Įdomu, kas dirbs Lie­tu­vos kai­me po dvi­de­šim­ties me­tų?

Prieš pen­kio­li­ka me­tų že­mės ūky­je dir­bo dau­giau kaip 20 proc. mū­sų ša­lies dar­buo­to­jų. Da­bar šis ro­dik­lis du kar­tus ma­žes­nis. Nuo­sa­vy­bės for­mų pa­si­kei­ti­mas, ūki­nin­ka­vi­mas pa­di­dė­ju­sios kon­ku­ren­ci­jos są­ly­go­mis, nau­ja tech­ni­ka ir tech­no­lo­gi­jos, įpras­tas ir anks­ty­vas pa­si­trau­ki­mas į pen­si­ją ir kai ku­rios ki­tos prie­žas­tys ge­ro­kai iš­re­ti­no žem­dir­bių gre­tas. Kai­mo jau­ni­mas iš­si­bars­tė did­mies­čiuo­se ar­ba už­sie­nio ša­ly­se. Kas mo­ky­tis, kas vie­toj lie­tu­viš­ko alu­čio ki­to­kio pa­ra­gau­ti, o dau­gu­ma už­si­dirb­ti.

Dar­bo ran­kų sty­gių daž­nas ūki­nin­kas ban­do iš­spręs­ti siū­ly­da­mas so­li­džius at­ly­gi­ni­mus, bet ir tai ne­gelbs­ti. Daug kas jau įpra­to gy­ven­ti iš įvai­rių pa­šal­pų ar glaus­tis prie pen­si­jas gau­nan­čių tė­vų ar se­ne­lių. Ki­ti, net ir no­rė­da­mi, ne­ga­li be ati­tin­ka­mo pa­si­ren­gi­mo sės­ti už “John De­e­re” vai­ro ar ap­tar­nau­ti kom­piu­te­ri­zuo­tą mel­ži­mo įran­gą. Trak­to­riai, kom­bai­nai, fer­mų įran­ga per pas­ta­ruo­sius pen­kio­li­ka me­tų pa­si­kei­tė kie­ky­biš­kai ir ko­ky­biš­kai.

Ūkių sa­vi­nin­kai pri­vers­ti at­si­vež­ti dar­buo­to­jų iš gre­ti­mų kai­mų ar to­li­mes­nių mies­te­lių. Kai kas ban­do pri­si­vi­lio­ti pi­ges­nės dar­bo jė­gos iš bu­vu­sių so­vie­ti­nių res­pub­li­kų ar net iš ES na­rių nau­jo­kių. Tie­sa, kol kas tą pa­da­ry­ti sun­ku dėl už­sie­nie­čių at­vy­ki­mo ir įdar­bi­ni­mo for­ma­lu­mų.

Ta­čiau la­bai su­si­vi­lio­ti už­sie­nie­čiais ne­rei­kė­tų. Be to, jie ir ne­už­pil­dys vi­sos trūks­ta­mų dar­buo­to­jų ni­šos, to­dėl tiks­lin­ga ieš­ko­ti vi­di­nių re­sur­sų. De­ja, de­fi­ci­ti­nių dar­bi­nin­kiš­kų pro­fe­si­jų mo­ky­mas mū­sų ša­ly­je, kaip sa­ko­ma, pa­si­kly­dęs tarp dvie­jų pu­šų. Tiek po Pir­mo­jo, tiek ir po Ant­ro­jo pa­sau­li­nių ka­rų že­mės ūkio švie­ti­mas bu­vo pa­ves­tas že­mės ūkiui va­do­vau­jan­čiai ins­ti­tu­ci­jai. Ta­čiau 1995-2000 me­tais vy­kęs “ka­ras” tarp Že­mės ūkio ir Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jų dėl žė­mės ūkio mo­kyk­lų pa­val­du­mo pa­si­bai­gė ŽŪM ir, ko ge­ro, vi­so že­mės ūkio pra­lai­mė­ji­mu. Ge­ro­kai strin­ga kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų pa­klau­sos ir pa­siū­los ana­li­zė, su­pras­tė­jęs prak­ti­nis mo­ky­mas, ne­pa­nau­do­ja­mos mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą ga­li­my­bės. Aki­vaiz­du, kad že­mės ūkio švie­ti­mo sis­te­ma vė­luo­ja tai­ky­tis prie spar­čiai be­si­kei­čian­čių rin­kos są­ly­gų.

