Vergystės įspaudai sieloje yra labai gilūs ir ilgai tveriantys. Ar pamenate, kai Pranašas lipo į kalną kalbėtis su Dievu? Ar laukėme Jo su laisvės Dievuje žinia? Ne. Džiūgaute džiaugėmės, kai Pranašo mus paliko žemumoje laukti. Iš savų sielos įpročių (tuo tarpu vergiškus tik ir teturėjome) aukso - savo teisumo, savo religingumo, savo dvasingumo, savo malonumo - lipdėmės sau SAVĄ stabą.
Veršį. Pamenate, kaip tupinėjome, šokome ratu, brazdinome citarėlėmis, dudenome?! Kaip buvo mums gera ir smagu! Džiaugsmo sūkuryje išgyvenome malonų siausmą ir patyrėme, kaip pasidirbintas Gyvulys mus apdovanojo laisve. Taip, Gyvulys tapo mūsų laisvė! Nes buvome patys sau, su savimi kaip esame, kaip mėgstame būti ir kaip būname mums įprastai. Tai – mūsų laisvės ir gėrio – mūsų buvimo paslaptis. MŪSŲ!
Ir po to viskas pasikeitė. Pranašas grįžo. Jis atsinešė įstatymus, kurių mes, Žmonės, turėjomo nuo šiol laikytis! Išėjome iš Egipto, bet siela pasiliko būti ten, kuri ji pribuvo save. Taip, iš esmės buvome vergai. Tačiau tuo, kuo buvome ir grindėsi mūsų laisvė. Pranašas išvedė mus iš vergovės per varginančią dykumą į kelionę Nieko link, į kažkokią Mozės Dievo pažadėtą Vilties žemę. Bet ar Pranašo laisvė ir ta Vilties žemė buvo MŪSŲ laisvė? Ne!
Ir štai kai Pranašas išėjo į savo aukštumas kalbėtis su savu Dievu, kurį Jis vienas tepažįsta, mes likome vieni patys sau ir su savimi – ir vėl buvome laisvi. Taip, mūsų žmogiškieji įpročiai ir yra mūsų laisvė. Bet tai – ne Pranašo su savo Dievu, bet MŪSŲ - Žmonių laisvė!
Ir štai Pranašas sugrįžo. Su savo Dievo laisve. Antai, išrėžti akmenų plokštėse ... įstatymai, doktrina ...A,B,C ... skirsnis, poskirsnis ir taip toliau. Uch, kaip grėsmingai nuobodu!
Pranašo pakalikas Jozuė su keliais sėbrais išpjovė dalį tautos. Krito daug Mūsiškių. O Pranašo išpranašauta Dievo rūstybė pražiodino žemę ir nugramzdino mūsų Gyvulį, o kartu ir mūsų Laisvę. Išvedė mus toliau į Pranašo Dievo žemę ir mums neįkandamą Jo – ne MŪSŲ - laisvę. Bet ir MES dar grįšime ...
Jau kurį laiką buvome normaliai kaip žmonės. Mes net galėjome sėsti prie stalo (kaip žmonės!) ir atsipūti, parūkyti apeigų metu; na tų, kurias mums primetė Naujosios Sandoros Pranašas ir jo apaštaliniai pakalikai, pasivadinę Magisteriumu. Mat pastarųjų laikų dvasioje net ir šio Pranašo žemėje išmokome būti savimi kaip MES, kaip Žmonės - kūrybingi, įdomūs ir linksmi. Taigi vėl šventėme savo žmogiškojo buvimo paslaptį.
Ir štai Pranašas vėl prisikėlė ... Sakosi esąs Dievas. Pamanyk. Jis tėra žmogus, tai ir tebūna mums kaip savas Žmogus iš didžiosios raidės: Jėzus iš Dovydo giminės. O ne kažkoks Dievas. Dievas žmogiškai? Ne, nereikia. Dieviškas žmogus? Taip, mums tas tinka. Tai mes ir stiebiamės būti dieviški, dvasingi ir lygūs su „Jėzumi“.
