Prisitaikyti Amerikoje moksleiviui iš Plungės padėjo sportas

Dabar Sautamptono (Niujorko valstija) gimnazijos vienuoliktoje klasėje besimokantis ir rimtai imtynėmis susidomėjęs J.Anglickas sulaukia trenerių pagyrų ir bendraklasių pripažinimo.

Į Ameriką broliai Anglickai atvyko 2005 metų vasarą. Jų mama į šią šalį persikėlė anksčiau, kai Juliui tebuvo dešimt metų, o berniukus Plungėje augino močiutė.

Iš pradžių jie teplanavo aplankyti svajonių šalį, todėl su bendramoksliais atsisveikino tik iki kitų mokslo metų. Tačiau paviešėję kitapus Atlanto, Anglickai nusprendė likti ir įrašyti savo pavardę į Sautamptono gimnazijos mokinių sąrašus.

„Buvo labai sunku, – sako J.Anglickas. – Nesupranti, ką aplinkiniai kalba. Taigi jautiesi tarsi būtum vienas“.

Julius su broliu pradėjo mokslus devintoje klasėje, kurios programa skirta neanglakalbiams. Jie angliškai temokėjo „kelis sakinius“ ir galėjo kalbėtis tik vienas su kitu, tačiau mokėsi kartu su kitais taip pat kalbos nemokančiais vaikais, kurių draugijoje nesijautė tokie vieniši.

„Anglų kalbą išmokau beveik savaime, – sako J.Anglickas. – Kiekvieną dieną privalėjai ją vartoti ir mudu „persilaužėme“ paprasčiausiai žiūrėdami filmus“.

Panašiai sekėsi ir sporte. Broliui nusprendus treniruotis žaisti krepšinį, Julius pasirinko mažiau pažįstamą sporto šaką – amerikinį futbolą. Gyvendamas Lietuvoje jis buvo matęs tik šio amerikietiško žaidimo nuotraukas ir, pasak jo, „neturėjo žalio supratimo, kaip jis žaidžiamas“. Išmokti rikiuotes, judesius ir terminologiją nebuvo lengva.

Mokyklos jaunių komandoje žaidusio Juliaus jėga ir ištvermė iškart patraukė trenerių dėmesį ir dešimtoje klasėje vaikinas buvo priimtas į mokyklos rinktinę. Treneriai įsitikinę, kad kitais metais dvyliktokas Julius bus stipriausias komandos ginklas.

„Jis toks vaikinas, kuris net ir pasibaigus treniruotei lieka, norėdamas išmokti žaisti, – sako mokyklos futbolo komandos treneris Darrenas Phillipsas. – Dėl savo darbo etikos jis yra kiekvieno trenerio svajonė“.

Sautamptono gimnazijos svarmenų salė tapo antraisiais J.Anglicko namais. Atvažiavęs į Ameriką vaikinas svėrė 77 kg, tačiau nuo to laiko priaugo 14-16 kg svorio. Dėl to kalta ne prasta mityba – priaugtą svorį sudaro vien raumenys. Vaikinas laimėjo specialų futbolo komandos apdovanojimą, skiriamą sunkiausiai su svarmenimis dirbusiam žaidėjui.

„Iš pradžių jis buvo aukštas vaikinas ir trejus metus dirbo kaip lunatikas, – lietuvį giria D.Phillipsas. – Su svarmenimis praleistą laiką puikiai atsispindi jo kūnas. Jis puikus vaikinas. Norėčiau komandoje turėti dar 20 taip rimtai dirbančių vaikinų kaip jis“.

„Tiesiog noriu užsiauginti raumenų. Tėvynėje nebuvo sporto salės su svarmenimis, tad atvykęs čia ir tokią pamatęs net išsižiojau. Man ji labai patinka. Padeda sportuoti“, – sako J.Anglickas.

Valandos, skirtos atsilenkimams, pritūpimams ir tempimams, praverčia imtynių ringe. Apygardos čempionatuose vaikinas dukart užėmė antrą vietą. Jei viskas klosis gerai, šiemet J.Anglickas tikisi laimėti pirmą vietą ir patekti į valstijos čempionatą.

