Tai tik kliedesys? Neregėtas dalykas krepšinio religijos krašte?
Turbūt, taip. O jei dar pridurtume, kad šalia Didžiojo Z greta sėdi Linas Kleiza, Darius Songaila, Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas. Visiems jiems – atostogos, nes Lietuva paskelbė boikotą olimpiadai Pekine ir nesiuntė savo sportininkų delegacijos joje dalyvauti.
Komunistinėje Kinijoje, dusinančioje Tibeto laisvę ir nepaisančioje elementariausių žmogaus teisių, rengti olimpines žaidynes – jau savaime yra nesusipratimas. Bet Tarptautinis olimpinis komitetas, o tuo pačiu – visas pasaulis šiai valstybei suteikė pasitikėjimo paskolą: po jos Kinija turėjo atleisti pančius, sportiškoji “fair play” (“sąžiningo žaidimo”) dvasia aptirpdyti kompartijos šulų tūžmastį, bent prieš Vakarus pademonstruoti daugiau geros valios ir noro žengti demokratiškumo bei žmonių laisvės link.
Tačiau Kinijos valdžia jau spėjo išvaistyti paskolą, o ją primenantiems atkišo špygą: pastaruoju metu Tibete per protesto demonstracijas ir po to kilusias riaušes dėl Kinijos specialiųjų pajėgų veiksmų žuvo apie 130 žmonių, kitų šaltinių duomenimis – 140. Iki olimpinių žaidynių pradžios liko 135 dienos, o Tibete stebimas represijų ir smurto proveržis, kokio nebūta jau devyniolika metų.
Kitaip sakant, olimpiniai žiedai virto antrankiais. Taip juos vaizdavo protestuotojai olimpinės ugnies uždegimo ceremonijos metu.
Paskolą suteikusiai pasaulio bendruomenei sunku pripažinti klaidą, savo rankomis bando sukrapštyti paskutinius pasitikėjimo grašius. O kur dar šimtai sportininkų, kuriems olimpiada – svajonių išsipildymo metas, sporto aistruoliams – pergalių euforijos ar bent stiprių išgyvenimų ir patriotizmo dienos.
Tačiau jau netrūksta balsų, užsimenančių apie olimpinių žaidynių boikotą. Ypač tuo atveju, jei padėtis Tibete pablogės.
Griežčiausiai nuskambėjo Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žodžiai. Tiesa, jis užsiminė, kad svarstomos “visos galimybės” tik dėl galimo Pekino olimpiados
atidarymo ceremonijos boikoto. Tačiau Vakarų spaudos puslapiai mirgėte marga nuo raginimų užtrenkti duris į Pekiną savo sportininkų delegacijoms.
“The New Republican” išspausdino garsaus prancūzų filofoso Bernardo Henri Lévy raginimą Jungtinėms Valstijoms boikotuoti žaidynes. Štai tik keli jo argumentai: kinų valdžia Pekino centrinę dalį išvalė nuo lūšnų, taigi žmones pavertė benamiais, tūkstančiai disidentų patupdyti už grotų, iš vienos Prancūzijos kompanijos įsigytomis antenomis blokuoja JAV ir britų radijo stočių transliacijas, pigios kiniškos prekės, plūstančios į visas keturias pasaulio šalis, vis dar gaminamos priverstinio darbo stovyklose, o dabar Tibete vėl šaltakraujiškai šaudoma į minią, Tibeto sostinė Lasa paversta karo zona, atkirsta nuo išorinio pasaulio.
Panašių argumentų ir svarstymų galite aptikti kiekviename Vakarų dienraštyje, apie tai kalba valstybių vadovai ir olimpinių komitetų galvos.
O Lietuvoje? Prabilęs apie olimpinių žaidynių boikotą turbūt iš karto susilauktų negailestingos proto būklės diagnozės (idiotas, kretinas, naivuolis, piemuo – girdžiu jau ataidint).
Tai raginusios daryti nevyriausybinės organizacijos išgirdo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento Artūro Poviliūno atsaką: “Boikotu sudarysime problemų sportininkams, kurie ketverius metus rengėsi olimpiadai”.
Dar reikėtų pridurti: per maži mes reikšti savo nuomonę. Tik negirdomis nuleistume Prahos mero ar Belgijos vyriausybės narių kalbas apie galimą boikotą.
Ir iš tikro, kam gi čia sudaryti tų “problemų” mūsų sportininkams dėl kažkokių miglotų reikalavimų kalnų miglose paskendusio Tibeto. Ar kam neaišku, kokios politikos laikosi Lietuvos valstybė po Kinijos prezidento Jiang Zemino vizito mūsų šalyje 2002 metais, kai be teisėtų priežasčių policija panaudojo jėgą prieš protestuotojus už Tibeto laisvę ir kuriam laikui sulaikė šviesaus atminimo rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir kelis jos bendraminčius?
Bejėgiai mūsų valdžios vyrai žino, kas tesugeba suvienyti tautiečius. Pamenate: šaukiame “Auksas mūsų”, o kur buvę kur nebuvę politikai šmurkšteli scenoje iš po ant atleto pečių uždėto ąžuolo vainiko ir murkia iš pasitenkinimo, kad čia mūsų visų pergalė.
Negi atimsi viltį, kad gal Pekine Š.Jasikevičiaus metimas paskutinę sekundę bus taiklus ir Lietuva triumfuos prieš JAV svajonių rinktinę? “Mūsų auksinė viltis” Virgilijus Alekna atsirevanšuos estui Gerdui Kanteriui? O kur dar Austra Skujytė, mūsų riteriai penkiakovininkai? Gal net malonus netikėtumas, kaip tada Sidnėjuje Daina Gudzinevičiūtė.
Ne, ne, net jei visa Jangdzė paplūstų krauju, neatsirastų nė vieno drąsuolio po mūsų politine saule, kuris pareikštų: žmogaus, kad ir kur jis būtų – Lietuvos lygumose ar Tibeto kalnuose, laisvė mums svarbiau už bet kokios spalvos medalį.
Mes - drąsi šalis, Vyriausybė pažadėjo tuo įtikinti pasaulį, bet atleiskite, - tik ne prieš Pekino olimpiadą.