Šiemet per Lietuvos valstybės atkūrimo šventę V.Kernagio balsas estradoje nebeskambėjo. Tačiau jį dar regėjome Prezidentūroje atsiimantį Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Jį dar jautėme esant ir Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją, kai Gerumo sparnas suplazdėjo iškilaus artisto dukters rankose. Bet po keturių dienų V.Kernagis mirė. Talentingas aktorius ir dainininkas tapo pirmuoju lengvojo žanro atlikėju, kuriam buvo suteikta garbingiausia Lietuvoje premija.
Tačiau pastaruoju metu premijos nesuskumba paskui kūrėjus. Ir šviesaus atminimo V.Kernagiui įteikta premija tapo ne paskata toliau kurti ir net ne galimybe siekti medicininės reabilitacijos užsienyje. Premija tapo tarsi laidotuvėms skirtais pinigais.
Tai jau girdėta? Ir ne taip seniai, prieš porą metų. 2005-ųjų Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (toliau - Nacionalinė premija) „už atvirumą pasauliui ir jo kultūrinei įvairovei“ rašytojai, dailininkei Jurgai Ivanauskaitei buvo įteikta per 2006 metų Vasario 16-osios iškilmes.
O po keturių dienų Lietuvą apskriejo žinia, kad Jurga sunkiai serga ir kad vienoje Švedijos ligoninių jai atlikta onkologinė kojos operacija. Pernai, vasario 17-ąją, J.Ivanauskaitė mirė.
Poetė, rašytoja, dailininkė Onė Baliukonė (Baliukonytė) taip pat mynė ligos keliu, kai jai „už poetinį idealizmą, kūrybinės programos vientisumą ir nuoseklumą“ buvo skirta 2004-ųjų Nacionalinė premija.
Onės liga ją supusiems bičiuliams - poetams, rašytojams tuo metu nebuvo paslaptis. Kaip ir tiems žmonėms, kurie pasiūlė poetę premijuoti. Pastaruosius dešimt metų vėžys tai priartėdavo prie Onės, tai vėl atsitraukdavo. Ligos pradžia sukosi apie 1997 metus, kai, operuojant auglį, jai buvo pašalinti trys rankos pirštai, vėliau atsirado vėžio metastazių.
Bet O.Baliukonė niekada nesureikšmino ligos ir niekada neatsitraukė nuo kūrybos. Už darbus jai buvo skirta ir Lietuvos rašytojų sąjungos, ir Vyriausybės meno premijų, ir kitokių garbingų apdovanojimų. Bet pinigai, pasiekdavę premijų pavidalu, neišvengiamai byrėjo ir vėžiui gydyti. Kol pernai, taip ir nesulaukusi 60-mečio, poetė mirė.
Vos metams praėjus nuo premijos įteikimo, eidamas 65-tuosius metus mirė ir garsus dirigentas Jonas Aleksa.
Tarp gyvųjų nebėra ir ankstesnių Nacionalinės premijos laureatų: kino režisieriaus Henriko Šablevičiaus, kompozitorių Juliaus Juzeliūno ir Jeronimo Kačinsko, dailininkų Vytauto Kašubos, Vytauto Šerio ir Vytauto Valiaus, smuikininko Raimundo Katiliaus, aktoriaus Laimono Noreikos ir kitų.
Ir ne tik jų, premijuotųjų. Tarp gyvųjų nebeliko Lietuvos estrados karaliene tituluotos Janinos Miščiukaitės, kurios niekas niekada nepasiūlė Nacionalinei premijai.
Nepasiūlė ir dailininko Raimundo Sližio, kurio darbų yra prisipirkę užsienio kolekcininkai ir muziejai ir kuris tarp menininkų laikytas išskirtine figūra. Ir kuris apskritai jokios premijos niekada nebuvo gavęs.
Tarp tituluotųjų nėra buvę ir tragiškos lemties prozininko, eseisto, religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, mirusio 2006 metais. Premijomis taip ir liko nepagerbtas kompozitorius Mikas Vaitkevičius, žuvęs avarijoje per savo 75-mečio šventę, 2006-ųjų lapkritį.
