Karo ir naujų mokesčių įvedimas šiuo atveju nebuvo atsitiktinumas, istorijoje galima rasti ir daugiau tokių pavyzdžių – be mokesčių egzistuoja daugiau būdų valstybiniam iždui padidinti: skolinimasis, pinigų spausdinimas, privačių materialinių gėrybių konfiskavimas.
Prasidėjęs karas tampa svarbiausiu prioritetu, todėl nėra laiko ieškoti, kokių išlaidų galima atsisakyti, nes poreikis staigiai padidinti karo reikmių finansavimą yra neatidėliotinas. Tokiais lemtingais momentais atsiranda nedaug žmonių, abejojančių naujų mokesčių įvedimo ar esančių didinimo būtinumu ir raginančių vienas išlaidas pakeisti kitomis.
Vis dažniau girdint apie naujai ruošiamą mokesčių paketą kaip būdą pakelti mokytojų algas, kyla klausimas: ar mokytojų streikus galima prilyginti karui? Sprendžiant iš to, ką girdėjome, bus siūloma keisti bendrojo vidaus produkto paskirstymą, pakelti pridėtinės vertės mokestį dviem procentiniais punktais bei padidinti akcizą alkoholiui.
Tačiau skirtingai nuo karo, mokytojų algų išlaidas galima buvo planuoti: dar 2005 m. švietimo darbuotojai grasino besiimsiantys kraštutinių priemonių. Nors per tą laiką mokytojų atlyginimas buvo pakeltas, tas pakėlimas sudarė nedidelę dalį to, ko prašė pedagogai. Be to, tą padidėjimą „suvalgė“ infliacija.
Tikrai nesu prieš mokytojų algų didinimą. Privačiame sektoriuje galioja rinkos dėsniai, taigi pastarųjų keleto metų darbo jėgos sumažėjimas ir našumo augimas atsispindėjo vidutinio darbo užmokesčio augime. Tačiau valstybės sektoriuje rinkos mažoka – bet jei valdžia paliko švietimo ūkį savo valda, tai ir derėtų juo rūpintis kaip geru šeimininku. Jeigu biudžete nebus suplanuotas valstybės sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio padidėjimas, jų atlyginimai ir neaugs.
Belaukiant didesnių algų, mokytojams prie atlyginimo tenka „prisidurti“ rinkoje, pavyzdžiui, dirbant repetitoriais. Streikuodami mokytojai tikisi atkreipti dėmesį į savo reikalavimus, bet streikai yra netinkamas būdas visuomenės problemoms spręsti: jie eikvoja labiausiai ribotą gyvenimo išteklių – laiką, šiuo atveju ir mokytojų, ir mokinių, taip pat sukiršina žmones bei sukelia įspūdį, kad konfrontacija yra būdas problemoms spręsti.
Prieš prasidedant streikams, valdžios vyrai pasiūlė įvesti „mokytojų mokestį“: pakelti pridėtinės vertės mokestį ir akcizą alkoholiui, didinti perskirstymą. Nors be jokio vargo galima apskaičiuoti, kokia mūsų sumokamų mokesčių dalis skiriama pavieniams tikslams ar asignavimų gavėjams, mūsų mokesčių sistemoje vis dėlto nėra „policininkų mokesčio“, „ministerijų tarnautojų mokesčio“ ir panašiai.
Tad ir mokytojų mokesčio įvedimas yra tik žaidimas žodžiais, tačiau pavojingesnis, negu gali atrodyti. Esamų mokesčių didinimas yra tarsi užnuodytas eliksyras, kuris atneš žmonėms daugiau žalos nei gėrio – taip pat ir mokytojams.
Pirmiausia, mokesčių didinimas kritikuotinas dėl akivaizdaus nenuoseklumo. Nepaisant prezidento veto, kiek daugiau nei prieš mėnesį Seimas maža balsų persvara priėmė įstatymą, numatantį mažesnį pridėtinės vertės mokestį vaisiams ir daržovėms. Laikantis naujos mados, jį galima būtų pavadinti mokytojų algų mažinimo mokesčiu. Ir štai, vieno žalingo sprendimo pasekmes Vyriausybė siūlo atitaisyti nauju ir neabejotinai dar žalingesniu sprendimu.
Mokestinės lengvatos nedera valdžiai, nes iškraipo konkurenciją rinkoje ir mažina biudžeto pajamas paremtos grupės ar veiklos naudai. Šių metų biudžetas dėl įvairių pridėtinės vertės mokesčio lengvatų ir kompensacijų už šildymą bei karštą vandenį neteks daugiau kaip 400 mln. litų pajamų. Gyventojų pajamų mokesčių lengvatos būsto kreditams bei kompiuteriams 2006 m. biudžetui kainavo 144 mln., o pelno ir gyventojų pajamų mokesčių lengvatos žemės ūkio sektoriui kai kuriais skaičiavimais 2006 m. kainavo net 600 mln.
