Dabar jau prabilta apie tai, kad nuo globalizacijos kenčia ir lietuviai Lietuvoje. Jei atsiversi bet kurį vadinamąjį ,,intelektualų” laikraštį, nuo globalizacijos temos niekur nepabėgsi. Ir čia jau geras tonas reikalauja, kad su visu privalomu moksliniu slengu į šuns dienas išdėtum vesternizaciją, amerikanizaciją ir visų šių piktžaizdžių gimdytoją globalizaciją.
Nors iš tiesų, užuot klausęsi pasakų apie vilką globalizatorių ir nekaltą Lietuvą Raudonkepuraitę jie turėtų laukti, kad juos tik greičiau globalizuotų.
Atmetus visas mokslines grožybes, paprastai lietuvius gąsdinant globalizacijos baubu duodama suprasti, kad būsime priversti nutautėti, konkrečiai, suamerikonėti. Norime to ar ne, valgysime mėsainius užsigerdami kokakola; būsime paversti vartotojiškos visuomenės vergais, o iš mūsų darbo vaisių turtus krausis ,,amerikonai”.
Bet štai geroji naujiena. Lietuvai iki suamerikonėjimo – dar šviesmečiai. Prieš metus Latvijos kompanijos M.A.R.I.D.I. atlikta apklausa parodė, kad keturiems iš dešimties Lietuvos gyventojų ant anglų kalbos – nusispjaut; jie tvirtino, kad ši kalba jiems paprasčiausiai nereikalinga. 68 proc. apklaustųjų prisipažino, kad W.Shakespeare’o, A.Lincolno ir J.Kennedy kalbos nemoka arba ją moka silpnai.
Jei minėtos apklausos duomenys teisingi, vadinasi, vienas iš pagrindinių įrankių globalizuoti lietuvius yra neveiksnus. Langas į Amerikos kultūrą, kuri taip dažnai tapatinama su globalizacijos jėgomis, Lietuvoje kol kas tvirtai užtrenktas. Užsieniniai filmai rodomi ne subtitruoti, bet dubliuoti. Nutautėjimas, identiteto praradimas ar globalizacija iš arti nepažįstant ir neperimant kaip savos amerikinės kultūros – neįmanomas. Žiūrėti holivudinius filmus lietuviškai arba kad ir tą pačią Oprah’os Winfrey pokalbių laidą ne originalo kalba – tai tarsi būti mačius sniegą tik pro lango stiklą, niekuomet jo taip ir nepalietus.
Kultūriškai Lietuva yra tokia konservatyvi, netgi izoliuota valstybė su labai specifinėmis vertybėmis, todėl ją globalizuoti, t.y. suvakarietinti iki savojo veido praradimo nepavyko net ir jėga, kur jau ten per filmus, amerikinę muziką ar ,,makdonaldus”.
Globalizacijos baubo epicentre – JAV – dažnas dešimtmetį pragyvenęs lietuvis iki šiol nesupranta ne tik amerikinio humoro, bet net ir po paprasto, kasdienio pokalbio su amerikiečiu retai kada ištveria neleptelėjęs: ,,Ai, tie amerikonai, lietuvis būdamas, niekad jų nesuprasi”.
Žmogui, bent porą metų pragyvenusiam užsienyje turėtų tik imti juokas iš mūsų kalbininkų dejavimų, kaip neva ,,anksčiau rusenome, dabar anglėjame”.
Kalambūras gražus, bet su realybe turi mažai ką bendro. Dauguma 35 metų ir vyresnių lietuvių kaip buvo gryniausi lietuviai su slaviško mentaliteto priemaiša, taip ir liko. Jų neglobalizuosi net jei pririšęs pakabintum žemyn galva nuo ,,Holivudo” ženklo Los Andžele ar lieptum šlifuoti gatves Niujorko Volstryte. Būriškas mentalitetas ir tiesiog įgimtas įtarumas viskam, kas anglosaksiška, – geriausia vakcina nuo globalizacijos, kuri neišsibaigs bent jau artimiausius 50 metų.
