Lietuvos daržininkai ir sodininkai dar nepamiršo, kiek iečių sulaužyta kovojant dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo vaisiams ir daržovėms. Po ilgų svarstymų 5 proc. PVM daugumai mūsų šalyje parduodamų vaisių ir daržovių turėtų įsigalioti nuo 2009 m. sausio – Seimas Pridėtinės vertės įstatymo pataisą priėmė prieš Prezidento Valdo Adamkaus valią.
Lengvatinis PVM tarifas mūsų šalyje šiuo metu taikomas tik šiems žemės ūkio produktams: ekologiškiems maisto gaminiams, šviežiai ir atšaldytai mėsai bei paukštienai, gyvoms ir atšaldytoms žuvims. Visiems kitiems maisto produktams galioja standartinis 18 proc. PVM.
Lengvatiniai PVM tarifai įvairiems žemės ūkio produktams taikomi net keliolikoje Europos Sąjungos šalių. Pavyzdžiui, Lenkijoje standartinis PVM yra 22 proc., o žemės ūkio produktams – 3 proc., Vokietijoje atitinkamai – 16 proc. ir 7 proc. Teigiama, kad taip ES valstybės sudaro palankesnes sąlygas net ir skurdžiau gyvenantiesiems apsirūpinti pirmojo būtinumo maisto produktais.
Pateikiame Seimo nario Vaclovo KARBAUSKIO komentarą, kodėl mažesnį PVM vertėtų taikyti visiems mėsos gaminiams:
„Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus 5 proc. tarifui šviežiai ir atšaldytai mėsai, jos suvartojimas per 2003-2006 metus išaugo net 1,5 karto, o kainos sumažėjo. Pavyzdžiui, kiauliena 2003 m. sausį kainavo 25 proc. mažiau negu tuo pačiu laikotarpiu 2002 m., o jautiena per minėtą laikotarpį atpigo net 32 proc. Padidėjo mėsos pramonės įmonių gamybos apimtys, darbo vietų skaičius, suvienodėjo konkurencinės sąlygos su turgaus prekeiviais.
Tiek Europos, tiek ir kitose pasaulio valstybėse siekiama, kad pirmojo būtinumo maisto produktus įstengtų nusipirkti ir vartoti net mažiausias pajamas gaunantys piliečiai. Taikomi PVM tarifai mėsai ir mėsos produktams Europos valstybėse gerokai mažesni negu Lietuvoje. Daugelyje Europos šalių atsižvelgiama į prioritetinį valstybės poreikį tenkinti gyventojų apsirūpinimą savo gamybos pirmojo būtinumo maisto produktais. Taip valstybės sprendžia ir ekonomines problemas.
Viena veiksmingiausių priemonių mėsos sektoriuje būtų 5 proc. PVM taikymas visiems mėsos gaminiams. Suvienodinus šį mokestį, būtų panaikintos diskriminacinio pobūdžio pasekmės mėsos sektoriuje, didėtų jos suvartojimas tarp mažiausias pajamas gaunančių gyventojų. Šiuo sprendimu iš dalies harmonizuotume nacionalinę netiesioginių mokesčių politiką su atitinkama ES politika.
Pastaruosius keletą metų mėsos sektoriuje aštrėja problemos, kylančios dėl sparčiai augančio didesnės pridėtinės vertės (dešros, konservai ir kt.) mėsos gaminių importo. Dėl to mėsos sektoriaus (tiek pirminės gamybos, tiek ir pramonės) pajamos bei užimtumas mažėja. O mėsos gaminių importo apimtys, Muitinės departamento duomenimis, nuolat auga. Pavyzdžiui, pernai dešrų ir kitų panašių produktų oficialaus importo apimtys padidėjo beveik 21 proc., kitų gaminių, konservų – net 35 proc. Visas mėsos gaminių importas 2007 m. siekė 20 tūkst. t. Toks importo augimas reiškia, kad Lietuvos mėsos perdirbimo sektorius neteko darbo, nesukūrė naujų darbo vietų, nepervedė į biudžetą mokesčių. Vien tik fizinių asmenų pajamų mokesčio valstybė neteko 7,5 mln. Lt.
Į šalį įvežami žemiausios kokybės mėsos gaminiai, o į valstybės biudžetą nepatenka didesnė dalis PVM. Muitinėje deklaruojama vidutinė 1 kg importuojamų dešrų kaina – 4,81 Lt/kg (importo iš Lenkijos – 4,61 Lt/kg), tuo tarpu populiariausios lietuviškos virtos dešros savikaina sudaro 8,66 Lt/kg (be PVM).
Taigi kyla klausimas: ar į Lietuvą importuojamoje dešroje yra mėsos, kokia importuojamo gaminio vertė, jo kokybė, kai mėsos supirkimo kaina yra tokia pati kaip ir gaminio?
