– Kaip vertinate šiuos rinkimus, palyginti su praėjusiais prezidento rinkimais Amerikoje. Kokie būtų esminiai skirtumai ar pokyčiai?
– Šie rinkimai kol kas pasiekė tik pirminį etapą, tad sunku būtų spręsti. Žinoma, įdomu, kad tarp demokratų kandidatų yra tiek moteris, tiek juodaodis. Pirmą kartą Amerikos prezidento rinkimuose tikrai kandidatuos asmuo „neva iš mažumos“. Sakau „neva iš mažumos“, nes, pavyzdžiui, moterų yra daugiau negu vyrų. Įdomu ir tai, kad respublikonų kandidatas jau aiškus – tai bus Johnas McCainas, žmogus, kurio itin nemėgsta vienas iš svarbiausių partijos sparnų. Kita vertus, būtent McCainas gali pritraukti į savo pusę nepriklausomus rinkėjus.
– Kuo išsiskiria pačios rinkimų kampanijos – demokratų stovykloje matome atkaklią Hillary Clinton ir Baracko Obamos kovą?
– Clinton turi stiprų demokratų partijos užnugarį, pinigų, reikiamą politinį aparatą. Rinkimų kampanija turėjo būti jos vainikavimas: prieš 3–4 mėnesius, apklausų duomenimis, ji lenkė Obamą 20–25% balsų. Visi manė, kad Hillary laimės labai lengvai: ją rėmė daugiau kaip 50% apklaustųjų, o Obamą vos ketvirtadalis – klausimas atrodė išspręstas.
Obama yra labai šiltas žmogus. Tarkim, Clinton palankiau dalyvauti debatuose, kur ji gali paaiškinti savo poziciją, tačiau Obamai geriau susitikti su rinkėjais – jis gali sukelti nepaprastą entuziazmą. Be to, jis sugebėjo lyg iš niekur sukurti milžinišką finansinę bazę. Paaiškėjo, kad Clinton, nors ir surinko daugiau pinigų už Obamą, vis dėlto savo rinkimų štabui paskolino 5 milijonus dolerių, nes kampanijai pritrūko pinigų.
Obama vien sausio mėnesį sugebėjo surinkti 32 mln. dolerių. Pinigai į jo kampanijos fondą atplaukia iš eilinių žmonių: pirmą kartą toks reiškinys buvo prieš ketverius metus, kai demokratas Howardas Deanas kurį laiką gavo paramą iš paprastų žmonių, kurie atsiųsdavo po 100 ar 200 dolerių. Tad Obama sugebėjo išjudinti žmones, susitikdamas su jais. Kai kurie apžvalgininkai Obamą lygina su Kennedy, sakydami, kad jis yra pirmasis kandidatas nuo Johno Kennedy laikų, gebantis sukelti tokius šiltus jausmus, norą padėti, ištikimybę ir pan. Ar to pakaks, kad jis laimėtų rinkimus – dar neaišku.
– Britų rašytoja 2007 metų Nobelio premijos laureatė Doris Lessing pareiškė, kad jeigu Obama bus išrinktas JAV prezidentu, jį gana greitai nušaus. Ar tai įneša papildomos intrigos ir dar labiau sustiprina jo lyginimą su Kennedy?
– Tokios pranašystės nevertinčiau rimtai. Manau, kad tai yra iš piršto laužta ir į tai nereikėtų kreipti dėmesio.
– Stebint respublikonų kandidatų vykdytas kampanijas į akis visų pirma krito baptisto Mike’o Huckabee strategija: jis nevykdė plačios agitacinės kampanijos, bet agitavo per nuomonių lyderius ir bendruomenes.
– Taip, Huckabee visą dėmesį sutelkė į Ajovos valstiją, kuri iš esmės yra apgyvendinta baltųjų ūkininkų ir yra ganėtinai dievobaiminga bei panaši į Arkanzasą, kurio gubernatoriumi jis buvo. Huckabee atstovauja „pamaldiesiems“ respublikonams.
Respublikonų partiją faktiškai sudaro trys sparnai. Pirmasis sparnas – tradiciniai kapitalistai, kitaip sakant, laisvosios rinkos šalininkai, kurie mano, kad partija turi remti verslą, mažinti mokesčius. Jų teigimu, kuo mažesnis valdžios kišimasis – tuo geriau, be to, reikia pripratinti žmones gyventi savarankiškai, nepasikliaujant valdžios parama. Šis sparnas yra tradicinis „small government“ – kitaip sakant, valdžia turi nesikišti.