Kodėl premijos, kurios buvo skiriamos ne tik už pastarųjų penkerių (nuo 2008-ųjų - jau septynerių) metų darbus, bet ir už ilgametį indėlį į Lietuvos kultūrą, nusigręžia nuo talentingiausių žmonių?
Arba juos suskumbama prisiminti tuomet, kai anapusybė ligos pavidalu jau būna davusi lemtingąjį ženklą?
Atsakymus į šiuos klausimus rasti nėra paprasta.
„Ne, su Vytautu buvo visai kitaip“, - suskubo paaiškinti Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA tarybos pirmininkas aktorius Rimantas Bagdzevičius. Jis patikino, kad AGATA Nacionalines premijas skirstančiai komisijai V.Kernagio kandidatūrą pasiūlė tuo metu, kai nebuvo jokių žinių apie maestro ligą, - 2007 metų pradžioje.
V.Kernagis apskritai buvo pirmasis, kurį premijuoti pasiūlė atlikėjų teisėmis besirūpinanti asociacija. Ir pirmasis, kuriam skirta Nacionalinė premija, anot R.Bagdzevičiaus, pralaužė ledus: iki šiol buvo premijuojami tik rimtojo žanro atstovai, o apie estrados atlikėjus nebūta nė kalbos.
Rugsėjo pabaigoje sostinės „Akropolyje“ esančiame „Baltų lankų“ knygyne ant kompaktinių plokštelių rinkinio „Klasika“ maestro parašus raitė perėjęs keletą vėžio gydymo chemoterapija kursų.
Ir kai prasidėjo Nacionalines premijas skirstančios komisijos posėdžiai, apie V.Kernagio ligą žinojo visa Lietuva. Kas išmatuos, kokios įtakos slaptai balsuojantiems komisijos nariams galėjo padaryti maestro ligos išbudintas gailestis? Įtakos, galbūt ir pralaužusios tuos nelemtuosius ledus.
„Ką būtumėte galvoję per V.Kernagio laidotuves, jei komisija būtų taip ir neskyrusi jam premijos?“ - klausimą atrėmė Valentinas Sventickas, pastaruosius trejus metus vadovavęs Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai.
O ką derėtų galvoti? Kad lengvosios muzikos atlikėjai apskritai neverti Nacionalinės premijos? Arba kad jų kandidatūrų apskritai niekas nesiūlo.
„Komisijai vis dėlto atrodė, kad V.Kernagis yra vienintelis lengvojo žanro atlikėjas, vertas šios premijos. Nes jis šio žanro kokybės kartelę pakėlė labai aukštai“, - samprotavo V.Sventickas.
Jis neneigė: ir ankstesniais metais tarp siūlomų kandidatų būta estrados atlikėjų, bet dėl vienintelio V.Kernagio nekilo abejonių, kad jis vertas premijos.
„Bet pastarųjų metų premijų skyrimo aplinkybės, prisimenant ir J.Ivanauskaitę, susiklostė taip liūdnai, kad net per V.Kernagio šermenis vienas politikas ėmė mane agituoti. Girdi, Šiaulių dramos teatro aktoriui Pranui Piaulokui dėl sveikatos labai blogai, tai gal jam įmanoma premiją suveikti“, - neslėpė V.Sventickas.
Kas žino, ar tokios anoniminio politiko pastangos paties aktoriaus neįžeistų. Tačiau nederėtų atmesti ir tikimybės: jei kuri nors kūrybinių sąjungų aktoriaus kandidatūrą pateiktų komisijai, atsirastų ir tikimybė, kad premija bus įteikta.
Juolab kad kandidatūras galima siūlyti jau dabar, nieko nelaukiant. Nes, anot V.Sventicko, naujų pasiūlymų komisijoje laukiama iškart, kai tik apdovanojami praėjusių metų laureatai. Galutinė pasiūlymų riba - rugsėjo 1-oji.
Pavyzdžiui, 2008-ųjų Nacionalinei premijai AGATA jau pateikė liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės kandidatūrą.
„Veronika jau sveika“, - nukirto R.Bagdzevičius lyg nujausdamas, kokios mintys apsėstų skaitytojus, žinančius, kad krūties vėžys atlikėjai buvo nustatytas prieš pusmetį.
Suveikti premiją? Jei tai įmanoma, kaip? Kelias Nacionalinės premijos link nėra paprastas.
