Kalbant apie dabarties ar ateities didžiąsias reikia turėti galvoje, jog sąrašas nėra nei pastovus nei baigtinis. Ne taip seniai buvo kalbama apie dvi supervalstybes – JAV ir SSSR. Šiandien sakoma, kad supervalstybė yra viena, o vadinamųjų didžiųjų tarpą papildys Kinija, Indija ar kokia nors Brazilija.
Laikotarpį po Amerikos atradimo įprasta vadinti geografinių atradimų amžiumi. Jis tęsėsi beveik iki XIX amžiaus pabaigos, kol pasaulyje nebeliko “niekieno” teritorijų.
Geografiniai atradimai baigė geografinę globalizaciją. Didžiosios valstybės didumą aiškiai rodė geografinė apimtis ir sugebėjimas ją išlaikyti. Visi prisimena britų imperiją, kurioje nenusileisdavo saulė, prancūzų koloninius “pasiekimus” Afrikoje ar Ramiajame vandenyne, Rusijos geografinę plėtrą, Vokietijos bei Italijos vienijimą ir pan. Būta didžiųjų, kurios nesugebėjo išsilaikyti – Ispanija, Portugalija, Osmanų imperija.
XX amžiuje prasidėjo kitas procesas – imperijos traukėsi, kolonijos skelbė nepriklausomybę, kova prieš ją greitai pasirodė visiškai beprasmė. Pasaulis dekolonizavosi, prasidėjo didžiųjų geografiniai praradimai… Didžiosios valstybės, pašauktos tvarkyti pasaulio, prarado viską, ką galėjo, ką turėjo. Geografinių praradimų epochos rezultatas – gausybė mažų valstybių, perkrautos Jungtinės Tautos ir kuo margiausia fragmentacija. Didumą ėmė lemti nebe geografija. Jungtinės Valstijos nekūrė kolonijų britų ar prancūzų pavyzdžiu. Jos didingumą nulėmė ekonominė galia ir faktas, kad būtent šios šalies deklaruojamos ar ginamos vertybės tapo pasaulio (ar bent jau Vakarų pasaulio) tvarkos pagrindu. Ir SSSR siekė konkuruoti su JAV pristatydama ne tik fizinę alternatyvą, bet savąją (vadinamosios socializmo sistemos) ideologiją.
Samuelio Huntingtono manymu, JAV tapo vienintele supervalstybe gana ilgam laikui. Tačiau ji ne tik vienintelė. Ji – vieniša supervalstybė. Vieniša ir unikali, nes nepanaši į jokias kitas nei savo prigimtimi, nei galimybėmis, nei galiausiai galima evoliucija. JAV yra valstybė, kuri turi ne tik regioninį, bet ir globalinį galios monopolius. Taip dar niekados nebuvo.
JAV, kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis, yra tikriausiai pirma ir paskutinė globalinė supervalstybė. Ji atitinka pripažintus didžiosios valstybės kriterijus. Ji turi globalinį karinį pajėgumą, globalinę ekonominę įtaką, globalinį kultūrinį patrauklumą ir viso to rezultatą - globalinę politinę jėgą. Tai pirmoji neagresyvi, nepiktybinė globalinė supervalstybė, unikali savo kultūra, dora ir stipri supervalstybė.
Emocionaliai Amerika kaip valstybė kelia ne baimę, o pavydą ir, užuot susivienijus prieš ją, skatina būti jos draugu, būti kaip ji. Britų, prancūzų ar britų imperijos tokios nebuvo. Amerikos sąjungininkai yra ištikimi JAV ne todėl, kad jie yra stiprūs, o todėl, kad yra silpni, ir jiems reikia Amerikos tokios, kokia ji yra.
Teoriškai JAV yra pajėgi bet kokiai globalinei misijai. Tačiau kyla pavojus, kad globalinę Amerikos galią sunaikins ne kas kitas, o pačios Amerikos vertybių globalinis poveikis. JAV, būdama pernelyg atvira, politiškai nuoširdi, praranda galimybę turėti vidaus politiką, praranda galimybę ką nors spręsti be pasaulio žinios ir pasauliui prieštaraujant. Amerikietiška diskusija apie pusryčių dešrelės ilgį paliečia visą pasaulį ir gali nulemti net tokius dalykus kaip invazija į blogio ašies valstybes ar NATO plėtrą. Tad amerikiečiui gali kilti noras tiesiog nusispjauti į visą globalinės valstybės atsakomybę ir bent truputį pagyventi užrakinus savo namo duris ir užtraukus užuolaidas. Amerikietis nori matyti pasaulį iš savo virtuvės ir visai nesirūpinti “tikrąja” geografija.
Tai, ką pasakiau, viena iš gyvenimo smulkmenų. Z.Brzezinskis nurodo net dvidešimt stambesnių ir smulkesnių problemų, susijusių su Amerikos sugebėjimu išlaikyti pasaulio lyderės poziciją. Tiesa, čia pat pastebima, kad tikrų konkurentų Amerika neturi. Nei Japonija, nei suvienyta Europa neturi viso komplekso savybių, leidžiančių dominuoti pasaulyje.