Antrasis sparnas yra patriotinis, nacionalistinis – jį sudaro tie, kurie per „šaltąjį karą“ labiausiai rėmė respublikonus, nes būtent respublikonai tvirčiausiai kovojo su komunizmu. Beveik visi lietuviai išeiviai rėmė šį sparną, ar jie buvo partijos nariai, ar ne. Šis sparnas dabar pabrėžia, kad labai svarbu užtikrinti Amerikos karinį pranašumą, kad Amerika turi vadovauti pasauliui: jie už stiprią, galingą, įtakingą Ameriką.
O per pastaruosius 25 metus respublikonų partijoje atsirado krikščionys fundamentalistai, baptistai, sektantai ir panašiai: tie, kurie pabrėžia tai, ką vadina šeimos vertybėmis. Jų manymu, dorovės klausimai turi būti svarbiausi, jie priešinasi abortams, priešinasi kamieninių ląstelių tyrimams, nesantuokiniams lytiniams santykiams ir t. t. Šis sparnas jau turbūt 20 metų yra įtakingiausias partijoje.
Huckabee kreipėsi į šį sparną, kuris buvo gana įtakingas Ajovos valstijoje, ir jam pasisekė. Bet paskui, po laimėjimo Ajovoje, jis staigiai išnyko, iki pat „superantradienio“, per kurį jis sugebėjo laimėti rinkimus penkiose valstijose, irgi visose tokiose pamaldžiose (beje, po „superantradienio“, vasario 9 dieną, Huckabee laimėjo ir Kanzase bei Luizianoje, tačiau vasario 12 dieną pergalių neiškovojo). Manau, kad Huckabee neturi jokios realios galimybės tapti partijos kandidatu. Žinoma, jis gražiai kalba, yra patrauklus žmogus su sąmoju, bet vis tiek per mažai žinomas ir pasikliaujantis beveik tik pamaldžiuoju partijos sparnu, kuris, kad ir koks būtų galingas, vis dėlto tiek daug įtakos neturi.
– O kaip vertintinos dar dviejų respublikonų – itin sėkmingai dirbančio verslininko Mitto Romney ir buvusio Niujorko mero Rudy Giuliani kampanijos?
– Iki vasario 1 dienos Romney savo kampanijai buvo surinkęs 80 mln. dolerių – dvigubai daugiau nei McCainas. Žinoma, Romney kampanijai perdavė savus 30–35 mln. dolerių. Romney yra buvusio ilgamečio Mičigano gubernatoriaus sūnus, sėkmingai vystęs verslą. Sakoma, kad jis ketvirtadalį ar pusę milijardo uždirbo labai greitai. Vėliau 1992 metais Romney buvo išrinktas Masačiusetso – liberaliausios valstijos Amerikoje – gubernatoriumi.
Vis dėlto jo kandidatūra nuo pat pradžių turėjo keletą problemų, sakyčiau, tris esmines problemas: pirma, vis dėlto daug kas Amerikoje, ypač fundamentalistai, mormonų nelaiko krikščionimis. Ilgą laiką Romney turėjo aiškinti, kad jis irgi tiki Kristų.
Tai keista, nes buvo manoma, kad tokie klausimai išnyko, kai katalikas Kennedy buvo išrinktas prezidentu. Antras dalykas – žmonės buvo nepatenkinti, kad Romney per dažnai keičia savo pozicijas – sakoma, kad jis tapo net labai panašus į Clinton: pirma sužino apklausų duomenis ir tada pagal tai priderina savo nuostatas. Jis labai pastebimai keitė savo pozicijas. Galiausiai Romney rinkimų kampanija buvo itin kovinga: jis greit pastebėjo, kad McCainas gali būti pagrindinis kandidatas, tad gana negailestingai ir, sakyčiau, nevisiškai švariai jį puolė.
Įdomu tai, kad kurį laiką visi manė, jog stipriausias kandidatas į rinkimus bus buvęs Niujorko meras Giuliani. Tačiau jis pasirinko klaidingą taktiką: nutarė, kad į Rodailendą, Niu Hempšyrą – šias mažas valstijas – jis nekandidatuos, o visą dėmesį skirs Floridai ir laimėjęs ten užsitikrins pranašumą. Bet tokia taktika nesuveikė. Giuliani bandė pabrėžti, kad jis remia verslą, kad yra už labai stiprią Ameriką, bet jis užkliuvo fundamentalistams – tris kartus vedęs, jo vaikai beveik su juo nešneka, dar vieną kartą kažkaip kvailai pasielgė su savo nauja daug jaunesne žmona – pasisodino ją ant kelių ir pan. Padarė klaidų, rinkimai Floridoje buvo nesėkmingi, ir baigta.
