Tendencijos - gerokai didesnis paskolų portfelio, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), augimo tempas, didelis einamosios sąskaitos (ir ypač - užsienio prekybos) deficitas ir gerokai spartesnis darbo užmokesčio, palyginti su darbo našumo augimu, greitis.
Jei tokios tendencijos laikosi pakankamai ilgai, kaip rodo kitų šalių patirtis, sukuriamos gilios makroekonominės disproporcijos, sparčiai kyla vartojimo prekių ir nekilnojamojo turto kainos, o tai gali atvesti prie pastarųjų kritimo ar net finansinių krizių. Straipsnyje buvo prognozuojama, jog jei šios tendencijos neiskeis, Baltijos valstybių laukia didėjanti infliacija ir ilgalaikis eksporto konkurencingumo praradimas.
Nors nuo straipsnio pasirodymo nepraėjo nė metai, prognozės pildosi: infliacija visose Baltijos valstybėse išaugo daugiau kaip du kartus, būsto rinka – apmirusi. Nors užsienio prekybos statistika to kol kas dar nerodo, neišvengiamas ir eksporto konkurencingumo sumažėjimas.
Tuo labiau, kad dėl vis gilėjančios finansų ir ekonominės krizės JAV, Europos Sąjungoje šiais ir kitais metais laukiamas ryškus ekonomikos plėtros sulėtėjimas. Tai negali nepaveikti Lietuvos eksporto, nes apie 70 proc. mūsų ekportuojamų prekių tenka ES.
Nors besiklostančios makroekonominės disproporcijos Lietuvoje ne tokios ryškios, kaip Latvijoje, tendencijos - tos pačios. Padėčiai keisti tokiais atvejais pasaulyje dažniausiai naudojamos pinigų (monetarinės) politikos priemonės.
Bet Lietuvoje naudojamas valiutų valdybos modelis praktiškai eliminuoja monetarinio poveikio priemonių taikymo galimybes. Iš esmės galima teigti, kad Lietuvos bankas dabar tėra Europos centrinio banko padalinys ir neatlieka esminių valstybės centrinio banko funkcijų.
Be to, pinigų kiekis rinkoje kasmet didėjo bent po 20 proc. (intensyvaus paskolų portfelio augimo arba, kitaip tariant, kreditinių išteklių importo pasekmė), o tokio augimo, gerokai lenkiančio BVP augimo tempus, įtaka kainų augimui – neišvengiama. Todėl deklaruojamas pagrindinis Lietuvos banko tikslas - palaikyti kainų stabilumą - tėra tuščia frazė.
Bankų paskolų portfelio augimas po 50 proc. kasmet (daugiausia dėl didžiųjų užsienio motininių bankų finansavimo) bei Europos struktūrinių ir kitų paramos fondų lėšos yra pirminiai šalies ekonomikos augimo šaltiniai per pastaruosius kelerius metus. Pasiekę skolinimosi lubas ir išsekus ES paramos fondų lėšų srautui, sulauksime ilgalaikio ekonominio sąstingio laikų.
Nustojus augti vidaus vartojimui ir investicijoms į nekilnojamąjį turtą bei išliekant neigiamoms užsienio prekybos tendencijoms, ekonomikos augimo šaltinių beveik neturėsime. Taigi šiek tiek šaržuodami galime teigti, kad išsikasėme sau makroekonominę duobę, o šio proceso intensyvėjimą vadiname ekonomikos augimu.
Kitaip tariant, ekonomikos augimas buvo pasiskolintas ir, atrodo, kad šios skolos grąžinti neturėsime iš ko. Neužmirškime augančių energetinių išteklių kainų bei ateityje tik didėsiančios priklausomybės nuo jų (jau vien dėl nenumaldomai artėjančio galutinio Ignalinos atominės elektrinės uždarymo), ir ekonomikos ateitis pasirodys visiškai niūri.
Kurį laiką atrodė, kad į šalį atėję gausūs kreditiniai ištekliai ir paramos lėšos išspręs visas problemas. Tai buvo pagrindinis politikų, raginusių stoti į ES, argumentas bei siekis. Tačiau pasirodo, kad vien turėti pinigų nepakanka – reikia sugebėti juos tinkamai panaudoti ir valdyti.
Tarpusavyje besivaržydami dėl rinkos dalies, komerciniai bankai aktyviai skolino, tačiau didžioji paskolų dalis teko vartojimui, nekilnojamajam turtui įsigyti ir panašioms reikmėms.
Lietuvos bankas ir šalies valdžia kelerius metus pasyviai stebėjo situaciją ir nebandė bent jau riboti skolinimosi užsienio valiuta ar skatinti investicijas į perspektyvias sritis.
Visiems buvo gerai - ekonomika auga, biudžeto pajamos didėja, gyventojų nekilnojamojo turto vertė kyla kaip ant mielių. Mažai kas numanė, kad nevaldomas pinigų importas iš labai stambių Lietuvos mastais Skandinavijos bankų viršys bet kokias galimybes efektyviai juos panaudoti ir paskatins neracionalų vartojimą, nepagrįstus lūkesčius, spartų kainų bei darbo užmokesčio augimą kai kuriuose šalies ūkio srityse, investicijas į trumpalaikę naudą ir mažą pridėtinę vertę kuriančias sritis ir menką taupymo lygį.