Ren­giant trūks­ta­mų pro­fe­si­jų dar­buo­to­jus ne­ver­tė­tų ap­si­ri­bo­ti vien įpras­ti­ne sis­te­ma. Rei­kė­tų ak­ty­viau dirb­ti su vai­kais ir jau­ni­mu, ža­din­ti juo­se no­rą ar­ti­miau pa­žin­ti že­mės ūkį. Čia ga­li­mos įvai­rios anks­čiau nau­do­tos for­mos – že­mės ūkio kla­sės pa­grin­di­nė­se mo­kyk­lo­se, žie­mos, pri­va­čios mo­kyk­los ir pa­na­šiai. Pats lai­kas nau­do­tis at­si­vė­ru­sio­mis nau­jų in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų ga­li­my­bė­mis. Tai jau se­no­kai da­ro ki­tos ša­lys.

JAV, Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos, Ai­ri­jos ir kai ku­rių ki­tų vals­ty­bių že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jų tin­kla­la­piuo­se aps­tu in­for­ma­ci­jos ne tik apie že­mės ūkį, ra­cio­na­lią mi­ty­bą, bet ir spe­cia­lių sky­re­lių vai­kams bei stu­den­tams, jų tė­ve­liams ir net mo­ky­to­jams. Vai­kai jau nuo še­še­rių me­tų mo­ko­mi pa­žin­ti sa­vo ša­lies že­mės ūkio is­to­ri­ją, gam­tą, dir­vo­že­mį, na­mi­nius gy­vu­lė­lius, ūkiuo­se au­gi­na­mus au­ga­lus. Klau­si­mai ir at­sa­ky­mai, kry­žia­žo­džiai, dė­lio­nės, spal­vin­ti skir­ti pa­veiks­lė­liai, nuo­trau­kos, fil­mu­kai, vi­de­o­žai­di­mai trauk­te trau­kia moks­lei­vius iš­ban­dy­ti sa­vo ži­nias ir dau­giau su­pras­ti.

Įdo­mu juk su­ži­no­ti, kad tik ką gi­mu­sio ku­me­liu­ko ko­jos bū­na to­kios il­gos, kad jis ne­ga­li pa­siek­ti žo­lės. Ar­ba su­ži­no­ti, ko­dėl ką tik at­ves­tas ėriu­kas tu­ri uo­de­gą, o su­au­gu­sios avys - ne.

Nuo 1973 m. JAV kas­met ko­vo vi­du­ry­je or­ga­ni­zuo­ja­mos že­mės ūkio die­nos, ku­rių me­tu vi­suo­me­nė su­pa­žin­di­na­ma su že­mės ūkio ir vi­sos mais­to gran­di­nės svar­ba, pa­sie­ki­mais, pro­ble­mo­mis, įdo­miais fak­tais. Jas ren­gia vi­suo­me­ni­nė or­ga­ni­za­ci­ja – Že­mės ūkio ta­ry­ba, su­da­ry­ta iš že­mės ūkio, per­dir­bi­mo pra­mo­nės, miš­kų ūkio ir ki­tų ag­ro­ver­slo ša­kų ly­de­rių. Tuo me­tu vyks­ta stu­den­tų ir moks­lei­vių ra­ši­nių kon­kur­sai že­mės ūkio te­ma­ti­ka.

Įdo­mu, ką pa­ra­šy­tų mū­sų stu­den­tai te­ma “Kas dirbs Lie­tu­vos že­mės ūky­je po 20 me­tų?” Kad bū­tų leng­viau prog­no­zuo­ti, rei­kia veik­ti ryž­tin­giau. Tei­sus bu­vo Ma­hat­ma Gand­hi sa­ky­da­mas: “At­ei­tis pri­klau­so nuo to, ką mes vei­kia­me da­bar.”