Dabar jis perėjo į McCaino pusę, beje, kaip ir Romney. Tad pamoka aiški – laimėsi ar nelaimėsi, reikia dalyvauti beveik visuose pirminiuose rinkimuose, reikia pritraukti dėmesį: negali manyti, kad kažkaip pasirinksi dalyvauti ten, kur tau sąlygos geresnės arba kad viena valstija svarbesnė už kitą: taip nieko neišeina. Pavyzdžiui, jeigu Obama būtų pralaimėjęs ir Ajovoje, ir Niu Hempšyre, tai žmonės jau turbūt būtų nuo jo nusigręžę.
– Demokratų pusėje nuo pat pradžių lyg buvo aišku, kad kandidatuos Clinton, vėliau dalis žmonių pastebėjo, kad Ilinojaus senatorius Obama kelia jai tam tikrą grėsmę, ir prakalbo jau apie du rimtus demokratų kandidatus. Tuo tarpu respublikonų partijoje, kurioje buvo daugiau kaip dešimt kandidatų, ilgą laiką nebuvo aiškaus lyderio ir dalis apžvalgininkų vadino šią situaciją ganėtinai keista. Ar tai rodo kažkokius nesutarimus partijoje?
– Ne, nebūtinai. Partijoje lyg ir viskas normalu. Tai yra valdančioji partija ir tradiciškai, praėjus prezidento kadencijai, kandidatuoti turėtų viceprezidentas. Natūralus lyderis pagal tradiciją turėtų būti Richardas B. Cheney – bet jis tam per senas, o ir pats visą laiką sakė neturįs prezidentinių ambicijų.
Tad kadangi nebuvo natūralaus išskirtinio lyderio ir viceprezidento, kuris kandidatuoja, prezidentas respublikonas, galima sakyti, truputį apribojo politinio veikimo lauką kitiems galimiems respublikonų kandidatams. O demokratams, kurie šiuo metu neturi prezidento ir viceprezidento, tokia asmenybė kaip Clinton galėjo gana anksti pasakyti: „Aš esu jūsų vadas, aš jūsų vardu kalbėsiu“.
Kita vertus, teisinga kritika, kad pastaruoju metu parama per greitai suplaukia vienam kandidatui. Klasikinis pavyzdys – nelauktas George’o W. Busho išrinkimas Teksaso gubernatoriumi 1994 metais. Juk tuo metu jis negalėjo džiaugtis gyvenimo sėkme – pats prisipažino buvęs alkoholiku, bet buvo išrinktas, kadangi turėjo įtakingų draugų. 1998 metais, kai vėl vyko rinkimai Teksase, Bushas labai aiškiai ir stipriai laimėjo ir jau po dviejų mėnesių po rinkimų buvo vainikuotas kaip stiprus respublikonų lyderis. Visi pinigai plaukė į jo stovyklą. Žinoma, tai, kad jis buvo prezidento sūnus, be abejo, padėjo.
Panašiai ir su Hillary. Viena labai pikta moteris pasakė: „Išskyrus tai, kai ji buvo išrinkta senatore Niujorke – beje, Clinton yra pirmoji moteris, išrinkta į JAV Senatą, – paskutinis kartas, kai ji pati ką nors pasiekė savo nuopelnais, tai pateko į prestižinę Jeilio teisės mokyklą 1969 metais. Tai kas, kad ji kalba apie savo patirtį – vis tiek viskas priklauso nuo vyro“.
Kadangi vyras turėjo rėmėjų, tai vos Hillary buvo išrinkta, staigiai irgi tapo pateptoji. Tas galutinis patepimas būtų garantuotas, jeigu ne Obama. Šioje situacijoje ir kyla klausimas – kai tokie dalykai yra organizuoti, kiek ir iš tikrųjų pasirinkimo lieka rinkėjams. Jeigu Clinton būtų išrinkta JAV prezidente, yra galimybė, kad dvi šeimos valdytų Ameriką 28 metus. Tokio karališko valdymo jau net aristokratinės šalys seniai atsisakė. Vis dėlto Obamos pavyzdys rodo, kad galima priešintis isteblišmentui, turinčiam įvairias pozicijas ir valdančiam didelius pinigus.
