Tai bent nepasisekė jau nutarusiam trauktis Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui.
Štai, pavyzdžiui, buvęs prezidentas A.Brazauskas išrūpino anuometinei slaptai meilužei Kristinai šešiolikos aukštų viešbutį ir gabalą žemės bene geriausioje Vilniaus vietoje. Bet neįkliuvo. Atvirkščiai – daugiau nei dešimtmetį dar spindėjo Lietuvos politikos padangėje kaip kone ryškiausia jos žvaigždė.
Tačiau A.Brazauskas buvo laimės kūdikis.
Dėl šio titulo su juo rungtis galėtų nebent šiandieninis oligarchas B.Lubys. 1992 m. vos tris mėnesius pabuvęs premjeru ir susitvarkęs savo „privatizavimus“, jis nėrė į verslo vandenis, tapdamas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.
Buvo toks premjeras A.Šleževičius, tautos vadinamas „misteriu penki procentai“. Tačiau ir jo už rankos niekas nepagavo.
Tuo, rodos, ir baigėsi įspūdingos pasipinigavimo, naudojantis savo įtaka, sėkmės istorijos.
Per pastaruosius penkerius metus korupcijos liūne nuskendo jau net keturių partijų vadovai: R.Paksas, V.Uspaskichas, A.Zuokas ir V.Muntianas, palikdami aukščiausius postus.
Liberaldemokratų ereliui ir tuomečiam šalies prezidentui R.Paksui skersai gerklės įstrigo rusiški pinigai, partijos kolegų ir buvusių verslo partnerių kėslai užvaldyti pelningą kelių tiesimo ir remonto verslą, kuriam valstybė kiekvienais metais skiria milijardą litų.
Areštantas V.Uspaskichas su savo bendraamžiais pasilaidojo po Europos Sąjungos paramos „otkato“ griūtimi.
Apie kokias „otkato“ sumas tada šnibždėjosi verslininkai: šimtus tūkstančių? Milijonus?
Per 2003-iųjų Vilniaus mero rinkimus vien V.Drėmos balsas tuomečiam pretendentui į merus A.Zuokui galėjo atsieiti keliasdešimt tūkstančių. Kiek tada jis planavo uždirbti iš savo buvimo mero poste? Argi neaišku, kad nuožmi kova už Vilnių vyksta ne dėl vieno milijono.
Tačiau šios istorijos – praeitis. Jos vyko 2003-2006 metais.
O štai 2008-ųjų kovą Seimo pirmininkas sužlugo dėl dviejų niekingų tūkstančių.
Kas gi atsitiko politikos turguje: atpigo korupcinės paslaugos? Gal valdžia, kaip ir paprastas pilietis, nuo šiol privalės susimokėti už kiekvieną valdininko parašą ant grąžintos, padalytos, perkeltos ar išdraskytos nuosavybės dokumento?
Naivus, pasirodo, lig šiol išliko tik V.Muntianas.
Baimė įkliūti politikus ir neteisėtų privilegijų ieškantį arba į kampą užspeistą verslą privertė kurti naujas saugaus kyšio technologijas, kurių teisėsauga kol kas neįkanda.
„Solidarumo mokestis“ už teisę dirbti tam tikroje teritorijoje laisva valia yra mokamas arba prievartaujamas dažnai nebe pinigais, o sklypais, pastatais, palankesnėmis verslo sąlygomis ir pan. Per tarpininkų rankas perėjęs turtas virsta pinigais ir nusėda įvairių veikėjų kišenėse arba partijų kasose.
Atrodo, naujosios kyšio technologijos dar nepasiekė tiktai konservatoriaus vadovaujamos Kauno savivaldybės.
Kitaip slapta STT akis nebūtų pastebėjusi, kaip aukšti vietos pareigūnai medžioja stambų kyšį, o tuometis Seimo vadovas V.Muntianas įbruka valdininkui savo 2 tūkstančius.
Finalas kaip sovietmečiu: kaltesnis tas, kuris pavogė vištą, o ne tas, kuris nugvelbė fermą.
Nors Seimas kone savaitę ūžė, esą įsipainiojęs į korupciją kažkas iš aukštų konservatorių veikėjų, nuo jų galvos nenukrito nė vienas plaukas.
Klausimas: pareigūnai žiopliai ar bailiai? O gal ir V.Muntianas ne su viena višta įkliuvo?