Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Dar vieną įrodymą, kad esame metikų tauta – M.Stankevičius iš už šoninės linijos kamuolį švystelėjo tiek, kiek V. Alekna numeta diską, ir pataikė į prie virpsto rymojusį A.Klimavičių. Taip įmuštas vienintelis įvartis.
Be abejo, juokauju. Už azerbaidžaniečius lietuviai kamuolį ne tik geriau mėto, bet ir spardo. „Vėtros“ stadione matytas varžovas – pilka komanda su dar pilkesniais žaidėjais. Nemanau, kad svečių žaidimas būtų atrodęs geriau, jei būtų žaista ant žolės, o ne ant sniego.
Ką trečiadienį girdėjau „Vėtros“ stadione? Pirmiausia, aparatą, kuris, kaip man pasirodė, galėjo būti springstantis šimtametis gramofonas su piltuvo formos metaliniu garsiakalbiu. Juo bandyta pagroti valstybinius himnus, bet stadionas girdėjo tik šnypštimą bei tribūnų sugiedotą „Tautišką giesmę“.
Po to, jau po rungtynių, girdėjau Lietuvos rinktinės trenerio A.Liubinsko Azerbaidžanui skirtus atsiprašymus. Už tai, kad aikštė prasta. Bet net jei burtininkas būtų mostelėjęs lazdele ir Vilniaus Liepkalnio gatvėje tą vakarą būtų iškilęs Mančesterio „Old Trafford“ ar Barselonos „Nou Camp“, jis lygiai taip pat būtų apsnigtas, nes – treneris gal to nepastebėjo – visą dieną gausiai krito sniegas.
Beprasmis atsiprašymas, tačiau buvo dar ir kitas. Turbūt prasmingas, bet tikrai nederantis tam, kuris siunčia savo komandą į aikštę ginti Lietuvos garbės. A.Liubinsko teigimu, azerbaidžaniečiai atvyko ne į Europą, o į kaimą, kurio valdžiai nereikia stadionų.
Niekas nesiginčija – futbolo pasaulyje esame didesnė bananų respublika už daugelį Afrikos šalių. Bet gal galėtume tai žinodami ir patys tarpusavyje tyliai aiškintis? Kam bus geriau nuo to, kad progą pašaipiai pakalbėti apie Lietuvą gaus politiškai ir ekonomiškai už mus daug prasčiau išsivysčiusi Kaukazo valstybė?
Ko nepamačiau trečiadienio vakarą „Vėtros“ stadione?
Jau minėjau: dėmesio verto varžovo. Juolab kad azerbaidžaniečiai nepanašūs nė į vieną komandą, su kuria Lietuva kovos atrankoje į 2010 metų pasaulio čempionatą. A.Liubinskas mano, kad savo stiliumi trečiadienio varžovai panašūs į serbus ir rumunus, kurie, pasak trenerio, mus pastaraisiais metais „dulkino“, kai tik tekdavo su jais susitikti. Ką galėtų „dulkinti“ Azerbaidžanas? Tokią komandą turbūt lengviau būtų sugalvoti negu rasti pasaulio žemėlapyje.
Nepamačiau ir A.Liubinsko noro išbandyti kuo daugiau kandidatų į rinktinę. Bet dėl to stebėtis neturėtume. Rinktinės treneriui tai įprasta, kai drebėti dėl rezultato tenka iki paskutinės dvikovos minutės. Kad ir neoficialiose rungtynėse. Po mačo keistai nuskambėjo trenerio pareiškimas, kad jis norėjo leisti pažaisti visiems. Tai kas sutrukdė?
Skaičiuokite patys. Iš septynių atsarginių žaidėjų aikštėje pasirodė penki. Du iš jų – A.Jokšas ir T.Radzinevičius – aikštėje net sušilti turbūt nespėjo. Prieš tai buvo du keitimai tuoj po pertraukos, bet E.Jankauskas aikštę paliko dėl traumos. 80-tąją minutę keitimo pats pasiprašė ir S.Mikoliūnas. Faktas toks: per beveik 85 minutes A.Liubinskas savanoriškai atliko tik vieną keitimą.
Treneris sako, kad svarbu buvo išsaugoti pergalingą rezultatą. Gerai, nors aš – o jūs turbūt taip pat – atleisčiau rinktinei lygiąsias su Azerbaidžanu, jei po to pasiektume pergales oficialiose rungtynėse su Austrija ar Serbija.
A.Liubinskas taip pat sako, kad išsaugosime pozicijas FIFA reitinge, o tai irgi svarbu. Kam svarbu? Pasaulyje yra nedaug dalykų, kurie būtų mažiau reikšmingi už šį reitingą. Į jį nekreipiama dėmesio traukiant svarbiausių tarptautinių varžybų burtus. Jis yra tik miražas, leidžiantis susigaudyti kalbant apie nacionalinių rinktinių galimybes.
Aišku, norint galima pagrįsti kabinimąsi į aukštesnes FIFA reitingo pozicijas. Pavyzdžiui, tuo, kad Anglijoje darbo leidimus gauna tik užsieniečiai, atstovaujantys savo šalių rinktinėms. Ir tik tie, kurių rinktinės yra tarp 70 stipriausių pasaulyje. Bet kol kas Lietuvoje nematyti žaidėjų, kuriuos medžiotų „Premier“ lygos klubai. O ir iki aštuntojo dešimtuko Lietuva nusmuktų turbūt tik pralaimėjusi trims azerbaidžanams iš eilės.
Tikrai neketinu mokyti A.Liubinsko dirbti. Juolab kad jis laimėjo, ir tai reiškia, jog visi jo trečiadienio sprendimai yra teisingi. Bet Lietuvos rinktinei tai nebuvo svarbiausias ir sunkiausias 2008-ųjų trečiadienis. Artėja nuožmios kovos stiprioje atrankos grupėje.
Kovos, per kurias ir po kurių FIFA reitingo niekas neprisimins. Beje, Lietuvos pozicijos jame ir dabar turbūt nepasakytų 90 proc. tų, kurie apsnigtame „Vėtros“ stadione šaltą kovo pabaigos vakarą giedojo Lietuvos himną. Himno žodžius jie prisimena. Todėl, kad jie svarbūs. Kaip Lietuvos futbolui svarbūs ir tie, kurie atėjo į stadioną. Kurie giedojo. Kurie sirgo už komandą.
Iš pagarbos jiems futbolo rinktinės treneris galėtų užsiimti savo tiesioginiu darbu, o ne makaronų su politizuotu padažu kabinimu ant ausų. Futbolo vadovai? Pradžioje jie galėtų bent paieškoti žmogaus, kuris mokėtų įjungti garso grotuvą.