Kaip ir su futbolu, su imtynėmis J.Anglickas susidūrė tik atvykęs į Ameriką. Už savo sėkmę jis dėkoja mokyklos treneriui Ryanui McCready.

„Jis puikus treneris, – sako J.Anglickas. – Jis jaunas ir yra toks, kaip ir mes. Jis viską paaiškina ir su juo labai smagu. Tik jis verčia mus dirbti labai sunkiai“.

J.Anglickas nė kiek ne mažiau laiko skiria mokslams. Nuo pat pradžios jis kartu su broliu yra klasės pirmūnai – šį pasiekimą šeima vertina nė kiek ne mažiau nei atletinę sėkmę.

Vis dėlto J.Anglickas nesiruošia sustoti ir toliau sau kelia didelius reikalavimus. Pavasarį jis tikisi pakliūti į lakroso komandą ir kartu užsirašė į karate treniruotes. Vaikinas nuolat kelia sau naujų iššūkių, iš kurių vienas vis dar yra prisitaikyti prie svetimos šalies kultūros.

Paklaustas, prie kurio Amerikos dalyko lengviausiai prisitaikė, J.Anglickas atsako: „Sportas“. Visi, sutikę jį futbolo aikštėje arba imtynių ringe, negali su tuo nesutikti.

***

Brolių Anglickų mama Andžela 1993 metais laimėjo gražiausios Lietuvos moters titulą bei 1999-aisiais Izraelyje patekusi į gražiausių pasaulio moterų dešimtuką. lrytas.lt pateikia “Lietuvos ryte” publikuotą Elvyros Sabalytės straipsnį apie Anglickų šeimą.

„Išgyventi skyrybas vyrui daug sunkiau nei moteriai, - ilgai svarstęs pagaliau atvirai prabilo Plungės vicemeras, buvęs turtingas verslininkas Algirdas Anglickas. - Nė vienas žmogus nenori būti paliktas. Palikti kitą yra daug lengviau nei būti pačiam paliktam“.Sunkiai skyrybų dramą išgyvenusį A.Anglicką dabar po darbo pasitinka tik sūnūs Gabrielius ir Julius bei dogė Jakata.

Andžela Anglickienė, pelniusi 1993 metais gražiausios šalies moters titulą bei 1999-aisiais Izraelyje patekusi į gražiausių pasaulio moterų dešimtuką, paliko vyrą ir išvyko ieškoti laimės į Jungtines Amerikos Valstijas.

Dvylika metų kartu pragyvenusi pora išsiskyrė trisdešimtmetės A.Anglickienės iniciatyva.

Buvusiam sutuoktiniui net nereikėjo rūpintis skyrybų formalumais - juos sutvarkė Andžela.

Vos prieš dvejus metus interviu „Lietuvos rytui“ A.Anglickas apie savo santuoką kalbėjo kaip apie pavasarį.

A.Anglickienė tuomet juokavo: „Su vyru reikia elgtis kaip su šunimi: duoti palakti, leisti palakstyti ir mylėti“.

Likimo smūgiai A.Anglicką užgriuvo vienas po kito - jam teko ištverti sudėtingą operaciją, verslo bankrotą ir skyrybas. „Kiekvienas gali išgyventi tiek, kiek gali, - mano ką tik iš Palangos gydyklų sugrįžęs 42 metų vyras. - Buvo laikas, kai negalėjau logiškai mąstyti, kai vyravo tik jausmai, ir aš nebūčiau su jumis bendravęs. Šiandien jau galiu kalbėti ir bandyti rasti šiokį tokį atsakymą į kai kuriuos klausimus“.

Pašnekovo manymu, žmogų gydo tik laikas, bet jis gali ir susargdinti.

Skyrybas, kaip ir ankstesnius likimo smūgius, plungiškis A.Anglickas priima kaip naują jo gyvenimą keičiantį atskaitos tašką. Vyrui dabar atrodo, kad tik reta pora gali kartu išbūti visą gyvenimą. „Manau, kad pasibaigė tie syvai, kai katalikišku požiūriu vyras priklauso žmonai, o žmona - vyrui. Toje kultūrinėje tradicijoje mes nutolome nuo idealaus sakramento. Ir nieko čia nepadarysi.

