Prieš kurį laiką, teisindamas emigrantus ir emigraciją, rašiau – palikite juos ramybėje. Jie jums nieko neskolingi, jūs jiems irgi nieko neskolingi. Tegul gyvena ir dirba, kur kas nori.
Panašu, kad būtent šita mintis, kad mes visi su visais atsiskaitę, labiausiai nupurtė kaulėtus pirštus, skaičiuojančius nuoskaudas ir skolas tiek vienoje, tiek kitoje sienos pusėje.
Iš vienos pusės, užsienio bendruomenėse pilna kniaukiančių ir aimanuojančių vaikščiojančių opų. Kaip elgeta, dėl įspūdžio nešiojantis skarmaluose susuktą murziną kūdikėlį ir neužsikertant deklamuojantis savo nelaimės litaniją, taip ir šitie etatiniai vargetos beria poterius kaip žirnius: „Išvažiavau, nes niekam aš nereikalingas, niekam manęs nereikėjo, Lietuvoje neberūpi išsilavinimas, doras darbas; gerai gyvena tik sukčiai, o man už atostogas nemokėjo ir kitaip apgaudinėjo; valstybė nepasirūpino ir sąlygų nesudarė, neparėmė; štai todėl aš čia“.
Rusiškame kalėjimo žargone yra žodis „obižennik“, reiškiantis kameros nuskriaustąjį, „nuskriaustuolį“, tik ne visai ta prasme, kad jam Kalėdų senelis neatnešė dovanų. To vaidmens niekas savanoriškai neprisiima – tačiau bendrajame gyvenime už rusiškų lagerių ribų būti nuskriaustuoju yra beveik natūralu ir daug kam atrodo beveik kilnu.
Nuskriaustųjų dalią išgyvena visos visuomenės, perėjusios per didelius pasikeitimus. Tuo serga šalys, išsivadavusios iš kolonializmo – Indijoje ir daugelyje Afrikos šalių į pietus nuo Sacharos ligi šiol daugelis mėgsta viskuo kaltinti buvusius kolonizatorius, nepaisant to, kad ūsuotų generolų iš Europos šeimininkavimas baigėsi prieš pusę šimtmečio. JAV pokario metų rasių sulyginimas ir bandymai atitaisyti senas skriaudas kai kur išvirto supratimu apie seną ir niekaip neišmokamą skolą visiems juodaodžiams.
O tarp lietuvių ligi šiol gyvuoja ištisa klasė nuskriaustųjų, kurie gyvena nuolatiniu jausmu, kad pyrago dalybose gavo per mažą riekę. Visi balsavimai už gelbėtojus-suvirintojus bei gelbėtojus-lakūnus yra ne kas kita, kaip slapta viltis, kad kaip nors kažkada tas teisingumas bus atitaisytas, riekės bus perdalytos, ir ateis palaimos metas – ne tik nuo didesnės savo riekės, bet ir nuo suvokimo, kad tie, kam anksčiau buvo nuskilę sočiau, dabar yra nubausti.
Bet iš tikrųjų dalyti nėra ko. Ar pasisekė Lietuvai ir jos žmonėms XX amžiuje? Žinoma, kad ne. Ar galėjo būti kitaip? Gal ir galėjo, bet niekas neįrodys nei taip, nei atvirkščiai. Bet pats sveikiausias būdas atsikratyti skriaudos jausmo – gyventi ne tuo, kas galbūt galėjo būti ir priklausė, o tuo, kas yra čia ir dabar, džiaugtis tuo, ką turi, nesvarbu, ar Kaune, ar Dubline, ar Čikagoje.
Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Lietuviui prieš pasidžiaugiant pirmiausia knieti paskaičiuoti, ką turi kiti, kas ką privatizavo, apsuko, pagavo drumzliname vandenyje per pastaruosius dvidešimt metų, tuos dalykus palyginti su savo padėtimi, ir vėl grįžti prie raudų apie neteisybę.
XX amžius buvo neteisingas ir žiaurus, ir daug kam dar neteisingesnis, negu Lietuvos žmonėms, jei jau griežtai pažiūrėsime.
Tai, ką kūrė Lietuvos žmonės po karo, daugiausia buvo prašvilpta – ginklavimuisi, karams nuo Angolos iki Afganistano, komunistų partijų ir „judėjimų už taiką“ rėmimui nuo Sirijos iki Brazilijos, Maskvos olimpiadai ir sviesto bei dantų pastos importui iš Suomijos.