– Remiantis apklausų duomenimis, panašu, kad Obama turi daug daugiau galimybių laimėti prieš McCainą negu Clinton.
– Na, nežinau, kaip dėl tų galimybių. Žinote, Clinton yra ypatinga moteris: ji kartu su George’u W. Bushu yra mažiausiai mėgstama politikė Amerikoje. Manau, yra apie 40–45% Amerikos gyventojų, kurie, tiesiai šviesiai sakant, jokiomis aplinkybėmis už ją nebalsuos – jie jos tikrai nemėgsta. Kita vertus, kadangi Amerikoje mažas rinkėjų aktyvumas, jeigu rinkimuose surenki 30% visų gyventojų – ne rinkimuose dalyvavusių, o visų gyventojų balsų – gali laimėti.
Kai vykdomos plačios apklausos, atrodo, kad McCainas, kuris yra patrauklesnis nepriklausomiems rinkėjams, galėtų surinkti daugiau balsų – daug kas balsuotų prieš Hillary arba neužtektų jos patikimų šalininkų. Obama irgi yra populiarus tarp nepriklausomų rinkėjų, be to, jis partijoje neturi priešų. Jis neturi užkietėjusių priešų, nes nėra dėl ko ant jo pykti.
Tad panašu, kad tiesa yra ta, kas jau seniai buvo sakoma: vienintelė galimybė respublikonams laimėti po šitų katastrofiškų aštuonerių Busho valdymo metų yra rinkimų kombinacija McCainas prieš Clinton, nes McCainas yra gana savarankiškas, patrauklus, ir žmonės gali sakyti: „Na, nors jis ir respublikonas, jis ne toks respublikonas“. O Clinton yra mažai mėgstama ir būtų užtektinai žmonių, kurie sakytų: „Čia Hillary kandidatuoja, tai neisiu į rinkimus arba balsuosiu prieš ją“.
– Kaip manote, ar tokia situacija gali kaip nors lemti sprendimą rugpjūčio pabaigoje Denveryje vyksiančiame demokratų partijos kongrese?
– Labai sunku pasakyti, kol vis dar tęsiasi pirminiai rinkimai. Demokratų partijos kongrese dalyvaus per 4 000 delegatų – daugiau nei 3 200 bus išrinkti per pirminius rinkimus – proporciniu principu. O apie 800 yra vadinamieji „super delegates“ – demokratai Kongreso nariai, senatoriai, buvę prezidentai ir kiti partijos šulai. Būtent šie asmenys ir gali turėti lemiamą vaidmenį partijos kongrese. Norint tapti demokratų kandidatu reikia surinkti 2 025 delegatų balsus. Vasario 13 dienos CNN duomenimis, Obama turėjo 1 253, Clinton – 1 211 delegatų balsų. O McCainas tądien jau buvo užsitikrinęs 70% reikiamų respublikonų delegatų balsų. Beje, norint tapti respublikonų kandidatu reikia surinkti 1 191 delegato balsus.
Taigi „super delegates“ gali turėti svarbų vaidmenį. Vieni, pavyzdžiui, Kalifornijos senatorė Barbara Boxer pasakė tiesiai šviesiai jau prieš rinkimus: „Aš balsuosiu už tą žmogų, kuris laimės mūsų pirminius rinkimus“. Laimėjo Clinton, tai Boxer aiškiai ją palaikys. Tai yra visiškai suprantamas principas. Kiti gali spręsti savarankiškiau ir tai iš dalies geriau Clinton, nes, kaip sakiau, ji yra demokratų ponijos numylėtinė.
Bet prielaida, kad Obama gali būti lengviau išrinktas nei Clinton, gali turėti svarbų vaidmenį. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kokia bus politinė konjunktūra rugpjūtį. Reikia prisiminti, kad viskas kinta labai sparčiai: prieš pusmetį visi manė, kad pagrindinė tema per rinkimus bus Irako karas, nes Amerika gavo į kailį. Tačiau apie karą jau nebekalbama tiek daug: dabar pagrindinis klausimas, ar bus Amerikoje ūkio nuosmukis ir jeigu bus, kokio masto ir kiek truks.