Laiko dvasia, toli istorijoje palikusi žydų įstatymus ir prietarų Viduramžius, diktuoja mums – pagaliau! – prisikėlimą. Ar jūs žinote, kas yra prisikėlimas? Ateikite, paduokite man ir jai ranką ir užsimerkite, ir būkite su mumis kartu ratu. Jauskite! „Jėzus“ yra tarp mūsų savas, vienas iš mūsų, susiartinęs ir prisitaikęs prie mūsų MŪSŲ dievas. Ir štai mes visi kartu ratu, prisikėlę ir džiaugsmingi, švenčiame „mūsų buvimo paslaptį“. Čia ir yra esmė, broliai ir seserys.
Prisimenate, kai buvo tuomet smagu Sinajaus kalno papėdėje, kai nebuvo tų akmeninių lentų (dabar vadinamų Bažnyčios tikėjimo tiesų santraukomis, Magisteriumo nurodymais), tos varginančios kelionės dykuma ir nesibaigiančių aukų. Tie keturiasdešimt metų ... Ir štai pastaruosius keturiasdešimt metų .. juk galėjome vėl būti savimi, laisvi suprasti Bažnyčios slėpinį dvasia, o ne raide. Ir net „Šventoji Dvasia“ buvo mūsų pusėje laiminčioje kovoje prieš Magisteriumo raidę.
Kas gi dabar pasidarė? Šventas Tėvas keičia įprastas kūrybines liturgines praktikas. Ana, Vatikane vienas po kito nugręžiami altoriai ... Ir pačios naujai išdabintos pontifikalinės apeigos ... Matėte?
Broliai ir seserys, turėkime vilties! Iškęskime šį oficialios Bažnyčios suklupimą prieš altorių, nugręžtą nuo mūsų „su Jėzumi“ kažkur į Rytus, į Dievą, jie liudija: „į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą“. Jie, ta suklupusių žmogiškąja prasme menkystų mažuma, sakosi laukia Dievo vėl kilsiančio ir sugrįžtančio iš Rytų. Sakosi, kad taip meldėsi pirmieji krikščionys ir šią Tradiciją perdavė visoms apaštalinėms bažnyčioms. Bet jie vis dar nežino, kad visagalio Laiko dvasia yra nenumaldoma. Jie nematė Da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ paveikslo, ir nežino čia slypinčio dieviško Žmogaus kodo. Mes liudijame: iš Viduramžių perkreiptų veidų tamsybių ir apeiginio šaltumo su mūsų Laiko dvasia prisikėlė ir MŪSŲ bažnyčia.
Tai kas pasidarė ... ? Broliai ir seserys, suimkime vienas kito rankas dar smagiau, jauskime vienas kitą dar tvirčiau, padrąsinkime vienas kitą meiliu žvilgsniu ir entuziastingu mostu, užtraukime linksmą giesmę ir tvirtai laikykimės MŪSŲ buvimo paslaptyje.
Taip vis dar gyvename. Vergiškų įpročių ir nepaklusnumo Gyvulys mumyse vis dar spardosi.
Prisipažįstu. Ketinau parašyti liturginių apeigų meditaciją (kas būtų visgi tinkamiausia). Tačiau nesigavo. Štai vakar naktį kaip tik giesme meditavau Sacruum Triduum lotyniškąsias apeigines giesmes (čia anos - iš XIIa.) ir norėjau jums perteikti liturginę patirtį. Bet šiandien jų gili prasmė čia neišsiskleidė. Nesigavo. Nesigavo ir džiaugsmingai pašūkalioti apie Prisikėlimą. Pyliau iš širdies – kas skauda. Vis dar skauda. Mat tarpe kelių kitų tesu maištaujantis vergas, kurį nuožmiai plaka šiais laikais visagalė Laiko dvasia, įsigalėjusi daugelio gražbylių ir puikiųjų „šventųjų“ puotose. Tik suklupome prie į Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą ir Jo Kryžių atgręžtą Aukos altorių, ir štai kaip nekenčia.
Tačiau mus drąsina Petras, kuris nuolankiai, bet tvirtai kreipia Bažnyčią į gelmę. Ten Laiko dvasios neliks, tik Dievo laikas ir Jo amžinasis Prisikėlimas, kuris Bažnyčios laike dabar augs penkiasdešimt dienų iki Šventosios Dvasios atsiuntimo. Po to bus Dvasios laikas. Štai šioje gelmėje, į kurią mus veda Petras – ten, kur Sūnus žengia pas Tėvą - ir giedosiu jums prisikėlusio žmogaus Alleliuja.
Jėzus Kristus, Dievas tapęs žmogumi, iš tiesų prisikėlė!
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).