Todėl neklausk, kur tavo tėvų ir senelių uždirbtos pensijos, kodėl jos tokios mažos, ir kodėl šiandien tu siunti pinigus namo, uždirbęs juos Piterboro salotų rūšiavimo fabrike. Anų pinigų, kuriuos tėvai ar seneliai galbūt būtų galėję gauti, jau nebėra, jie išleisti. Pamiršk, kad buvo. Dirbk ir užsidirbk dabar, ir gyvenk kaip galėdamas geriau.
Tai tiek žinių tiems, kurie skaičiuoja senas skriaudas. Bet ne mažiau yra ir naujųjų skolų buhalterių, ir užvis gražiausia dainelė – apie tai, kad išvykę gydytojai, vairuotojai bei pievagrybių rūšiuotojai apvagia Lietuvą, kuri juos išmokslino, išauklėjo ir vaikystėje poliklinikoje į uodegą nuo ligų paskiepijo.
Dabar, girdi, nedėkingieji mitruoliai, priputę ant tautos sukurto gero, darbuojasi ne Lietuvai, bet balansuoja svetimų automobilių ratus ir šluosto dulkes nuo nelietuviškų stalų. „Atsiskaitykite pirma su Lietuva už išsilavinimą, tada galėsite kišenes kimštis“.
Šio kaltinimo kvailybė yra tokia aiški, kad juokinga net ginčytis. Visi, kas Lietuvoje nemokamai mokėsi, kam buvo nemokamai taisyti dantys, ir ką nemokamai saugojo policija, negavo tų dovanų iš kažkokios abstrakčios „Valstybės“ (tyčia parašiau iš didžiosios raidės). Tuos pinigus, mokesčių pavidalu, sunešė ir sumokėjo arba jų tėvai, arba jie patys.
Valstybės piliečiai nėra kažkoks investicinis projektas, kur būsima darbo jėga kuriama kaip kokios staklės: „Tegu bobos gimdo nemokamai – prigimdys darbininkų ir kareivių; išmokslinsime, apsimokės“. Privalomas vidurinis mokslas ir nemokama elementari sveikatos apsauga taip pat, kaip ir teismai bei policija, yra ne skolon ir ne su sąlygomis suteikiamos paslaugos – jos yra privalomi Vakarų civilizacijos požymiai.
Kažkada Sovietų Sąjungoje bei Rytų Vokietijoje trumpai gyvavusi praktika iš kai kurių emigrantų prieš išvykstant imti mokestį už aukštąjį mokslą, sveikos Vakarų civilizacijos požiūriu, buvo tiek pat barbariška, kaip ir viešieji nusikaltėlių korimai miesto aikštėse, ligi šiol savaitgaliais vykstantys atokesnėse Irano provincijose, nors negaliu to tvirtinti, bet jei į kartuves gyventojai susirenka kaip į atlaidus, galima spėti, kad su pramogomis ten ne kas – būtinai reikėtų gal kokios oro balionų šventės ar alaus festivalio.
Todėl bet koks susitaikymas tarp išvažiavusios ir pasilikusios Lietuvos turėtų prasidėti nuo geranoriško pripažinimo, kad niekas niekam neskolingas. Neskolingas ne tik pinigų, neskolingas ir primetamo kaltės jausmo, kuriuo manipuliuojama noriai ir gausiai abiejose pusėse.
Lietuvoje gyvenantys žmonės neprivalo klausyti kaulijimų iš įvairių pasaulio kampų, kaip šalis-motina, turinti ten remti lietuvybę. Jei ji jums tokia brangi, ramstykite patys, juk ne ubagai jau esate. Jei taip gerai žinote, kam reikia leisti pinigus, tai pradėkite nuo savo asmeninės piniginės.
Lygiai taip pat išvažiavę Lietuvos žmonės nenusipelno gastroliuojančių valdžios atstovų, priekaištingai linguojančių galva ir kalbinančių emigrantus grįžti: „Turime jiems išaiškinti situaciją Lietuvoje, kad jie suprastų, kad yra ne taip jau blogai“. Jie ne kokie protiškai atsilikę, kad nežinotų padėties Lietuvoje ir nesugebėtų įvertinti, kas jiems geriausia gyvenime. Ne jūs juos išvežėte, ne jūs juos ir grąžinsite namolio.
O jei kas nors pasiruošęs į Lietuvą grįžti apsistatęs tik sąlygomis ir kaprizingais reikalavimais – kaip tūlas tremtinys iš Rusijos, vardu Kazys, po Nepriklausomybės geidęs grįžti, bet Tremtinių grįžimo centre pradėjęs lenkti pirštus, kad jam reikia gero darbo, ne mažesnio buto, buvęs mandagiai pavarytas, – tai gal tokio grįžinėtojo Lietuvai labai ir nereikia. Ne per didelis nuostolis. Net jei ir liks, kaip tas Kazys, visam gyvenimui savo nelaime įsitikinęs nuskriaustasis.