Kodėl tarsi „ką tik [dvasine prasme] užgimę kūdikiai“? Ką reikštų dvasinis gimimas arba atgimimas Kristaus Prisikėlimo būdu? Praeitą sekmadienį ne šiaip ryžausi tuščiai nešūkalioti apie Prisikėlimą. Vėliau vienas komentatorius padejavo, kad „aš neprisikėliau“. Tikrai taip. AŠ neprisikėlė. Prisikėlė Kristus, o ne AŠ, ar MES. Viešpaties ir Bažnyčios tikėjimas mums aiškiai skelbia: tikiu į mirusiųjų prisikėlimą. Tai reiškia, kad MES jau mirę būsime prikelti, jei būsime Dievo teisiami Amžinos gyvasties verti, Teismo dieną Kristaus sugrįžimo metu.
Dabar gi liturginių slėpinių šventimu TIK dalyvaujame Kristaus prisikėlime. Taigi svarbu savęs neapgaudinėti ir kitiems – kad ir be piktos valios, gal dėl tikėjimo pažinimo stokos – nemeluoti. Bažnyčios tikėjimas yra aiškus ir nedviprasmis. Dabar dalyvaujame Kristaus prisikėlime ir viliamės būti pašventinamosios malonės apdovanoti, kad Viešpats mus prikeltų paskutiniąją šios žemiškos egzistencijos ir visuotinio Teismo dieną. Būtent prikeltų per Kryžiaus auką numarintus ir Dievo šventumo indais tapusius AŠ.
Didelė saviapgaulė ir tikėjimo klaida manyti, kad AŠ arba MES jau dabar prisikėlėme. Dabar tikėjimu tik DALYVAUJAME ne mūsų pačių, bet Kristaus prisikėlime. Kristaus, ne mūsų Prisikėlimas, yra sielą skaistinančios ir šventinančios Vilties šaltinis. Svarbu įsisavinti apaštalinės tradicijos, taigi, vyskupų įpėdinystės mums perduotą Apaštalų patirtį ir tikėjimą.
Šiandienos Evangelijoje apaštalas Jonas Prisikėlusiojo patirtį ir tikėjimą Prisikėlimu liudija taip: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Evangelija, Jn 20,19-23).
Mokiniai atpažįsta savo Viešpatį, nes pamato ne šmėklą, bet Jo perdurtų rankų ir šono žaizdų akivaizdžią tikrovę. Tuomet Viešpats jiems padovanoja Dvasią.
Abejojantis apaštalas Tomas įtiki Prisikėlimu, nes dar betarpiškiau patiria Kristaus Aukos liudijimą: „Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“!“ (Evangelija, Jn 20,26-27).
Apaštalas Jonas mums išaiškina Prisikėlimą liudijančio ir todėl į dalyvavimą Dievažmogio prisikėlime įvesdinančio tikėjimo esmę: „Brangiausieji: o kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes Dvasia yra tiesa. Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria“ (Epistolė, 1 Jn 5,5-8).
Šventoji Dvasia Dievo tikrovę mums dovanoja per Kryžiaus auką ir šventąjį Krikštą. Šį sutarimą randame ir Evangelijoje pagal Joną: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. (...) Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte“ (Jn 19,30.33-35).
Dvasia, vanduo ir kraujas liudija mums atsiveriančią mylinčio Dievo tikrovę, kuri yra mums dovanojama nedalomoje Aukos ir Prisikėlimo vienovėje. Būtent ši vienovė vientisu ir nedalomu būdu yra švenčiama Eucharistijos sakramente.
Tuo tarpu į Kristaus mirtį jau įkrikštytieji MES į Eucharistijos slėpinį esame įvesdinami tik per Atgailos sakramentą, tai yra - MES kapą. Ką apaštalai patyrė pirmiausiai Prisikėlimo dieną? Tuščią kapą. Taigi ir MES, kelionės Gavėnios dykuma metu patyrę esą DULKĖS, o Šventojo tridienio - šėtonišką EGOizmo pragarą, Prisikėlimo sekmadienį patiriame savo AŠ ne kaip KAŽKĄ, bet kaip tuščią niekį. Mano AŠ mirė kartu su Kristumi. Kristus prisikėlė, ir tuščias „AŠ“ kapas prisipildo JO gyvastimi. Ne AŠ prisikėlė, ne AŠ gyvenu, bet merdintis ir prisikėlęs Kristus miršta ir gyvena MANYJE, liudija apaštalas Paulius. Ir štai Velykinės oktavos ir viso Velykinio laiko metu esame Dievo Sūnaus gyvasties pripildomi. Ne AŠ esu Dievo gyvastis, bet Dvasia yra man dovanojama kaip Dievo Sūnaus - manyje nuodėmę numarinusio ir prisikėlusiojo - gyvastis. Šiandien aštuntą Prisikėlimo dieną tesame tik dvasiniai kūdikiai. Tačiau Kristaus Prisikėlimo gyvasties patirtimi augsime ir pagaliau tapsime brandūs Šventosios Dvasios atsiuntimu.
Dėmesio! Bažnyčios liturginis gyvenimas nėra tapatus išsigalvotų psichinių „prisikėlimų“ ir triukšmingai švenčiamoms, kaip Kardinolas Ratcingeris-Benediktas XVI pavadino, „filantropinėms puotoms“. Pastarųjų centre yra ne mirštantis ir prisikeliantis Dievažmogis Jėzus Kristus, bet tik save tenkinantis žmogus.