Pirmiausia todėl, kad premijai kandidatus turi kas nors pasiūlyti. Iki šiol tai darė ir patys kūrėjai, ir jiems atstovaujančios draugijos, sąjungos ar visuomeninės organizacijos.
Antra, kam atiteks premija, komisijos nariai balsuodavo slaptai. Nuo kiekvieno jų simpatijos ar antipatijos, nuo užuojautos ar pykčio, nuo meilės kūrėjui ar net pavydo priklausydavo, kam per Vasario 16-osios iškilmes bus prisegtas premijos laureato ženklelis.
Trečia, tarp komisijos, skirstančios premijas, narių būdavo daugybė ankstesnių metų premijų laureatų. Vieni keitė kitus ir taip formavosi savotiškas „premijuotųjų menininkų“ ratas. Nejučia atsirasdavo ir jų lojalumas tai kūrybinei organizacijai, kuriai atstovaujama.
„Komisiją sudarydavo ne vien ankstesnių metų Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai - jų mažiau nei pusė, - patikslino V.Sventickas. - Tikrai nieko bloga, kad į komisiją būdavo deleguojami ankstesni laureatai. Nes jie - meno autoritetai, jau nepretenduojantys į laurus. Be to, didesnę dalį komisijos sudarydavo menų tyrinėtojai, o tai - objektyvesnių sprendimų prielaida“.
Daugiausia keblumų komisijai kildavo tuomet, kai būdavo pasiūloma tikrai ryški kandidatūra, bet paaiškėdavo, kad jos pastarųjų metų kūrybos kraitis palyginti kuklus.
„Vienas premijų nuostatų straipsnių pabrėždavo kaip tik pastarųjų penkerių metų laimėjimus ir mes turėjome jo laikytis“, - kalbėjo V.Sventickas.
Tiesa, viena premijų galėjo būti skiriama ir už ilgametį kandidato indėlį į kultūrą ir meną. Bet ji dažniausiai atitekdavo kuriam nors Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų.
Anot V.Sventicko, ne komisijos rūpestis yra tai, kad lieka nepagerbti ir ypač ryškūs kūrėjai. Tai problema tų institucijų, kurios teikia kandidatūras, tiksliau, kurios tingi tai padaryti.
Pavyzdžiui, 2006 metais nesulaukta nė vieno teatro pasaulio atstovo, tarsi teatre nieko gera nebūtų buvę.
O gal, vertinant kandidatus, atsižvelgiama ir į jų amžių ar sveikatos būklę? Ar balsuojant tai netampa lemiamu veiksniu?
„Sunku pasakyti: kiekvienas komisijos narys balsuoja slaptai, ką jis pats sau vienas mąsto, neatspėsi. Subjektyvumo, matyt, neįmanoma išvengti, - pratarė ilgametę darbo komisijoje patirtį turintis V.Sventickas. - Juk ne visi kūrėjai, kurių likimas dėl ligų klostosi prastai, gauna premijas. Bet Onė Baliukonė, Jurga Ivanauskaitė, Vytautas Kernagis - visi jie, be jokios abejonės, Nacionalinės premijos buvo verti. Ja ir pagerbti“.
Pernai gruodį Nacionalinių premijų skirstymo nuostatuose Kultūros ministerija padarė pakeitimų. Pasak V.Sventicko, su komisijos nariais net nesitarusi. Vienas tų pakeitimų nėra toks blogas. Jis suteikia galimybę vertinti ne pastarųjų penkerių, bet septynerių metų kūrėjo darbus.
Tačiau nuostatuose yra ir tokių pataisų, kurios, anot V.Sventicko, smarkokai susiaurino demokratijos rėmus. Viena jų - kandidatų gauti Nacionalinę premiją nebegali siūlyti fiziniai asmenys.
Tai daryti nuo šiol turi teisę tik juridiniai asmenys - įvairios institucijos, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinė filharmonija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos muzikų draugija ir kitos. Bet juk yra menininkų, kurie nepriklauso jokioms kūrybinėms sąjungoms.
V.Sventickas priminė, kad 2005 metų premijos laureatu tapo dirigentas Robertas Šervenikas, kurio kandidatūrą buvo pasiūlę keletas muzikantų.