Jei vienas mūsų būtų nutolęs ir toli nubėgęs, o kitas likęs prisirišęs prie to sakramento, būtų didelė skriauda tik vienam.

Man atrodo, kad mes abu vienodai jaučiam santykių atšalimą ir nutolimą.

Tai nėra nieko malonaus, bet nėra ir nieko tragiška. Žmogus žmogui santuokoje negali pasakyti, kad jis yra tik tavo“, - skyrybų priežastį bandė analizuoti A.Anglickas.

Kodėl vis dėlto daugelis žmonių gailisi ir užjaučia su dviem vaikais paliktą vyrą?

Pašnekovo nuomone, toks visuomenės požiūris susiformavo dėl to, kad Andžela krikščioniškoje tradicijoje atrodo lyg pažeidusi žemaitės moters bei motinos tradiciją ir jos vaizduojamą tipažą.

„Bet ar esamoje situacijoje, kai ji tampa beprasmiška, nekonkreti, kai ateities santykiai darosi neaiškūs ir neapibrėžti, Andžela nėra teisiausia? - bandė pateisinti žmonos poelgį vyras. - Jei šiandien kažkam ir suskauda - vaikams, man ar artimiesiems - jos ryžtas, sėkmė ir pasisekimas visus gali išvesti iš tos krizės į kitą lygmenį“.

Pats jis neparodė ryžto nutraukti pusmetį prieš skyrybas tvyrojusių neapibrėžtų santykių.

Su vienuolikamečiu Gabrieliumi ir devynerių metų Juliumi likusiam tėvui padeda kartu po vienu stogu gyvenanti uošvė Rūta Domarkaitė.

Jaunatviškai atrodanti moteris ne tik padeda prižiūrėti vaikus, bet ir rūpinasi vienoje gyvenamojo namo dalyje įsikūrusio dukters motelio reikalais.

Atvykusias „Lietuvos ryto“ žurnalistes elegantiška moteris maloniai vaišino kava ir arbata bei džiovintais vaisiais. „Mes, trys vyrai, be uošvės pagalbos neišsiverstume, o namai tikriausiai sugriūtų. Ji man ne trukdo, o tik padeda, - pripažino A.Anglickas. - Uošvė ne tik dirba visus moteriškus darbus, bet ir sistemingiau nei aš auklėja vaikus“.

Visi erdvaus namo gyventojai valgo prie vieno stalo. A.Anglickui lieka tik nupirkti ir parvežti maisto produktų.

Ko reikia nupirkti, jam telefonu į darbą paskambinusi padiktuoja uošvė.

Pokalbio metu pašnekovas neslėpė: „Gerai, kad sutampa mano ir uošvės biolaukai“.

Su dviem sūnumis gyvenantis A.Anglickas stengiasi, kad jie kuo natūraliau priimtų naują padėtį.

Nelinkę apie skyrybas tėvo klausinėti berniukai viską priima taip, kaip yra. „Bent jau kalbantis su jais sūnūs nevertina visko per daug sudėtingai, nemaištauja, neprotestuoja, nekeršija. Galbūt jie neišgyvena to stipriai, - svarstė vaikų tėvas. - Nors ką gali žinoti. Manau, kad jiems tai yra vienas gyvenimo grūdinimosi etapų, tačiau jis vyksta neįtemptai“.

Labiausiai tėvas baiminasi, kad jo sūnūs gatvėje neišgirstų piktų replikų. Julius ir Gabrielius tikina jų nesulaukiantys.

Vaikams šiuo metu labai svarbu būti pastebėtiems ir pagirtiems. Berniukams patinka, kai tėvas kartu su jais prisėda ruošti pamokų. „Tačiau dažnai nesistengiu to daryti. Kasdienis muštras gali atimti iš jų savarankiškumą“, - mano tėvas.

Savo santykius su vaikais tėvas apibūdino kaip vyrišką bendravimą. Dvasiškai sūnūs visą laiką buvo atviresni motinai.