Į šitą vienoje kitoje bendruomenėje išsikerojusią ir kartais raštiškai liudijimą naivią saviapgaulę ir sureagavau praeito sekmadienio, prisipažįstu, kiek „tamsiame“ spontaniškos minties išsirašyme. Pasiaiškinsiu.
„Gyvulys“ yra mūsų įpročių, aistrų ir sprendinių apie savo AŠ visuma. Ji pagrindžia prigimtinės nuodėmės užtamsintą susidievinusio kūrinio savimonę, taigi, šėtoniško šaukimo egoizmą. Tad „gyvuliu“ yra įprastai filosofinėje, teologinėje ir populiarioje plotmėse įvardijamas Dievui nepaklūstantis mūsasis AŠizmas. Kristaus prisiimtas šis AŠ buvo numarintas ant Kryžiaus. Taigi Kristus tampa mano AŠ tiek, kiek aš dalyvauju JO mirtyje. O AŠ dalyvauju Jo mirtyje savo siela - širdimi, protu, valia -, o taip pat ir kūno apsimarinimu. Šis dalyvavimo santykis ir apsimarinimas būtinai pasireiškia tikėjimo PAKLUSNUMU ne „prisikėlusio“ AŠ susigalvotam, bet objektyviam autoritetui – ištikimai Popiežiaus ir vyskupų perteikiamai Bažnyčios tikėjimo doktrinai. Kitaip Romos katalikų tikėjimas ir sielų išganymas nefunkcionuoja.
Bažnyčios tėvai taip išaiškina Išėjimo knygos Sinajaus kalno (Iš 19,20,32 skyriai) scenos dvasinę prasmę. Mozės lipimas kalnan susitikti su Dievu ir Įstatymo gavimas yra klusni sielos susitikimo ir tarpimo su Dievu simbolis. Žemumoje likę ir pasidirbintą Aukso veršį garbinantys žydai – tai Dievui nepaklusnios, nuodėmės egoizmą tvirtinančios sielos simbolis.
Konfliktas tarp prigimtingai dvasinės ir į kūniškumą linkusios sielos polinkių, tarp paklusnumo Dievui pareigos ir paklusnumo Šėtonui pagundos nuolat vyksta mumyse asmeniškai, žmonijoje ir pačioje Bažnyčioje. Nepaklusnumas Bažnyčios tradicijai ir nuolat Šventojo Tėvo tvirtinamam Bažnyčios mokymui – Magisteriumui –, ypač griežtai nustatytos liturgijos bei apibrėžtos dorovės baruose, yra akivaizdus ir apgailėtinas šio konflikto atšvaitas.
Taisytina ir iš principo neleistina „liturginė“ saviraiška yra šiais laikais liūdnai paplitęs visuotinėje Bažnyčioje (Lietuvoje taip pat) reiškinys.
Štai vyskupo katedra: kilnu ir gražu, nes čia vyrauja apaštalinės tradicijos tikrumas ir išganymo svarumas, perduodamas tinkamai išpildomoje liturgijoje. Pereik per gatvę, žiū: Velyknaktis padailintas ne tik skuduriniu „menu“, bet ir kažkokiomis virtualiomis erdvėmis ... video instaliacijomis.
... o tai gal išganymo praktikai jau užtenka televizorius?! Kaip gerai būtų, kad Kristaus sugrįžimą ir Paskutiniojo teismo dieną transliuotų per „teliką“! Siemkes sau gliaudai, apsikabinęs kokią paną, žiū, angeliukas dangiškos ambrozijos tiekia ... už dyką. Čia tai prisikėlimas būtų!
Gi video „žaidimus“ mėgsta žmonės! Kaip neleisi?! Taigi kunigai, prisiskaitę saviškių dvasingų knygpalaikių, pritaria. Nes tiki, kad nepaklusnumą liturgijoje įgaliojo II Vatikano susirinkimo „dvasia“. Nors to nei II Vatikano susirinkimas, nei Romos rito Mišiolas (tiek 1962, tiek ir 1970 metų redakcijos), kur aiškiai yra surašytos Šventų Mišių aukojimo nuostatos, jokių „improvizacijų“ neleidžia. Priešingai, reikalauja pagarbaus tikslumo. „Kūrybiška“ liturgijos interpretacija - dargi neteisingai vadinama „prisikėlimo“ apraiškomis - tėra nepaklūstančio žmogiškojo AŠ ir MES siausmas, taip vadinama pseudo „buvimo paslaptis“.
Tokiais atvejais tikrai prisikelia AŠ. Kristaus dovanojama, matomuose ženkluose įkūnyta sakramentinė tikrovė prasilenkia su žmogiškosiomis virtualiomis ar kitokiomis skudurinėmis (bent skonį turėkite!) instaliacijomis. Prisikėlimo patirties tokiu būdu tikrai neišgausi.
Nejaugi nenorime patirti ir pažinti JO Prisikėlimą tikroviškai sakramentuose - Kristaus įsteigtuose, apaštalinės Tradicijos išpuoselėtuose ir aiškiai tiek turiniu, tiek forma apibrėžtuose šventuose ženkluose?! Nejaugi ŠITO nepakanka?! Nesuprantu, ko JIE dar nori ...
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).