Štai poetę Liūnę Sutemą pernai komisijai pristatė vienintelis žmogus - poetė Viktorija Daujotytė. Ir L.Sutema gavo premiją. Tačiau nuo šiol patys menininkai kandidatų premijų komisijai siūlyti nebegalės.
Pasikeitus nuostatams, gerokai apkarpyta ir premijų komisija. Iki šiol ją sudarydavo 15-17 narių, dabar - ne daugiau nei vienuolika.
V.Sventicko teigimu, kuo mažiau komisijoje narių, tuo mažiau nuomonių, tuo mažiau kultūros ir meno sričių atstovaujama, tuo mažiau ir demokratijos. Kam skirti premiją, o kam - ne, nulems vos šešių komisijos narių balsai.
Komisijos sudėtis šiek tiek kisdavo kasmet, neretai tarp jos narių būdavo ir pats V.Sventickas. Pastaruosius trejus metus jis buvo ir šios komisijos pirmininkas.
„Gana man tų priedermių - nelengvas darbas toje komisijoje. Bet sužinojus, kad ministerija užsimojo sumažinti komisijos sudėtį, man, plikam žmogui, atėjo paprasta mintis: neįtikau ministerijos valdžiai, - ironizavo V.Sventickas. - O kadangi nenoriu būti auka - atsistatydinau“.
Mirties dvelksmo premija
„Onė vėžiu susirgo prieš dešimt metų ir jau tada buvo gerai girdimas jos pagalbos šauksmas. Ypač po to, kai dėl onkologinės ligos jai buvo nurėžti trys rankos pirštai. Ir Onė vis kalbėjo, rašė apie savo benamystę, apie visuotinį žmogaus žeminimą, kūrybos, kultūros nuvertinimą.
Jai buvo ypač skaudu, kad rašantis, o ypač - mąstantis žmogus buvo laikomas vos ne dykaduoniu“, - apie pernai mirusią poetę, eseistę, Nacionalinės premijos laureatę Onę Baliukonę pasakojo viena artimiausių jos bičiulių mokytoja Angelė Valienė.
O.Baliukonė buvo tikra darbštuolė: devynios poezijos knygos, dvi - esė, spaudai parengta monsinjoro Kazimiero Vasiliausko laiškų ir atsiminimų apie jį knyga, vaikams skirta „Kopų karalienė“, daugybė straipsnių įvairiuose leidiniuose.
„Onė buvo verta premijų, ypač Nacionalinės, kurią gavo 2005 metų pradžioje, kai jau alsavo mirtis, - kalbėjo Angelė. - Tik nuolat juntu vis dar kirbančią mintį, ar ne per vėlai Onė tą premiją gavo? Juk ji taip troško ramybės ir harmonijos, o buvo apsupta triukšmo, nuolat besikeikiančių girtų kaimynų.
Ji ir savo namų nebeturėjo: butą Vilniuje, Šeškinėje, nuomojosi iš savivaldybės. Gal premija, jei tik būtų anksčiau ją pasiekusi, būtų padėjusi iš triukšmo išsivaduoti, savą būstą įsigyti. Ir kurti jai būtų buvę lengviau“.
Premijos pinigai padėjo O.Baliukonei išgyventi trejus metus, bet jie tirpte tirpo. Jų reikėjo brangiems vaistams nuo vėžio. Pinigų reikėjo ir ant veido esančiai pigmentinei dėmei nuolat maskuoti. Ir būsto nuomai.
„Onė gal ir galėjo kartais nevalgyti, bet gyventi be knygų, muzikos, teatro ji tikrai negalėjo“, - atsiduso Angelė.
Įvertinimas - meilės ženklas
2002 metų premijos laureatas kino režisierius Audrius Stonys, tuo metu paklaustas, ar Nacionalinė premija skirta ne per anksti, atsakė manąs, kad visos premijos ir prizai yra palankumo ir meilės ženklai kūrėjui, o jų rodyti nėra nei per anksti, nei per vėlai.
„Jie padeda gyventi, jie suteikia pasitikėjimo savimi, tai kuriančiam žmogui būtina. Todėl premijos neturėtų būti skiriamos prieš mirtį“, - patikino laureatas.