Ar dažnai A.Anglickui tenka atsidurti teisėjo vaidmenyje sprendžiant vaikų ginčus ir konfliktus? Pašnekovas tikino visas vaikų bylas sprendžiantis vienodai - aštuntą valandą vakare varo juos miegoti. Tai yra vienintelė bausmė, kuria kartais jis baudžia sūnus.

Skambina buvusiai žmonai

A.Anglickienei išvykus į Jungtines Valstijas, buvęs jos sutuoktinis maždaug kartą per dvi savaites su ja bendrauja telefonu.

Dažniausiai buvusiai žmonai skambina pats. Santykius su Andžela vyras apibūdino kaip draugiškus ir dalykiškus.

Buvę sutuoktiniai telefonu kalbasi apie vaikus. A.Anglickienė yra labai gerai apie viską informuota, nes nuolat elektroniniu paštu bendrauja su vaikais.

Po skyrybų A.Anglickui atiteko dar viena pareiga - lankyti mokinių tėvų susirinkimus. Tačiau ši pareiga jo nevargina, mat į susirinkimus jo dažnai nekviečia.

Kai „Lietuvos ryto“ korespondentės lankėsi vicemero namuose, Gabrielius tarėsi su močiute, kaip sėti gėles, vėliau kartu su Juliumi mielai pozavo fotografei.

Julių labiausiai domina aviamodeliuotojų, o Gabrielių - juvelyrų būrelio veikla. Abu broliai lanko ir šachmatų būrelį. „Jie turi nemažai pareigų - lankyti mokyklą, suplauti indus, išnešti šiukšles.

Jie abu sėja gėles ir jas laisto, o kiaušinienę ir kepsnį mokantis iškepti Gabrielius kartais man iškepa blynų“, - džiaugėsi tėvas.

Šiandien A.Anglickui labiausiai rūpi vaikų ateitis. Sveikos nuovokos po skyrybų dramos nepraradęs vyras mano, kad jeigu buvusiai žmonai pasiseks įsitvirtinti Amerikoje, bus geriau ir vaikams. Jei jie turės polėkį skristi už Atlanto, tėvas jų nestabdys.

Galėtų užsidaryti statinėje

Po skyrybų savyje užsisklendęs antros stadijos hipertonija sergantis vyras paniro į apmąstymus.

Jis nenorėjo nei kam nors guostis, nei juo labiau pasakoti savo išgyvenimų.

Nejausdamas jokio diskomforto, A.Anglickas galėtų kaip graikų filosofas Diogenas tūnoti statinėje, mąstyti bei analizuoti savo gyvenimo pokyčius.

Dėl šios priežasties vyras specialiai atitolo nuo savo draugų. Tačiau jie supranta laikiną jo nenorą bendrauti.

Paklaustas, ar kartais jis neieško užsimiršimo darbe, prieš metus vicemeru tapęs A.Anglickas nusijuokė - ypatingo aktyvumo darbe jis nerodo. „Jeigu atlieki tik tai, ką privalai, esi niekam nepavojingas politinis oponentas“, - ironizavo A.Anglickas.

Į konkursą pastūmėjo vyras

Anglickai nebuvo tipiška turtinga šeima, kurioje graži žmona gyvena uždaryta namuose ir priklauso tik vyrui.

Perskaitęs „Lietuvos ryto“ dienraštyje skelbimą, vyras pats pasiūlė žmonai dalyvauti konkurse „Misis Lietuva '93“.

Vaikai tuo metu jau buvo šiek tiek paaugę, todėl A.Anglickas norėjo žmonai ne tik ką nors padovanoti už motinystės rūpesčius, bet ir praskaidrinti nuobodų provincijos gyvenimą.

A.Anglickienė drąsiai šoko į tą vandenį ir nemokėdama plaukė.

Iš pradžių jai labai sunkiai sekėsi vaikščioti scenoje, todėl buvęs šokėjas vyras patarė Andželai nesiklausyti muzikos melodijos, bet įsiklausyti į būgnus. „Nepasakyčiau, kad jai po konkurso užaugo sparnai, tačiau pūkeliai prasikalė, - prisiminė pašnekovas. - Tas konkursas ją pakylėjo ne tik virš provincijos, bet ir virš vidutinės statistinės moterėlės“.