Jeigu šalį ištiks recesija, tai tada net ir Kennedy, persirengęs respublikonu, negalėtų laimėti. Jeigu apklausos parodytų, kad, pavyzdžiui, yra toks didelis pasipiktinimas respublikonais, kad net ir Clinton turi nemažą tikimybę laimėti, tai jai būtų labai naudinga atsižvelgiant į Denverio kongresą. Jeigu konjunktūra nebus tokia bloga ir netgi bus ekonomikos gerėjimo požymių, tada jau respublikonai neatrodys tokie baisūs – tokiu atveju McCaino pozicijos stiprėja ir demokratų partijos kongrese gali kilti mintis, kad reikėtų išrinkti Obamą, o ne Clinton.
– Dar vienas įdomus šios kampanijos niuansas tas, kad gali kandidatuoti ir dabartinis Niujorko meras Michaelas Bloombergas. Kas paskatino tokias kalbas: ar tai, kad 2007 metais jis pasitraukė iš respublikonų partijos, ar tai yra tiesiog Bloombergo viešųjų ryšių veiksmai?
– Aš manau, kad Bloombergas gal ir galvojo apie kandidatavimą, nes yra milijardierius, ir galėtų taip elgtis net neturėdamas papildomos finansinės paramos. Manau, kad jis galvojo kandidatuoti kaip nepriklausomas kandidatas, bet dabar jau aiškiai viskas per vėlu.
Manau, dabar žurnalistų klausimai dėl galimo kandidatavimo jau nieko nebereiškia – laikas praėjo. Juk vis tiek reikia parengiamųjų darbų, reklamos, reikia keliauti, žmonės turi su kandidatu susipažinti. Šiaip ar taip, Bloombergas yra žydas ir dar kol kas joks žydas nėra buvęs išrinktas Amerikos prezidentu. Manau, kad kaip kilo Kennedy sunkumų dėl katalikybės, Romney – dėl to, kad yra mormonas, tai ir Bloombergo kandidatūrai daug kas būtų itin priešinęsi dėl to, kad jis yra žydas. Manau, jis nespėtų atlikti reikiamo šviečiamojo darbo.
Nors gal aš šiuo klausimu ir klystu – Clintonų pora bandė rasės korta lošti prieš Obamą, pabrėždami, kad jis yra „juodas“, idant baltieji įsidėmėtų, kad Obama – juodaodis: atrodo, tai labai trumpą laiką turėjo poveikį, bet dabar nebe. Vienoje iš pirmųjų valstijų, kur vyko pirminiai rinkimai Obamą palaikė itin nedaug baltųjų vyrų, vėliau skirtumo beveik neliko. Manau, kad yra daug amerikiečių, kurie jaučia, kad būtų gerai prezidentu išrinkti kitos rasės atstovą ir kad Obama tam labai tinkamas.
– Ar galėtumėte trumpai palyginti Clinton, Obamos ir McCaino rinkimų programas. Kokie būtų jų esminiai bruožai?
– McCainas pasisako už stiprią valstybę, vienintelis teberemia Bushą ir sako, kad reikia Irake pasilikti, kad reikia ginti Amerikos pozicijas, stiprinti ekonomiką ir panašiai. Šituo atžvilgiu abudu demokratai priešinasi – ir Obama, ir Clinton.
Obama visą laiką priešinosi karui Irake ir dabar priekaištauja Clinton, kad ji kadaise pritarė, o dabar pakeitė savo nuomonę. Užsienio politikos srityje labiausiai išsiskiria Obama – atrodo, kad jis yra pasiryžęs daugiausiai nutolti nuo dabartinės politikos: kitaip sakant, jis yra pabrėžęs, kad pasiryžęs kalbėtis su visais, net su Irano prezidentu, nes kalbėjimas niekam nepakenks. Dėl to jį labai smarkiai puolė Clinton – neva jis kalba kaip nepatyręs žmogus.
Faktiškai kova tarp Clinton ir Obamos atrodo taip: Clinton pabrėžia savo patirtį ir truputį savo moteriškumą, bet labiausiai savo patirtį. Ji sako, kad „tapusi prezidente, aš būsiu pasirengusi prezidentauti nuo pirmos dienos“, ir duoda suprasti, kad tas jaunas vaikinas negali nieko greitai padaryti. Obama pabrėžia, kad Clinton yra jau praėjusi karta – kad ji priklauso tai kartai, kuri su jos vyru atėjo į valdžią ir kad tai buvo prieš šešiolika metų. Jo teigimu, reikia kartų kaitos, reikia naujo žvilgsnio į pasaulį, į Ameriką, o Clinton, kuri praleido labai didelę savo gyvenimo dalį Vašingtone, Obamos teigimu, tęstų tokią politiką, kuri gal labiau tiko praėjusiam amžiui.