Pastarosios galias daryti kultūrinę ir filosofinę įtaką riboja vėl atgimę europietiški parapijiniai interesai ir savotiškas politinis bei ideologinis nuovargis.
Japonija ar Kinija netiki, kad gali būti supervalstybės. O Amerikai trūksta vidinės politikos, kuri ją darytų norinčia visą laiką būti supervalstybe. Amerikos kalba tarptautinės bendruomenės vardu labai neįtikinanti, Amerika taip kalbėdama jaučiasi išties vieniša. XXI amžiuje tikrai didžia taps ta didžioji valstybė, kuri galės būti didžioji kaip moralinis, o ne fizinis ar ekonominis autoritetas. Amerikai to autoriteto kaip tik trūksta.
Tokios valstybės šiandien nėra. Rusija per silpna, britai su prancūzais per maži, Kinija ar Indija šansų taip pat turi nedaug.
Kinija bando tapti didžiąja, vadovaudamasi tam ganėtinai pasenusia galios mąstysena – didele dalimi seka buvusios SSSR keliu. Kaip ir SSSR ji plečia gamybą pasinaudodama pigia darbo jėga, netaupydama išteklių ir neatsižvelgdama į ekologijos reikalavimus.
Skirtingai nuo buvusios sovietų valstybės, gamyba eina daugiausia eksportui, galią įtvirtinti siekiama ne tiek karine jėga (nors jos galimybės neignoruojamos), bet savotiškai padarant pasaulį priklausomą nuo Kinijos prekių. Ji nelabai turi pasiūlyti pasauliui ką nors daugiau negu pigesnė gamyba. O pasaulis gali pradėti kelti reikalavimus prekėms – pavyzdžiui kokybės ar sveikatingumo, reikalavimus laikytis globalaus gyvenimo ir aplinkosaugos normų.
Kai kurių nesutarimo su Kinija ženklų jau yra, jų gali daugėti. Kinija nesugebės dar bent kurį laiką grasinti jėga taip kaip kažkada galėjo daryti SSRS, tad būsimasis Kinijos vaidmuo yra laiko klausimas – jei su Kinija bus susipykta greičiau nei ji sustiprės (o stipri Kinija niekados nebuvo), tuomet Kinija jau ir vėl bus provincija. Kinijos – kaip gamybinės provincijos variantas labiau tikėtinas negu Kinijos – didžiosios valstybės.
Indijos augimo prognozė taip pat įdomi – ši šalis šiandien auga kur kas subtiliau negu Kinija. Viena, ji yra demokratija, antra, ji ima specializuotis veikiau paslaugų, o ne gamybos sferoje, trečia, ji investuoja į žmonių gerovės augimą, o ne į eksportą, ir ketvirta, – vėl gi skirtingai nuo Kinijos, - ji nedeklaruoja kažkokių didžiavalstybinių ambicijų. Indija iki šiol įpainiota į santykinai smulkius regioninius konfliktus, neleidžiančius sukurti didžiosios valstybės auros.
Sunku pasakyti, ar kas dar gali pretenduoti į didžiųjų vaidmenį. Jei tikrai taip, didžiųjų sąrašas XXI amžiuje beveik nepasikeis. Iš jo gali pamažu trauktis Rusija, kuri per pastaruosius du dešimtmečius paženklinta paradimų (ir ne tik geografinių) antspaudu.
2008 metų kovo 2 dieną įvykę Rusijos prezidento rinkimai atvedė į valdžią jauną, kiek į penktą dešimtį įžengusį politiką. Putinas simboliškai atvedė jį ne į operą ar filharmoniją, ne į respektabilios aukštuomenės grietinėlės priėmimą, o į gatvės roko koncertą. Rusijos vadovai nuo šiol bus jauni, remsis veržlia gatvės žmonių dvasia. Sakau, gatvės, bet tai ne proletariatas, ne liumpenas, ne verslo bendruomenė, visko po truputį ir viskas nenusakoma tradiciniais politologiniais terminais. Specialistai taip ir nedrįsta pasakyti, kas yra D.Medvedevas – lyg ir ne komunistas, lyg ir ne liberalas, lyg ir ne konservatorius. Kas? Ir ar Rusija tampa kiek aiškesnė – ar tampa pagaliau Europos valstybė ar vis dar tokia savita, ypatinga ir neprognozuojama. Veikiausiai – taip. Tačiau tai ne didžiojo moralaus autoriteto bruožai.
Europos Sąjunga? Ji turi labai pasikeisti, pakeisti pažiūras. Europos Sąjungos lyderiai dažnai klaidingai mano, kad ES, būdama neagresyvi rinkos bendrija, teikianti gerus pavyzdžius kaimynams, o kartais ir šiek tiek pinigų, yra totalus gėris. Tačiau islamo pasaulis jau įrodė, kad rinka – taip pat ne autoritetas.
O gal po geografinių praradimų globaliame kaime globalaus lyderio ir iš viso nereikia. Geografiniai praradimai ir įvyko tam, kad jo nereiktų. Kiekvienas sau. Anarchija – bet kokos tvarkos pagrindas? Ypač globalios?