Tuomet klestėjęs penkių parduotuvių ir pirties savininkas dažnai sulaukdavo pažįstamų klausimų, už kokią sumą nupirko žmonai gražuolės karūną.

Džiaugėsi naujomis suknelėmis

Kai A.Anglickienė pelnė gražiausios šalies moters titulą, provincijoje gyvenusi turtinga šeima tapo geidžiama ir laukiama didmiesčių pokyliuose. „Patekęs į aukštuomenės ratą aš visa tai vertinau kaip žaidimą, o žmona - kaip verslo pradžią. Turtingų ir žymių žmonių sluoksnyje išsilaikyti yra daug sunkiau nei į jį prasimušti“, - tikino A.Anglickas.

Vyras neslėpė, kad Andželai labai norėjosi aksominio gyvenimo. Jis jautė malonumą lepindamas žmoną. „Moteris iš savo sutuoktinio turėtų išsikovoti teisę kiekviename pokylyje vilkėti nauja suknele. Aš tai pasiekiau ir dabar iš vyro negirdžiu jokių pretenzijų“, - „Lietuvos rytui“ yra sakiusi A.Anglickienė.

Po „Misis Lietuva“ konkurso A.Anglickas greitai suprato, kad dalis Andželos nebepriklauso ne tik jai pačiai, bet ir jam. „Aš supratau netekęs Andželos dalies, bet nemaniau, kad tai gali būti taip pavojinga. Tos dalies netektis buvo mūsų santykių atšalimo priežastis. Tačiau tai galėjo atsitikti ir be to. Mes abu esame laisvi, nepriklausomi individai, o santuoka tėra vyro ir žmonos sutartis“, - guodėsi vyras.

Bet buvęs sutuoktinis pripažino, kad Andžela, nepaisant jų nesėkmių ir paklydimų, visą laiką oriai nešė grožio karalienės karūną.

A.Anglickui kartais nepavykdavo išvengti pavydo ir jo priepuolių. Pavydą jis laiko sudėtine meilės ir tarpusavio santykių dalimi. Tačiau jo, kaip ir prieskonių maiste, turi būti su saiku.

Jei viską būtų galima pakartoti iš naujo, vyras turbūt vėl siūlytų žmonai dalyvauti gražuolių konkurse. Šį konkursą jis pavadino grūdinimusi ir natūraliu likimo iššūkiu, kurį pora priėmė su malonumu. „Tas iššūkis didino žaismingumą ir šeimoje, ir bendruomenėje, grūdino jausmus. Be to, buvo visiškai ištirpdyta provincialioji pavydo banga“, - pasakojo A.Anglickas.

Paklaustas, ar daug poros gyvenime buvo poezijos, vyras atsakė, kad ji ir proza sudarė maždaug po penkiasdešimt procentų. Kai trūkdavo poezijos, jos būdavo galima prisigalvoti.

Pažintis su Andžela Algirdui panaši į banalią istoriją.

Vieną rytą nuvežęs sesers vaikus į darželį, A.Anglickas gatvėje pamatė stiklinius pieno butelius parduoti nešusią merginą. Kai pasisiūlė pavėžėti septyniolikmetę, kurią matė tik antrą kartą, ši neatsisakė. „Andželai įsėdus į automobilį, prasidėjo mūsų draugystė. Neprabėgus nė metams, mes susituokėme“, - pasakojo A.Anglickas.

Iki vestuvių būsimasis jaunikis Šiauliuose jau turėjo namą bei pelningą garso įrašų verslą. Žemės ūkio akademijoje miškininko specialybę baigusiam, tačiau tik metus pagal ją dirbusiam vyrui tuo metu viskas klojosi lengvai, aiškiai ir suprantamai.

Jauna žmona Rokiškio kultūros mokykloje buvo įgijusi fotografės specialybę.