Nors formaliai nacionalinė šalies valiuta yra litas, realiai Lietuvoje dominuoja eurozonos pinigai ir pinigų politika. Taupymas litais šalies viduje yra palyginti menkas dėl labai mažų ar net neigiamų realiųjų palūkanų bankuose ir daugybės atsivėrusių investavimo galimybių užsienio finansų rinkose.
Šalies piliečiai taupo, tačiau didžioji dalis šių finansų srautų iškeliauja iš šalies. Iš ES į Lietuvą ateinantys eurai tapo kaip narkotikai - jie kelia daug struktūrinių problemų, tačiau be jų gyventi jau nebegalime.
Esame finansų globalizacijos auka - kapitalo judėjimas liberalizuotas, tačiau ne valstybė valdo didžiulius jos mastais finansų srautus, bet jie deformuoja Lietuvos finansus ir ekonomiką. Atsidūrėme tarsi užburtame rate, kurį suka ES bankų ir kiti pinigai, o šalutiniai šio proceso rezultatai yra ekonomikos ir kainų (ypač – nekilnojamojo turto) augimas bei laikinas šalies struktūrinių finansinių ir ekonominių problemų maskavimas.
Regis, pakliuvome į sudėtingą padėtį, kurios esmė – priklausomybė nuo lyg ir lengvai gaunamų ES pinigų (bankų paskolos ir paramos lėšos), nesugebėjimas efektyviai jų panaudoti bei instrumentų ir kompetencijos stoka tokiai situacijai valdyti.
Panašu į finansinę aklavietę, nes spręsdami kurią nors vieną finansinę problemą, sukurtume arba padidintume kitą. Kita vertus, nieko nedarydami, kaip rodo kitų šalių patirtis, vis tiek sulauksime rimtų finansinių ir ekonominių bėdų.
Tiesa, viso to kol kas plika akimi nematyti. Juo labiau, kad esame apakinti įspūdingo BVP augimo ir į šalį plūstančių pinigų. Ką darysime, kai visa tai baigsis, o ilgalaikio konkurencinio pranašumo šalis neįgis?
Lietuva turėjo galimybių pasirengti konkurencijai globalioje rinkoje - taip pat pasinaudodama ir ES pinigais - tačiau to nepadarė. Šiuo metu Lietuva yra veikiama globalių ekonominių ir demografinių ES procesų (daugelyje ES šalių visuomenė sensta, senajai ES reikia jaunos ir pigios darbo jėgos), o būdama maža bei atvira, yra labai pažeidžiama.
Pasirengti šiai konkurencijai galėjome, jei šalies politikai būtų sutarę dėl prioritetinių veiklos sričių ir krypčių: energetinė nepriklausomybė, eksporto konkurencingumas, žinių ekonomikos kūrimas, tačiau svarbiausia – švietimas.
Tik išsilavinę ir informuoti piliečiai gali užtikrinti tikrąją ir ilgalaikę savo bei visos šalies gerovę. Be konkurencingos švietimo sistemos mūsų šalis neturi perpektyvų konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau vietoj dėmesio švietimo sistemai ir investicijų į ją buvo vykdomas jos ekonominis „genocidas“. Tai paaiškinama neefektyvios valdžios noru išlikti – vargu ar išsilavinę ir informuoti visuomenės nariai toleruotų dabartinio Seimo ir Vyriausybės veiklą.
Vietoj strateginio valstybės valdymo, pagrįsto aiškiais prioritetais, turime neišspręstas problemas ir nevaldomas rizikas: sparčiai prastėjančią demografinę padėtį, kurią labai pablogino darbingo amžiaus žmonių emigracija į kitas ES šalis, darbo jėgos, ypač – kvalifikuotos, stoką, pažeidžiamą ekonomiką dėl energetinių išteklių ir maisto kainų tendencijų pasaulyje, grėsmę prarasti eksporto konkurencingumą, tiesioginių užsienio investicijų stoką, visų valstybės sektorių skolinimąsi užsienio valiuta ir dėl to prisiimamą valiutos kurso riziką bei neefektyvų viešojo sektoriaus darbą.
Tai nėra išsamus sąrašas, tačiau galime neabejoti, kad tokį ar panašų sąrašą turi visi potencialūs investuotojai bei ekonomikos ekspertai užsienyje. Todėl tikėtis esminių tiesioginių užsienio investicijų, ypač į aukštesnę pridėtinę vertę ar eksporto potenciją kuriančią sritis – neverta.
Šioms problemoms spręsti ir rizikoms valdyti reikalingas visiškai kitokios kokybės valstybės valdymas.
Bet atrodo, nei dabartinis, nei būsimasis Seimas tokio valdymo garantuoti nepajėgs.
Taigi nebus nieko keisto, kai iš „Baltijos tigro“ pavirsime sustirusiu „Baltijos šunyčiu“. O tai, kad Latvijos tikriausiai laukia dar didesnės ekonominės problemos – menka paguoda. Geriau jau pasimokytumėme iš Estijos, kuri, atrodo, suprato, kad be dėmesio švietimui jokie ES pinigai ir laikini BVP šuoliai nepadės. Pasimokyti galima ir iš Slovėnijos bei Čekijos, kurios nesiekia būtinai panaudoti kuo daugiau ES paramos lėšų, tačiau abi gali pasigirti gerokai geresniais nei Lietuvos užsienio prekybos balansais.