Taigi galima sakyti, kad varžosi patirtis ir ekspertiškumas prieš jaunatvišką dvasią ir ryžtą ką nors pakeisti. Per šiuos rinkimus demokratai labai pabrėžia kaitą – jau ir Clinton apie visokius pokyčius kalba. Aišku, kad McCainas negali to sakyti. Jis negali sakyti, kad per pastaruosius aštuonerius metus viskas velniop nuėjo, nors reikia pabrėžti, kad vis dėlto jis išsiskiria iš respublikonų: pavyzdžiui, nori pateisinti imigravimo taisykles, nori įteisinti Amerikoje gyvenančius nelegalius meksikiečių imigrantus.
Be to, McCainas labai tvirtai kovojo, kad būtų uždrausta kankinti belaisvius. Bushas į tai numojo ranka, o viceprezidentas Cheney, kuris su nuostabiu užsispyrimu išvengė karinės prievolės Vietnamo laikais, teigia: „Na, jeigu reikia kankinti belaisvius, tai reikia kankinti“.
McCainas yra ragavęs belaisvio duonos, pats yra buvęs kankintas, tad labai tvirtai pasisako prieš kankinimus. McCainas yra tradicinis respublikonų kandidatas, neturintis krikščioniškojo fundamentalizmo.
– O ekonominė politika – tiek sąlygos verslui, tiek makroekonominiai aspektai? Kokie būtų esminiai skirtumai tarp kandidatų?
– Kalbant apie makroekonomiką, tai McCainas yra tipiškas respublikonas – kuo mažiau mokesčių, tuo geriau. Ir Clinton, ir Obama mano, kad mokesčius reikia didinti arba perskirstyti. Mokesčių lengvatos ir sumažinimai, kuriuos Bushas patvirtino Kongrese, baigs galioti 2010 metais: tada mokesčių normos vėl turėtų pakilti. Demokratai to, be abejo, reikalaus, o McCainas šitam priešinsis.
Kalbant apie laisvą prekybą ir globalizacijos padarinius – įdomu, kad, pavyzdžiui, pats Clintonas skatino kurtis NAFTA – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos zoną, o jo žmona, kaip ir Obama, dabar jau tam priešinasi. Manau, demokratai daugiau dėmesio skirtų globalizacijos padariniams darbo rinkai. Kitaip sakant, demokratai labiau pabrėš, kad reikia ginti Amerikos darbininkų teises, net jeigu tas gynimas reikalautų, kad būtų ribojamos prekybos laisvės.
– O tarp Obamos ir Clinton ar yra koks nors esminis skirtumas požiūryje į ekonominius dalykus?
– Nesu to pastebėjęs. Obama nelabai daug kalba apie ekonomiką – jis nėra ekonomikos pokyčių žinovas, neprisistato kaip ekonomistas, jis kalba apie užsienio politiką, jaunatviškumą, kitokį požiūrį ir pan. Tad kokios nors detalesnės ekonominės programos, jeigu kokia nors ir yra parašyta – juk ne pats kandidatas ją parašo, – per rinkimų kampaniją nepabrėžia.
– Obama labai daug kalba apie viltį, dalis žmonių Europoje dėl to netgi vadina jį populistu. O kaip visa tai atrodo Amerikoje?
– Jis labai įtikinamai perša tą viltį. Jis nėra demagogas, teigiantis, kad kurie nors politikai yra labai blogi, ar kad kas nors yra dėl kažko kaltas ir kad kaltuosius ar bloguosius reikia nuversti, pakeisti, įvesti tvarką ir panašiai. Jis tiesiog pabrėžia, kad visiems reikia permainų, kad Amerikoje jau pribrendęs noras keistis ir kad yra galimybė pasukti kita kryptimi.
Išties jau šešiolika metų JAV vyksta itin aršios politinės kovos – tarkim, anksčiau salėje susiginčiję senatoriai po to draugiškai pietaudavo, o dabar santykiai yra daug labiau įtempti. Clintonai visą laiką su visais kovojo, Bushas stojo į amžiną karą tiek užsienyje, tiek šalies viduje, su daug kuo nesišneka ir pan.
