Neseniai vienos radijo laidos vedėjas tiesioginiame eteryje nuoširdžiai nustebusiu balsu pasakė: „Šiuo metu premjeras telefonu nepasiekiamas“. Galima ne juokais susirūpinti: gal žmogui kas nors atsitiko?
Panašiai, kaip ir toms mūsų tariamoms garsenybėms, kurios uoliai pluša gausiai iliustruotiems žurnalams – jų prasmingo gyvenimo metraštininkams: nuolat informuoja apie naują suknelę, rankinę, šukuoseną, šunį, automobilį, šeimos šventę, nuo pilvo nusiurbtus riebalus, buto ar namo remontą arba vos sugrįžę iš kelionės skubiai neša į redakciją banalias atostogų nuotraukas. Suprask – tai yra nacionalinės reikšmės žinia, kurią visi turi žinoti. Nepamatai tokio personažo nuotraukų savaitę, kitą ir kyla tas pats klausimas: gal tikrai žmogui kas atsitiko?
Tačiau šįkart kalbame ne apie šią mūsų nacionalinio ekshibicionizmo rūšį, o apie tai, ką visuomenė nori ir turi žinoti, kaip ji tą sužino ir kokia tos iš aukščiausių pareigūnų lūpų sklindančios (arba ne) informacijos kokybė.
Šiuo atveju tradicinė demokratiškų Vakarų šalių patirtis ir darbo schema labai aiški. Pirmiausia ten kiekvienas dirba savo darbą. Jeigu kalbėsime apie pirmuosius valstybės asmenis, jie atlieka savo tiesiogines funkcijas, o apie nuveiktus darbus arba konkrečią poziciją vienu ar kitu klausimu informuoja spaudos tarnybos ir spaudos atstovai.
Ten atstovas spaudai yra įgaliotas asmuo, kuris kalba aukšto pareigūno arba valstybės institucijos vardu. Štai pagal JAV galiojančią tvarką Baltųjų rūmų spaudos sekretorius yra vienas iš vyresniųjų pareigūnų, esantis tik vienu hierarchijos laipteliu žemiau už prezidento kabineto narius. Jis yra ir svarbiausias visos administracijos atstovas.
Kokia tai svarbi pareigybė ir koks svarus šių žmonių žodis, liudija ir įdomus renginys: 2006 metų rugpjūtį prieš renovuojant Baltųjų rūmų spaudos konferencijų kambarį, prezidentas George’as W. Bushas buvo sukvietęs šiuos įvairių administracijų pareigūnus – Joe Lockhartą, Dee Dee Myers, Marliną Fitzwaterį, Tony Snow, Roną Nesseną, Jamesą Brady. Kad JAV vadovas ant kiekvienų laiptų nedalija interviu ir darbo metu nedirba spaudos atstovu, rodo ir kelių savaičių senumo pavyzdys.
Verdant prezidento rinkimų kampanijos aistroms, George’as W. Bushas vieninteliam kanalui „Fox“ išdėstė savo nuomonę dėl galimo respublikonų kandidato Johno McCaino, o tą interviu su „Fox“ ženklu vėliau rodė visi, taip pat ir visažinė CNN. Nemanau, kad kiekvienas iš jų nenorėjo pasidaryti savo atskiro interviu. Bushas nemato reikalo gaišti laiko ir į tą patį klausimą atsakinėti dešimtis kartų, o prezidento nuomonės sklaida – tik techninis klausimas.
Europoje – kiek kita tradicija, bet ir čia premjerai ištisą dieną „nekaba ant telefono“. Dabar kalbama, kad Europos Komisija sieks būti labiau matoma ne tik kaip institucija, norima, kad labiau būtų matomi politikai, Komisijos nariai ir kuo mažiau bendraujama per tarpininkus. Kokios tokios naujos strategijos priežastys, nesunku numanyti: milžiniška, biurokratijoje paskendusi ir nuo žmonių atitolusi institucija turi akivaizdžių komunikacijos ir įvaizdžio problemų. Primena Lietuvą?
Mes turime labai savitą situaciją, kurią nulėmė mūsų apgailėtina vidaus politinio gyvenimo realybė. Bet kokios iš įvairių segmentų susidedančios institucijos – vyriausybės, parlamento, ministerijos – interesas yra su žiniasklaida ir visuomene kalbėti „vienu balsu“. Tačiau ne pirmą dieną matome, kai net valdančiosios partijos kalba dviem trim balsais, o ką jau kalbėti apie visą Vyriausybę ar Seimą. Dėl pastarojo: ar sugebėtumėte iškart atsakyti, kas šiuo metu yra Seimo pirmininko atstovas(-ė) spaudai?
Premjerui, trečiajam valstybės asmeniui, dirba 12 patarėjų, 2 padėjėjai, taip pat ir Vyriausybės Komunikacijos departamentas. O jame du skyriai – Europos informacijos ir Komunikacijos koordinavimo bei Spaudos tarnyba. Iki šiol neteko girdėti, kad jiems dėl „prastovų“ nebūtų sumokėti atlyginimai. Pernai suformavus Vyriausybę atstovo spaudai kėdė liko laisva ir Kirkilas sakė, kad nežada tokio žmogaus ieškoti. Kita vertus, atstovo spaudai skyrimo nereglamentuoja jokie dokumentai ir premjeras pats sprendžia, reikia jam tokio žmogaus, ar ne.
Taigi galvosūkis: ar šįkart Vyriausybė gavo itin komunikabilų premjerą, kuris aktyvumu žiniasklaidoje jau toli pralenkė žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę ir buvusį šios srities čempioną ambasadorių Vygaudą Ušacką, ar premjerą ištiko bėda – darbuotojų daug, tačiau tenka vienam dirbti už visus?
Šiek tiek žinodami premjero darbo stilių ir pobūdį, pabandykime sumodeliuoti jo elgesio motyvus: „Taip, švelniai tariant, daug kam kyla rimtų abejonių, ar man pakanka laiko tiesioginėms pareigoms, kai aš ištisai plepu su žurnalistais. Taip, tas mano viešas aktyvumas ne visiems daro įspūdį, tačiau tariama pareigų gausa ir žodžio neieškojimas kišenėje padeda man susikurti energingo ir viską kontroliuojančio politiko įvaizdį. Tai pravers. Teisingai konservatoriai sako: kad ir kas būtų, reikia susidėti su bet kuo, kad tik visur šmėžuotum. Jeigu tavęs kurį laiką nematys, visi pamirš“.
Manau, kad visa reikalo esmė slypi visai ne ten, kur daugelis ieško. Nėra taip svarbu, ar pirmieji valstybės asmenys su žiniasklaida bendrauja patys, ar per savo spaudos atstovus. Svarbiausia tai, kad spaudos atstovų išnykimas iš politikos arenos yra labai aiškus ir simptomiškas signalas, kad visi svarbiausi sprendimai mūsų valstybėje – kaip ir Algirdo Brazausko laikais, taip ir dabar – priimami „po kilimu“. Jokia paslaptis, kad ne tik spaudos atstovai, bet ir dauguma patarėjų paprasčiausiai nežino, kas vyksta.
Ar šiandien atsirastų koks nors savižudis spaudos atstovas, kuris per kokį nors TV realybės šou prijungtas prie melo detektoriaus išdrįstų pasakyti tai, ką premjeras pasakė apie LEO LT projektą: „Skaidriau nebuvo nė vieno projekto“?
Belieka laukti: kai tik apie svarbiausius reikalus pradės kalbėti spaudos atstovai, vadinasi, reikalai valstybėje pasisuko į gerą pusę.