Vedybinio gyvenimo pradžioje ji keletą kartų pareiškė norą dirbti. Tačiau vyras abejojo, ar vaikus auginančiai bei norinčiai išlaikyti šilumą namuose žmonai nebus per sunku.

A.Anglickienė pradėjo keistis prieš trejus metus - ji siekė turėti savo kontroliuojamą verslą bei savo uždirbtų pinigų.

Netrukus po to, kai 1999 metais moteris Izraelyje vykusiame konkurse „Misis pasaulis“ pateko į gražiausių pasaulio moterų dešimtuką, vyras jai perrašė motelį.

Kalbos apie neištikimybę Anglickų šeimoje sklido jau apie penkerius metus. A.Anglickas neigė, kad tarp jų buvo įsimaišiusi kita moteris ar kitas vyras. Juos apkalbos lydėjo, kaip ir kiekvieną provincijos šeimą. „Kiekvienoje paskaloje kuris nors iš mudviejų buvo neigiamesnis. Jei tai nebūdavau aš, man būdavo labai lengva paguosti Andželą. Tačiau jei neigiamame vaidmenyje atsidurdavau aš, iš pradžių mane tai išmušdavo iš pusiausvyros“, - prisipažino A.Anglickas.

Artėjant skyryboms sutuoktiniai jau buvo pripratę prie apkalbų ir nebe taip jautriai į jas reagavo.

A.Anglickas pritarė ryžtingam žmonos žingsniui po skyrybų išvykti į Ameriką.

Iš pradžių jos norą bandyti įsitvirtinti Amerikos grožio versle jis vertino skeptiškai.

Prieš išvykdama moteris sakė pajutusi turinti tokią galimybę ir privalanti ja pasinaudoti. „Andžela yra tvirta, drąsi. Kai gyvenome kartu, nemaniau, kad ji gali tokia būti, - atvirai kalbėjo pašnekovas. - Ji gerai suvokia žaidimo taisykles, nes buvimas gražiausių pasaulio moterų dešimtuke jai Amerikoje suteikia vos ne juridinį statusą.

Jai - 30 metų, o Lietuvos grožio versle reikalingos tik jaunutės merginos. Tuo tarpu ten reklamos versle darbo gali rasti visi - nuo kūdikio iki vaistus reklamuojančios močiutės“.

Po skyrybų A.Anglickui nekilo noras ką nors pertvarkyti savo namuose ar perstumdyti baldus. Juose viskas tebėra taip, kaip ir buvo gyvenant Andželai.

Nekilo jam ir pagunda nukišti į giliausią stalčių nuotraukas, liudijančias laimingas šeimos gyvenimo akimirkas. Svetainėje ant sienos tebekabo jų nuotraukos iš įvairių pobūvių ir susitikimų.

Ar nekankina dabar vyras savęs priekaištais, kad galėjo išvengti kai kurių tarpusavio santykių klaidų ar tam tikrose situacijose elgtis kitaip? „Jei žmogus išvengtų kai kurių klaidų, neišvengiamai padarytų kitų, nes pabėgti nuo savęs neįmanoma“, - neabejojo A.Anglickas.

A.Anglickas į skyrybas žvelgia filosofiškai - kaip į dviejų žmonių atsitraukimą vienas nuo kito. „Galbūt net yra vilties, jog viskas prarasta tam, kad vėl kažką atrastum. Gal ne tokiu intymiu lygiu, gal kitokia forma, - svarstė pašnekovas. - Bent aš Andželai neužtrenkiau durų. Jos nebėra, išėjo. Galbūt išėjo tam, kad vėl pareitų. Kaip žmona ji atitolo, tačiau kaip žmogus ji niekur neišėjo“.

Plungės vicemeras dabar leidžia ramiai tekėti gyvenimo upei. Jis dar nenori skubėti ir pats rodyti iniciatyvą.

Vieną dieną jam turi tapti aišku, kad reikia keltis ir vėl eiti gyventi. Taip bent iki šiol nemažai gyvenimo nuosmukių ir pakilimų patyrusiam vyrui ir būdavo.

Tačiau kol kas jis dar netrokšta grįžti į visuomenę, nes nori susivokti ir apmąstyti naują gyvenimo etapą.