Šiuo metu norima padėti visiems – ir ūkininkams, ir mokytojams, ir vaisių ar daržovių neįperkantiems piliečiams. Tačiau ar toks pagalbos būdas – įvedant mokesčius vardan vienų ir juos naikinant vardan kitų – nėra kelias į pilietinį karą, visų karą prieš visus?
Mokytojų algų kėlimas didinant pridėtinės vertės mokestį skaudžiai atsilieps mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Didesnis PVM pekels jau dabar beveik 10 procentų siekiantį vartotojų kainų indeksą, o tai sumažins gyventojų santykines pajamas – dar didesnė ir taip mažų pajamų dalis bus skiriama būtiniausioms prekėms. Toks žingsnis verčia rimtai suabejoti kovos prieš kainų augimą veiksmingumu.
Minutei atitolkime nuo mokytojų ir mokesčių bei „mokytojų mokesčių“ ir įsivaizduokime paprastą namų šeimininkę. Artinasi jos sūnaus gimtadienis, o dovanos ji neturi. Ką darytų paprasta moteris? Ji savaitę nepirktų mėsos, atsisakytų savo mėgstamo žurnalo ir taip sutaupytų pinigų dovanai. Jei dovana brangesnė, tektų pataupyti ne vieną savaitę. Tačiau jos prioritetas – pradžiuginti sūnų, todėl ji pasiruošusi sutvarkyti savo asmeninius finansus taip, kad pinigų dovanai tikrai užtektų, o ne pirmo būtinumo dalykų galima ir atsisakyti.
Ką analogišku atveju daro valdžios vyrai? Nors panašu, kad mokytojų algos šiuo metu jiems yra prioritetas, susidariusią problemą jie nori spręsti su išankstine nuostata, kad kitų išlaidų mažinti nebūtina. Tada lieka tik pajamų didinimo kelias. O juk biudžeto klausimą reikia svarstyti sistemingai.
Nors mūsų biudžetas ir programinis, iki šiol asignavimai skirstomi pagal principą „pernai davėme, tad šįmet duokime daugiau“. Kasmet programų asignavimai vis didėja, tačiau ar gerėja tų programų veikla ir pasiekiami rezultatai? Tyrimai rodo, kad visose be išimčių srityse trūksta tikslingumo ir sąryšio tarp programų rezultatų ir asignavimų. Programų strateginiuose planuose nurodomi planuojami rezultatai būna žemesni už praėjusių metų pasiektus rezultatus, bet, nepaisant to, programų asignavimai didėja.
Apie programinį biudžetą negalima rimtai kalbėti tol, kol kiekvienai patvirtintai programai nebus nustatyti galutiniai rezultatai arba galutinė riba, kuriuos pasiekus, programos turėtų būti atsisakyta arba mažinami jos asignavimai.
Dar 2003 m. Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Programų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, kriterijų vertinimas“ kaip vieną strateginio planavimo metodikos taikymo grėsmių nurodė tai, kad „programų kaitos nebuvimas gali sukelti planavimo, organizacinės veiklos sąstingį“ – ką daugelyje institucijų šiandien ir matome.
Verta paminėti ir Valstybės kontrolės nustatytą grėsmę, kad „tikėtinas visuomenės nepasitenkinimas, nes metodikoje mažokai reglamentuojamas interesų grupių dalyvavimas strateginiame procese“.
Iš tiesų, dabartiniai strateginiai planai neįtraukia nei visuomenės narių, nei socialinių partnerių lūkesčių, kokius sprendimus turėtų priimti ir kokią veiklą turėtų vykdyti jiems skirtos programos. O juk visuomenė lyg ir turėtų būti pagrindinė programų naudos gavėja.
Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis valstybė stokoja pinigų būtent mokytojams, ugdantiems būsimą Lietuvos kartą. Ar gali būti svarbesnis prioritetas valstybėje?
Tam, kad biudžeto išlaidas imtume planuoti pagal prioritetus, būtina atsisakyti ydingo biudžeto programų finansavimo iš inercijos. Mokytojų streikų sukrėtimas gali ir turi priversti valdžią perkratyti ir peržiūrėti savo ūkį. Kaip rodo netolima istorija, tik trūkstant biudžeto išteklių, prasideda tikrasis išlaidų racionalizavimas – prisiminkime 1999 m. ir tuomet pradėtą Saulėlydžio komisijos veiklą. Būtent į išlaidų reformą, o ne į mokesčių didinimą turėtų būti nukreiptas valdžios vyrų dėmesys.
Juk ne karas prasideda rytoj, kad reikėtų žūtbūt didinti mokesčius. Kad ir kokia turtinga valstybė būtų, ji niekada nebus pajėgi finansuoti visko, todėl ir būtina finansuoti laikantis aiškių prioritetų. Metas parodyti tuos prioritetus ne žodžiais, o darbais.
***
K.Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė