35 metų būsimasis Lietuvos olimpietis kelialapį į Pekino žaidynes iškovojo praėjusį rugsėjį laimėjęs Pasaulio taurės finalo varžybas.
Kiti du šalies penkiakovininkai - 2004 metų Atėnų olimpiados vicečempionas Andrejus Zadneprovskis ir žemyno pirmenybėse penktąją vietą užėmęs Tadas Žemaitis dar nežino, kuriam jų teks garbė atstovauti Lietuvai.
Nors jie abu įveikę olimpinius normatyvus, Lietuva yra gavusi tik du kelialapius į rugpjūčio 8 dieną Pekine prasidedančią 2008 metų vasaros olimpiadą.
E.Krungolcui tai bus antrosios olimpinės žaidynės. 2004 metų Atėnų olimpiadoje jis liko priešpaskutinis - 31-tas.
Tačiau Lietuvos muškietininkas neslepia ketinimų savo 4 planetos taurių, 3 Europos bei pasaulio pirmenybių aukso medalių kolekciją papuošti ir Pekine laimėtu olimpiniu medaliu.
- Edvinai, kol kas nė viena šalis nėra boikotavusi Pekino olimpinių žaidynių, tačiau, atrodo, neatmetate tikimybės, kad Lietuva, palaikydama Kinijos okupuotą Tibetą, boikotuos olimpiadą.
- Nemanau, kad kuri nors šalis taip pasielgs. Tik tibetiečiai. Tai vidaus konfliktas, į kurį kitoms šalims nereikia kištis. Kas būtų, jei Lietuva boikotuotų? Mano gyvenimas nepasikeistų. Tai politinis sprendimas. O sportininkams su tuo tektų susitaikyti.
- Būtų apmaudu?
- Be abejo. Juk ketverius metus tam rengtasi. Vis dėlto širdies gilumoje nesmerkčiau mūsų Vyriausybės, jei ji nuspręstų boikotuoti Pekino olimpines žaidynes.
- Pats vienas išdrįstumėte pareikšti, kad, palaikydamas tibetiečius, atsisakote dalyvauti Pekino olimpiadoje?
- Vienas tikrai ne. Likčiau nesuprastas. Aišku, negali sakyti, kad vieno žmogaus balsas nieko nelemia, bet tas žmogus turėtų būti labiau žinomas nei aš. Pavyzdžiui, tai galėtų padaryti vokietis krepšininkas Dirkas Nowitzki. O į mane niekas nekreiptų dėmesio. Atsisakydamas dalyvauti olimpiadoje tik padaryčiau gera likusiems 35 penkiakovininkams. Jie apsidžiaugtų.
- Praėjusiais metais dėl alkūnės skausmų Europos čempionate Latvijoje teko tik iš šalies stebėti lipančius atsiimti aukščiausių apdovanojimų. Kokia dabar jūsų fizinė forma?
- Esant tokių metų, o amžius kaip sportininkui tikrai nemenkas, nori nenori tai tas paskauda, tai anas. Mano, kaip sportininko, stažas jau daugiau nei 25 metai. Gerai nors tai, kad, atsikėlęs rytą, būdamas ramybės būsenos, nejuntu jokių skausmų. Sportuojant sudirginamos jautrios, uždegimo paliestos vietos. Tuomet įsiskauda. Bet gyventi galima.
- O pasiekti aukščiausių apdovanojimų olimpinėse žaidynėse? Nesibaiminate, kad trauma atsinaujins?
- Kaip bus, taip. Bala nematė. Tikiuosi, kad tai - ne paskutinė mano olimpiada. Kur kas labiau išgyvenu tuomet, kai pats ko nors nepadarau. O jei sustreikuoja sveikata, negaliu nieko kaltinti.
- Ar kaip nors keisis jūsų režimas iki rugpjūčio 21-osios, kai vyks šiuolaikinės penkiakovės rungtys? Kuo nors save varžote?
- Jei pradėsiu save varžyti, kad negalima viena ar kita, kad reikia daugiau treniruotis, juk olimpinės žaidynės - išskirtinis sezonas, nieko neišeis. Stengiuosi gyventi įprastu režimu.
Man ir prieš 2004-ųjų Atėnų olimpiadą viskas buvo gerai. Buvau tvirtas, pasirengęs. Bet šaudymo rungtyje, kurioje buvau tvirčiausias, nugalėjo jaudulys. Pirmą kartą susidūriau su tokiu pojūčiu ir net nežinojau, kaip su juo kovoti.
Aišku, laimėjęs olimpiadoje gaučiau didelių pinigų. Bet net ir 400 tūkstančių litų negarantuotų, kad likusį gyvenimą galėčiau ramiai gyventi. Be abejo, būtų smagu juos įsidėti į kišenę.
- Ar pinigai - didžiausias stimulas laimėti olimpinį medalį?
- Pasididžiavimas, patriotizmas, garbė - tai akstinai siekti užsibrėžto tikslo. Bet pinigai tikrai ne paskutinis dalykas.
- Gausius apdovanojimus papildęs išsvajotu olimpiniu medaliu, dėtumėte tašką karjeroje?
- Planuojama ir vėl keisti šiuolaikinės penkiakovės taisykles, tad dar norėčiau pažiūrėti, ar galėčiau prisitaikyti prie naujovių.
Numatoma, kad paskutinės rungtys būtų nebe jojimas ir bėgimas, bet bėgimas ir šaudymas. Naujosios taisyklės jau bus taikomos 2012 metais Londone vyksiančiose olimpinėse žaidynėse. Mes, penkiakovininkai, ir kariami priprastume, kaip šuo. Esame priskiriami prie geležinių žmonių.
Norima penkiakovę labiau sukomercinti, padaryti patrauklesnę žiūrovams. Kai vietoj 4 dienų visos rungtys buvo sugrūstos į vieną dieną, penkiakovininkai sakė, kad nieko gera iš to neišeis. Dabar, kai visi prie to priprato, vėl imamasi pokyčių.
- Apie kokios spalvos medalį svajojate?
- Svajoti galima. Bet reikia važiuoti jo pasiimti. Varžovui nuo kaklo mielai nukabinčiau auksinį medalį.
- Esate maksimalistas?
- Taip. Nors metams bėgant tai prislopsta. Jeigu matau, kad savo tikslo nepasieksiu, stengiuosi iš viso neeikvoti energijos.
- Tik maksimalistai ir gali pasiekti aukščiausių apdovanojimų šioje daug pastangų reikalingoje sporto šakoje, kurią sudaro skirtingos sporto rūšys - šaudymas pistoletu, fechtavimasis, plaukimas, jojimas žirgais ir bėgimas?
- Yra darbininkų, kurie nieko nepaisydami kovoja. Toks - Andrejus Zadneprovskis. Nesvarbu, kelintas bus, bet kovoja iki galo. Labai teigiamas bruožas užmiršti save, sveikatą, viską aplinkui ir bet kokia kaina siekti tikslo. Tai užgrūdina žmogų. Aš toks nesu. Esu labiau priklausomas nuo aplinkybių.
- Ką jums apskritai reiškia olimpinės žaidynės ir dalyvavimas jose?
- Stengiuosi nusiteikti, kad tai paprasčiausios aukšto lygio varžybos. Nežinau, ar pavyks. Praėjusį kartą nelabai pavyko. Tačiau tikiuosi, kad per ketverius metus psichologiškai paaugau, sutvirtėjau.
- Psichologinis pasirengimas ne mažiau svarbus nei fizinis?
- Be abejo. Olimpinės žaidynės - visai kita planeta. Gali būti Europos, pasaulio čempionas, bet olimpiadoje daugiau streso, visai kitokia atmosfera. Tas bendras laukimas, vienų ašaros, kitų besiliejantis džiaugsmas psichologiškai paveikia. Tada galvoji: „Dieve brangus, ir man varžybos po dviejų dienų“.
Visi dalyvavimą olimpiadoje sureikšmina. Tas jaudulys gali pakišti koją. Dažniausiai ir pakiša. Jei to nebūtų, būtume geležiniai žmonės.
Esu optimistas. Tol, kol priešininkai neįmurdo į purvą.
- Ar pralaimėjus sunku patikėti, kad vėl galite kovoti?
- Kai nepatekau į 2000 metų Sidnėjaus olimpiadą, man buvo rimtas smūgis. Dėl to labai išgyvenau. Net treneris buvo suabejojęs mano galimybėmis.
Jeigu nepasiseka, nepuolu daugiau dirbti. Dvigubas darbas - kaip alkoholis. Jis tik viską nuskandina į užmarštį, o naudos - jokios. Daug geriau viską apmąstyti, išanalizuoti klaidas ir padaryti korektūras, tai yra vadovautis protu, ne jausmais. Tada išlendi iš duobės.