Bet tai taip lietuviška?
„Taip, įvertinti po mirties... Iš tikrųjų premijos turi būti skiriamos visaip - kaip padėka už visą gyvenimą, kaip visuomenės skola, kaip skatinimas nenukrypti nuo pasirinkto kelio, nepasiduoti pagundoms, kurių tiek daug šiame gyvenime, nepradėti daryti vien pinigų ir komercijos“, - sakė režisierius.
Nacionalinės premijos: be grimo
* Nacionalines premijas pradėta teikti nuo 1989 metų. Kasmet premijos buvo skiriamos vis daugiau kūrėjų ir nuo 1999 m. iki 2006-ųjų kasmet buvo apdovanojama 9-10 laureatų.
* Iki šiol Nacionalinės premijos buvo teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius. Nuo 2008 m. ribos išsiplečia: bus vertinamas pastarųjų septynerių metų kūrėjų darbas.
* 2006 m. buvo pakeisti premijų skyrimo nuostatai. Juose numatyta, kad kasmet gali būti skiriamos ne daugiau kaip 6 premijos ir iš jų ne daugiau kaip viena gali būti skiriama už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
* Sumažinus premijuojamų kūrėjų skaičių, buvo padidinta premija. 2007-ųjų laureatai pirmąkart gavo gerokai didesnes premijas. Anksčiau laureatams iš valstybės biudžeto buvo mokama 340 minimalaus gyvenimo lygio dydžių (MGL) piniginė premija, t.y. 42,5 tūkst. litų. Pernai premija padidėjo iki 800 MGL - maždaug 104 tūkst. litų.
* Per 18 metų premijos yra įteiktos 153 laureatams. Vienam jų - rašytojui Broniui Radzevičiui - premija buvo skirta po mirties. Rašytojas mirė 1980-aisiais, o premija jam skirta 1991 metais.
* Šviesaus atminimo Vytautas Kernagis - pirmasis lengvojo žanro atstovas, pelnęs Nacionalinę premiją.
* Iki šiol Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos nėra gavęs vaikų literatūros autorius.
* Premijos nėra gavęs nė vienas klasikinės gitaros atlikėjas, akordeonistas, juo labiau - lietuvių liaudies muzikos atlikėjas: dainininkas ar instrumentininkas.
* Tarp premijuotųjų nėra nė vieno kunigo, kad ir koks didelis jo indėlis būtų į Lietuvos kultūrą. Net ir tokio, kuris vardan lietuvybės dirbo ir kūrė užsienyje. 2002 m., o ir vėliau - 2003 m., JAV ir Kanados mokslo ir visuomenės veikėjai siūlė Viljamo Valkavičiaus kandidatūrą. Dešimt metų rinkęs duomenis apie JAV lietuvių parapijas, kunigas išleido trijų tomų kūrinį „Lithuanian Religious Life in America“ („Religinis lietuvių gyvenimas Amerikoje“).
* Kandidatus į premijas siūlo juridiniai asmenys, t.y. kūrėjus vienijančios asociacijos ar draugijos. Iki 2008 m. tai galėjo daryti ir fiziniai asmenys, tai yra patys kūrėjai ar jų grupės.
* Nacionalinės premijos skiriamos ir už Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų darbus arba ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną.
* Nacionalinė premija kūrėjui gali būti skiriama tik vieną kartą.
* Kandidatai einamųjų metų premijoms siūlomi iki rugsėjo 1 dienos, o premijos turi būti paskirtos iki gruodžio 15 d. Laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.
Tarp laureatų - pasaulio lietuviai
1991 m. premija. Kompozitorius Jeronimas Kačinskas (1907-2005 m.).
1993 m. premija. Sociologas Vytautas Kavolis (1930-1996 m.).
1993 m. premija. Dailininkas skulptorius Vytautas Kašuba (1915-1997 m.).
1995 m. premija. Kino režisierius Jonas Mekas. Gimė 1922 m., gyvena JAV, Niujorke.
1997 m. premija. Rašytojas Alfonsas Nyka-Niliūnas (Alfonsas Čipkus). Gimė 1919 m., gyvena Baltimorėje.
2007 m. premija. Poetė Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė). Gimė 1927 m., gyvena JAV, Lemonte.