Taigi žmonėms tai yra truputį įgrisę, galima sakyti, jie yra pavargę nuo tos senosios politikos. Ir tai yra tikra galimybė Obamai, kuris neturi nei skolų, nei nesuvestų sąskaitų, nei įsipareigojimų, dar yra jaunas. Kas žino, gal jis galėtų gana greitai pakeisti esamą politinę atmosferą. Aš nebūčiau linkęs vadinti Obamos populistu – juk visi, kreipdamiesi į rinkėjus, tam tikra prasme yra populistai. Obama neduoda kraštutinių, neaiškių ar kokių nors absoliučiai tuščių pažadų, tokių kaip: „Aš ateisiu, jūs visi būsite turtingi ir gerai gyvensite“. To nėra. Jis sako: „Pribrendo laikas keistis, o aš geriausiai tuos pokyčius įgyvendinsiu“.
– Ar dabar galima būtų paprognozuoti, ką Europos Sąjungai ar Lietuvai reikštų vieno arba kito kandidato tapimas prezidentu?
– Lietuvai tai iš esmės mažai ką reikštų. Lietuvos esminis interesas santykiuose su JAV yra bevizis režimas.
– Nors prisimenant užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno pareiškimą, gal tai ir nėra esminis interesas?
– Aš manau, kad bevizio režimo klausimas bus išspręstas, nesvarbu, kas bus naujasis JAV prezidentas. Visi yra įsipareigoję ginti Lietuvą kaip NATO narę. Reikia prisiminti – Lietuvoje yra trys milijonai gyventojų, Bavarijoje – dešimt milijonų. Lietuva yra tarsi JAV didmiestis, o Amerika kažkaip specifiškai nesirūpina didmiesčiais.
Su Europos Sąjunga, manau, kad ir kas ateitų, santykiai turėtų truputį pagerėti. Busho metais santykiai buvo įtempti, jis iš esmės dėl to atsakingas, bet, aišku, ir Gerhardas Schröderis bei Jacques’as Chiracas truputį prisidėjo.
Pastaruoju metu tie santykiai gerėja, atlyžta, bet aišku, kad pagerės bet kuriam iš trijų kandidatų tapus prezidentu. Pavyzdžiui, jie visi gerokai rimčiau žiūri į pasaulinį atšilimą, būtų pasiryžę daryti kažkokių nuolaidų. Vakarų Europa labai priekaištavo, kad Amerika gina savo pramonę, ypač automobilių pramonę.
Čia situacija, manau, pasikeis – kad ir kas bus prezidentas, visi jie bus sukalbamesni ir su Europos Sąjunga turėtų rasti bendresnę kalbą, juo labiau kad šiuo metu Vokietijai vadovauja Amerikai draugiškai nusiteikusi Angela Merkel. Be to, sako, kad Nicolas Sarkozy nori prilygti Tony Blairui savo draugiškumu JAV. Sąlygos gerinti santykius palankios ir, kad ir ką išrinktų, JAV ir ES santykiai pasikeis tik į gera.
– Jeigu jums reikėtų būtent dabar prognozuoti ar lažintis, tai vis dėlto – Clinton ar Obama bus nominuotas demokratų kongrese?
– Tikrai nedrįsčiau prognozuoti, nes vyksta nuolatinis svyravimas – iš esmės visi jau manė, kad Hillary laimės, bet nelaimėjo. Tada jau kurį laiką tikrai atrodė, kad šviečia saulė Obamai: Niu Hempšyre buvo sakoma, kad jis laimės 9%, tačiau pralaimėjo.
Dabar netgi prieš tuos „didžiuosius“ rinkimus – „superantradienį“, kurių svarbiausi buvo Kalifornijoje, žinoma tyrimų kompanija „Zogby“ sakė, kad Obama lenkia Clinton 9–10%: jeigu išties jis būtų taip stipriai laimėjęs, tai turbūt būtų baigta, t. y. Clinton baigta.
Bet jis pralaimėjo 10%. Vadinasi, yra apie 20% paklaida. Arba atranka buvo prasta, nors tokiai patyrusiai organizacijai būtų nebūdinga, arba suveikė vadinamasis LDDP veiksnys. Pamenate, per 1992 metų rinkimus visos apklausos rodė, kad laimės konservatoriai, Sąjūdis. Lengviausias paaiškinimas – žmonės gėdijosi arba nedrįso pasakyti, kad balsuos už Algirdą Brazauską ir LDDP. Panašiai gali būti ir JAV: žmonės tik nori pasirodyti liberalai – neva „mes irgi už šitą juodaodį“. Be to, gali būti daug žmonių, kurie tik paskutinę minutę persigalvoja. Bet svarbu tai, jog kai atrodo, kad kyla banga už Obamą, jis kažkaip neprasimuša: Hillary pajėgia apginti savo teritoriją ir išsilaikyti.