Kitas svarbus klausimas: ar nėra dirbtiniai mažinama importo kaina, kad reikėtų mažiau sumokėti mokesčių (importuojami gaminiai paprastai parduodami turgavietėse per verslo liudijimus turinčius asmenis)? Įvertinę skirtumą tarp deklaruojamos ir realios importuojamų mėsos gaminių kainos gauname, kad dėl šio skirtumo net 16,7 mln. Lt nepateko į valstybės biudžetą.
Mėsos gaminių importo apimtys skaudžiai atsiliepia Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių veiklai, nes neleidžia išnaudoti verslo planuose planuotų pajėgumų, technologijos greitai sensta, atsipirkimo laikas prailgėja. Norint išlikti konkurencinėje kovoje, tenka investuoti papildomai, ribojama mėsos perdirbimo įmonių plėtra. Sumenkę įmonių finansiniai pajėgumai siaurina galimybes padengti iš bankų paimtas paskolas. Dėl to keturios šalies modernios įmonės, investavusios ES paramos lėšas, jau bankrutavo.
Mėsos gaminių importas turi didelės įtakos pirminei žemės ūkio gamybai ir taip pat skaudžiai atsiliepia Lietuvos žemdirbiams. Pavyzdžiui, kai kiaulienos skerdenų supirkimo kaina yra 4,7 Lt/kg, o jautienos – 7,25 Lt/kg, importuojamos iš Lenkijos dešros kainuoja 4,61 Lt/kg. Lietuvos kiaulininkystės sektorius balansuoja ties išlikimo riba, nes gaunamos pajamos nepadengia kiaulių auginimo kaštų. Lietuvos ūkiams taip pat neapsimoka auginti galvijus mėsai, todėl iš šalies masiškai eksportuojami veršeliai, išpjaunami suaugę gyvuliai, augintojai net gaudami paramą nenori įsigyti veislinių mėsinių galvijų. Todėl per 2007 m. Lietuvos žemdirbiai prarado galimybę užauginti ir parduoti 114,3 tūkst. kiaulių ir 21 tūkst. galvijų. Neteko darbo 11 Lietuvos vidutinių kiaulių kompleksų, kurie įdarbina po 20 darbuotojų ir vidutiniškai moka po 1500 Lt atlyginimą.
Toliau naikinama galvijienos žaliavų bazė. Per 2007 m. buvo išvežta 154 tūkst. veršelių, t.y. 20 proc. visos galvijų bandos. Dėl to taip pat neišnaudojami mėsos perdirbimo įmonių pajėgumai, mažėja jų konkurencingumas, blogėja finansinė padėtis. Jei nebūtų išvežta tiek veršelių, per 3 tūkst. ūkininkų būtų turėję darbo (jei kiekvienas augintų po 50 galvijų). Liko dirvonuoti 171 tūkst. ha žemės. Lietuva negavo 31 mln. Lt tiesioginių išmokų. Taigi vien dėl oficialaus mėsos gaminių importo apimties ir netiesioginės veršelių eksporto įtakos Lietuvos valstybė į savo biudžetą negavo per 61,3 mln. Lt.
Paskaičiavus Lietuvoje populiariausios ir daugiausiai suvalgomos mėsos – kiaulienos - suvartojimo kiekį (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ir Lietuvos statistikos departamento duomenys), atėmus iš jo gamybą, oficialų importą bei eksportą, matome, kad apie 25 tūkst. t, t.y. beveik 20 proc. visos suvartojamos kiaulienos, neapskaitoma.
Darant prielaidą, kad šis kiekis buvo realizuojamas per pusę – kaip skerdiena ir mėsos gaminiai (dėl PVM skirtumo su kaimynine Lenkija labiausiai apsimoka įvežti ir turguose realizuoti mėsos gaminius), gauname 12,5 tūkst. t grynos mėsos ir 41,5 tūkst. t dešrų. Taigi valstybė tiesiogiai negavo pajamų iš PVM: 5 mln. Lt iš grynos mėsos apyvartos ir 58,3 mln. Lt iš mėsos gaminių apyvartos. Jei mėsos gaminiai būtų apmokestinti 5 proc. PVM tarifu, valstybė papildomai į biudžetą surinktų 19,1 mln. Lt.
Neapskaitomas kiaulienos mastas turėjo tiesioginės neigiamos įtakos ir kiaulių augintojams: 2007 m. šešėlinės ekonomikos mastas kiaulienos gaminiais, perskaičiavus į gyvus gyvulius, sudarė 474,3 tūkst. kiaulių. Kiaulininkystės kompleksai vien tik Gyventojų pajamų mokesčio būtų sumokėję 4,4 mln. Lt. Taigi dėl kiaulienos gaminių šešėlinės ekonomikos masto Lietuvos valstybė į savo biudžetą negavo 91,4 mln. Lt. Jei 5 proc. PVM tarifas būtų suvienodintas visiems mėsos gaminiams, galėtume tikėtis papildomai gauti 52,2 mln. Lt biudžetinių pajamų.
Parengė „ŪP“ korespondentė Rasa JAGAITĖ