. Šiandien net tibetiečių vienuoliai Kinijos teritorijoje neša Tibeto vėliavas. Aš esu nustebintas tibetiečių nepasitenkinimo paplitimo vietomis, nutolusiose nuo Lhasos. Dabar jau visi tibetiečiai turi stiprius jausmus. Jei Kinijos valdžia su tibetiečiais elgtųsi kaip su sau lygiais broliais ir seserimis, pasitikėtų jais, to nebūtų atsitikę.
– Net privilegijuoti tibetiečiai, studijuojantys elitiniuose mažumų universitetuose Pekine ir Landžou organizavo tylias ir taikias protesto akcijas. Kodėl?
– Taip, taip, jeigu net ir jie yra nepatenkinti, tai įsivaizduokite, kaip jaučiasi klajokliai. Kartais aš sutinku tibetiečių, kurie yra pasiturintys, turi gerus namus. Sutikau vieną asmenį, kuris iš pradžių man sakė neturįs jokių rūpesčių. Vėliau prisipažino jaučiąs dvasinę kančią ir tada pradėjo verkti. Žmonės jaučia subtilią kinų vykdomą diskriminaciją.
– Ar jūs nesijaudinate, kad, jums pasitraukus, prievarta gali suintensyvėti?
– Taip, aš dėl to jaudinuosi. Kol esu gyvas, lieku įsipareigojęs tibetiečių ir kinų draugystei. Kitaip nėra jokios prasmės. Dar svarbiau yra tai, kad Tibeto budistinis kultūrinis palikimas gali padėti atnešti gilesnes vertybes milijonams kinų jaunuolių, kurie pasiklydę moraliniame vakuume. Juk Kinija tradiciškai yra budistinė šalis.
– Kaip manote, ko dar reikia Kinijos lyderiams, kad jūs įrodytumėte savo nuoširdumą? Wenas Jiabao nori, kad jūs priimtumėte dvi sąlygas – atsisakytumėte Tibeto nepriklausomybės ir išsižadėtumėte prievartos, – ir tik tada taptų įmanomas dialogas.
– Praėjusiais metais mes susitikome su keliais Kinijos mokslininkais, kurie manęs klausė: „Kokios yra garantijos, kad Tibetas ateityje neatsiskirs nuo Kinijos?“ Aš jiems pasakiau, kad mano pareiškimai ir mano parašas nieko nepadeda. Tikroji garantija yra tai, kad tibetiečiai būtų patenkinti. Tuomet jie jaustų, kad gali gauti didesnę naudą, likdami su Kinija. Kai šis jausmas išsivystys, tai ir bus garantija, kad Tibetas visiems laikams liks Kinijos Liaudies Respublikos dalimi.
Kinijos vyriausybė nori, kad aš sakyčiau, jog Tibetas daugelį amžių buvo Kinijos dalis. Net jei aš tai sakyčiau, dauguma žmonių iš to juoktųsi. Mano pareiškimas nepakeistų istorijos. Istorija yra istorija.
Mano požiūris toks – nekalbėkime apie praeitį. Praeitis yra praeitis, nepriklausomai nuo to, ar Tibetas buvo Kinijos dalis, ar ne. Žvelkime į ateitį. Aš tikrai tikiu, kad pamažu formuojasi nauja tikrovė. Laikai kiti. Šiandien protingos mažos etninės grupės ir skirtingos tautos jungiasi. Pažiūrėkite į Europos Sąjungą – tikrai nuostabu. Kokia nauda iš to, kad mažos valstybės kovoja tarpusavyje? Šiandien Tibetui daug geriau prisijungti prie Kinijos. Tai mano tvirtas įsitikinimas.
– Jūs sakėte, kad du valdžios atstovai jums atsiuntė privačias paramos žinutes. Ar daug yra Tibeto ir kitų kontinentinės Kinijos sričių valdžios atstovų, kurie jums parodė asmeninę užuojautą?
– Taip.
– Kiek daug?
– Tiksliai negaliu pasakyti, bet čia buvo atėję tūkstančiai paprastų kinų. Ir kai kurie aukšti pareigūnai atsiuntė žinutes. Esu įsitikinęs, kad Kinijos lyderių požiūrio permainos yra neišvengiamos. Dabar svarbiausia, kad Kinijos visuomenė galėtų pažinti tikrovę. Jie turi gauti kuo daugiau informacijos apie Tibetą.
– Ar tai nebus sunku padaryti? Internetas Kinijoje stipriai cenzūruojamas. Dėl šios priežasties žmonės yra linkę susidaryti labai priešingas, dažnai labai nacionalistines pažiūras?
– Taip, taip. Jūs žinote, kad iki 1959 metų tibetiečių požiūris į Hanų Kiniją buvo švelnus, labai artimas, kažkoks normalus. Į Lhasą atvykstantys kinų prekiautojai buvo minimi su švelnia pagarba. Tačiau, žinoma, Tibete buvo bijoma komunizmo vardo. Daugiausia dėl to, kas atsitiko su budistų bendruomene Mongolijoje ir iš dalies Sovietų Sąjungoje. Tada Kinijos komunistai išsikasė apkasus: buvo atsiųsta daugiau kareivių, ir jų požiūris tapo daug agresyvesnis, daug šiurkštesnis. Tačiau net ir tada mes skundėmės dėl „blogų komunistų“, bet niekada nesiskundėme dėl „blogų kinų“. Niekada.
Per paskutinius dvidešimt metų aš sutikau daug tibetiečių iš Tibeto: studentų, valdžios atstovų ir verslininkų. Jie išreiškė didelį nepasitenkinimą. Dabar jau kai kas iš jų apie kinus kalba užgauliai.
Net kalėjime egzistuoja pasidalijimas tarp kinų ir tibetiečių. Manau, kad tai labai blogas dalykas. Tai turi pasikeisti. Naudojant ne šiurkščias priemones – jos tik gilina susipriešinimą, – bet kuriant pasitikėjimą.
Manau, kad reali autonomija gali atkurti pasitikėjimą. Aš esu visiškai tam pasišventęs. Mano tikslas – sukurti laimingą visuomenę, kurioje viešpatautų nuoširdi draugystė. Tibeto ir Kinijos žmonių draugystė yra pagrindinis dalykas.
– Kai kurie dabartinių žudynių vaizdai yra įspūdingi ir sukrečiantys. Kaip jūs į tai žiūrite? Kokia yra jūsų reakcija? Girdėjome, kad verkėte?
- Taip, kartą verkiau. Vienas iš priklausymo budistų kultūrai privalumų yra tai, kad intelektualiniu lygmeniu galima rasti daug sąmyšio, susirūpinimo ir nerimo, bet gilesniu, emociniu lygmeniu – ramybę.
Kiekvieną naktį budistinėse pratybose aš duodu ir imu. Priimu kinų įtarinėjimus. Atiduodu pasitikėjimą ir užuojautą. Aš paimu jų neigiamus jausmus ir atiduodu teigiamus. Aš tai darau kasdien. Pratybos labai padeda palaikyti stabilų ir ramų emocinį lygmenį. Todėl per pastarąsias dienas, nepaisant rūpesčių ir nerimo, mano miegas nėra sutrikdytas. (Juokiasi)