– Bet vis dėlto po „superantradienio“ Obama laimėjo septyniose valstijose iš eilės.
- Tiesa, tačiau šios valstijos neturi daug gyventojų. Taip, šios pergalės suteikia Obamai tam tikrą pagreitį, tačiau dabar svarbiausi yra kovo pradžioje Ohajuje ir Teksase vyksiantys pirminiai rinkimai. Jeigu Clinton nelaimės abiejose šiose valstijose, tai reikš lūžį ir atvirą kelią Obamai ir itin komplikuotą situaciją Clinton.
Įdomu tai, kad Clinton pradeda trūkti pinigų kampanijai vykdyti. Žinoma, įdomu, kad ji jau kurį laiką rimtai nedirbusi gali mesti 5 milijonus dolerių į rinkimus. Turbūt didžioji dalis tų pinigų gauta iš vyro, kuris dabar gali uždirbti 70 000–100 000 dolerių už vieną kalbą. Kalbi dvidešimt dienų per mėnesį ir jau gyvenimas šviesesnis.
– O kas vienoje ir kitoje stovykloje galėtų kandidatuoti į viceprezidento postą?
– Sunku numatyti. Reali galimybė, kad jeigu Clinton laimėtų Denveryje rugpjūtį ir jeigu nebūtų kvaila, tai pasiūlytų Obamai. Ar jis sutiktų – neaišku. Bet aišku, jog būtų didelis spaudimas Obamai sutikti, kad įvyktų jėgų konsolidacija.
Jeigu Obama taps kandidatu, sunku prognozuoti, kas galėtų būti kandidatas į viceprezidentus. Manau, Hillary nesutiks, Edwardsas – irgi jau ne. Gal galėtų būti toks variantas, kad rinktųsi kokį nors rimtesnį, vyresnio amžiaus, solidų žmogų. Panašiai kaip respublikonai 2000-aisiais parinko Cheney, kuris, visi manė, yra žmogus su patirtimi, solidus, gebės patarti Bushui. Niekas nesuprato, kad jis yra fanatikas – tai dar nebuvo išryškėję. Bet aš vis tiek manyčiau, kad Obamai reikėtų kokio nors 55–60 metų solidaus žmogus, apie kurį žmonės sakytų – jeigu Obamai bus kas neaišku, jis kreipsis į šį žmogų, kuris padės Baltiesiems rūmams išplaukti iš bėdos per audrą.
Ką McCainas pasirinktų, irgi sunku numatyti. Jį remia Giuliani, bet šis yra per senas tokiam postui. Taigi kyla daug klausimų. Kadangi McCainas nėra populiarus tarp fundamentalistų, gal reikėtų, kad jį atsvertų kažkas iš fundamentalistų, kas nors iš religingųjų, pamaldžiųjų respublikonų. Ar tai būtų Huckabee – nežinau. Huckabee aiškiai yra populiarus, truputį sustiprintų McCaino pozicijas, bet jis iš mažos valstijos. Dažnai parenkamas kandidatas iš Kalifornijos, Niujorko, nes tai stiprina galimybę, kad jis surinks daug balsų toje svarbioje valstijoje. Bet kuriuo atveju, manau, McCainas pasirinks kokį nors konservatyvų asmenį.
– Kokios yra Romney galimybės tapti kandidatu į viceprezidentus?
– Aš tuo labai abejoju, nes šie rinkimai parodė Romney nepopuliarumą dėl mano minėtų priežasčių, tad manau, kad bus pasirinktas priekaištų negalintis sukelti ir krikščioniškajam sparnui patrauklus, žinomas konservatyvus respublikonas.
– Sakėte, kad Giulianis jau per senas tapti viceprezidentu, bet ir pats McCainas, jeigu būtų išrinktas, taptų turbūt vyriausiu Amerikos prezidentu.
– Sakiau per senas ta prasme, kad jaunesnis žmogus sutiktų tapti viceprezidentu, galvodamas, kad „po ketverių ar aštuonerių metų aš būsiu savo partijos kandidatas prezidento rinkimuose“. Jeigu laimėtų McCainas, Giuliani negalėtų laukti dar aštuonerių metų, kad taptų kandidatu į prezidentus – būtent ta prasme jis yra jau per senas. Jis, manau, grįš į verslą.