Natūralizmas teatre tai pasirodanti, tai praeinanti mada, nes lengva suklupti ant beskonybės. Tokiais atvejais žiūrovas susiduria su spengiančia tyla, nuleistomis akimis, nes gėda už režisierių, už aktorius privertusius jį, žiūrovą, jaustis beprasmiško pasirodymo dalimi.
Tas pats jausmas kyla matant nenusisekusi klouną, vis dar tikintį, kad nelinksmas kikenimas yra kaip tik jo genialumo patvirtinimas. O iš tiesų žiūrovai nori, kad jis kuo greičiau paliktų maniežą. Galiausiai šaukiama „bu“, apmėtoma supuvusiais pomidorais.
Tokia istorija ir vyko mūsų akyse pastarąsias dienas. Tačiau skirtumas tarp teatro lankytojo ir piliečio tas, kad pirmojo atveju galima nusispjovus trenkti durimis ir išeiti. Bet kaip atsikratyti to apgailėtino vaidinimo, peršamo mums kiekvieną kartą pamačius besiveržiantį korupcijos pūlinį? Girdint: „Aš čia niekuo dėtas! Aplinka kalta!”.
Šį kartą išgirdome kitokį pono V.Muntiano pasiteisinimą: „Tarkim, reiškia, įvykiai buvo pateikiami selektyviai“. Originalu, nieko nepasakysi. Kauno savivaldybės politikas nieko originalaus sugalvoti nesugebėjo: “Aš nenorėjau! Ji pati atėjo!”. Tiesa, ji atėjo ne viena, o visos dvi. Prisiminkime dar R.Smailytę ir pabandykite man prieštarauti ar šaipytis, kad sekso stoka politikui – dažniausiai vyrui politikui, neturi jokios įtakos.
Taigi tie, nukentėję nuo „selektyvaus įvykių pateikimo“ kuria įvairias pseudosąmokslo teorijas. Nors kalbama apie primityvų viešųjų ir asmeninių interesų painiojimą. Iš kur toks savęs sureikšminimas? Nepamirštama pateikti ir tik Lietuvoje iš kojų verčiantį argumentą: „Teismas dar nieko neįrodė!“. Ir einama į puolimą.
Pavyzdžiui, ponas A.Matulevičius, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas žiniasklaidai sakė, kad reikėtų imtis griežčiausių priemonių informatorių, nutekinančių žiniasklaidai informaciją apie politikų nusižengimus padorumui, išaiškiniti. Kitaip tariant, siūloma mušti pranešusį apie nusikaltimą, o ne nusikaltėlį.
Galiausiai pagauti už rankos politikai kaltina tuos nelemtus žurnalistus. Ir tikrai, jeigu ne ta prakeikta demokratijos išmonė – žiniasklaida. Jeigu ne ta visur tik jiems vieniems matoma ir jų pačių sukurta blogio aura, tai Lietuva tikrai būtų nuostabi šalis.
Būtent nuostabi. Prieš kelias dienas bandžiau parašyti straipsnį „Kas gerai Lietuvoje?“ Po penkių sakinių įstrigau. Nes vėl susidūriau su akivaizdžia įžūlumo banga. Einama va bank. Matyt, niekas iš Seimo narių nėra įsitikinęs, kad bus išrinktas kitai kadencijai.
Todėl reikia kuo greičiau ir daugiau išplėšti. Rizika? Kokia rizika! A.Zuokui nuteisti reikėjo visų keturių metų! Rezultatas? Kažkokie keli tūkstantėliai baudos, kuri jam, kaip jis pats per televizią pareiškė, jokia problema, nors ir ryt gali sumokėti. Kitas mirtingasis, paėmęs įkaitu ar pagrobęs žmogų nors valandai, gautų ilgų metų griežtojo režimo kalėjime.
Sakiau, kad tūlas žiūrovas, nepatenkintas pjese, gali palikti teatrą. O kaip su Lietuva? Juk ne teatras. Tiesa, keli šimtai tūkstančių išėjo, bet ne visi. Didžioji dalis liko. Gal jau pats laikas sakyti “Ne” manantiems, jog jūra iki kelių? Nuoširdžiai įtikėjusiais visų kitų iš aviniško nuolankumo jiems, „politikams“ suteikusiems neginčijamą teisę į savivalę? N
Šį kartą V.Muntianas įstrigo. Vis dėlto Seimo pirmininkas. Antras valstybės asmuo po Prezidento. Net ir STT atsitokėjo. Nebenori daugiau likti kvailai besijaučiančio stebėtojo vietoje. Norisi tikėti, kad ir kitiems ne vis vien. Juk V.Muntianas stovėjo scenoje visų regimas ir perregimas.
Neaišku, koks saviveiklininkas jį režisavo, kokiais sceniniais principais vadovaudamasis. Tačiau akivaizdžiai matėsi, kad tas režisierius tikrai nesirėmė moralinėmis politiko, dirbančio rinkėjui, vertybėmis. Tokiais atvejais, belieka tik tiesiai ir be užuolankų, asmeniškai kreiptis į tokį nenusisekusi aktorių.
Pavyzdžiui, tokiais žodžiais: „Būkite malonus, išgelbėkite mus nuo nevykusio spektaklio, lipkite nuo scenos!“. V.Muntianas tai šiaip ne taip padarė.