Kol Paryžiaus Eliziejaus laukuose, nuošalioje Prahos senamiesčio gatvelėje ar prabangioje Čikagos parduotuvėje vos žvilgterėjus galima atpažinti, kad pro tave praėjo lietuvis, tol galime būti tikri, kad dar nesame globalizacijos aukos.
Tiesa, dar yra ekonominė globalizacijos pusė, kuri neva baisesnė nei kultūrinė ir tuojau pat praris neatsparų, laukymėje tarp Rytų ir Vakarų gyvenantį lietuvį.
Nesirūpinkit, neišdegs! Kol Seimo nariai bent jau mėgina vaizduoti pasaulio piliečius savo kostiumais ir brangiais akinių rėmeliais, tiesa, paslysdami ant pirmo angliško sakinio padorioje kompanijoje, Lietuvos kaimo mokyklose vaikai kakoja lauko perpučiamuose kaimo tualetuose, o mokytojai pėstute tipena į darbą apsirengę ne kaip vidurinės klasės globalizuoto pasaulio piliečiai, bet, atleiskite, kaip kaliausės.
Ir Lietuvos žemdirbiams, ugniagesiams, net policininkams nepakenktų lašelis globalizacijos.
Globalizacija ne visuomet ir ne visiems yra gėris. Tačiau Lietuva nėra didžiulį pigios darbo jėgos potencialą turinti Trečiojo pasaulio šalis, ir amerikiečiai ar kurie nors kiti ,,grobuonys” iš užsienio čia niekuomet nepastatys milžiniškų gamyklų ir nevers prakaituoti ryžių laukuose. Galimam su globalizacija siejamam ekonominiam išnaudojimui mes esame tiesiog kiekybiškai neįdomūs. Dėl to tapti globalizacijos pašaliniu produktu Lietuvai nėra jokios grėsmės.
Visomis kitomis prasmėmis – globalizuokimės ir norėkime. Šiek tiek geriau susikalbėti angliškai ar sugebėti bendrauti tokiomis temomis kaip Holivudo filmai, amerikietiška muzika ar pasaulio biržų tendencijos nėra jau tokie nereikalingi, nors dar daug kam svetimi, įgūdžiai. Suremontuoti mokyklas ar kaimuose įrengti vandentiekį irgi ne tokia jau bloga globalizacijos pasekmė.
Eiliniam vartotojui galimybė išgerti tos pačios ,,Starbucks” kavos Sietle ir Tokijuje – patogus privalumas, lygiai kaip ir nusipirkti tos pačios firmos kosmetiką Paryžiuje ar Vilniuje. Nuo kada komfortas ir laiką taupantys sprendimai yra blogis? Gal katalikiška saviplaka, o gal dar iš sovietmečio paveldėti įgūdžiai iš senelės kojinės pasidaryti kepurę, o paskui iš jos pasiūti vaikui pirštinaites neleidžia patogiai jaustis naudojantis šiuolaikinio pasaulio teikiamais privalumais?
O visokio šlamšto prigrūsti nežmoniško dydžio prekybos centrai – daugiau pačių lietuvių susikurtas fenomenas, nei pasaulinis standartas. Jei nesugebame (nemokame, nenorime) skatinti ir plėtoti smulkiojo verslo, bet mėgstame duoti ir imti kyšius bei nuolat verkšlenti dėl to, ko už mus nepadaro valdžia, – vėlgi ne globalizacijos kaltė. Iniciatyvos trūkumas, polinkis į depresiją ir abejingumą – tikrai ne amerikiečių ir ne globalistų darbas. Nežinia, ar kas kada nors tiksliai apskaičiuos, kiek tai lietuviško mentaliteto, o kiek - ,,pagalbos” iš Rytų padarinys.
Madingasis lietuviškas antiglobalizmas – megztiniuotų tik savimi besirūpinančių intelektualų fantazijos vaisius. Čia panašiai kaip su atokaus Indijos kaimo ,,šamanais”. Jie mažiausiai laukia, kad į jų bendruomenę būtų atsiųsti gydytojai iš Vakarų. Šamanai puikiai suvokia, kad šiuolaikinės medicinos žiniomis ir įranga apsiginklavę gydytojai niekais pavers jų burtus, ir jie praras savo pagarbą bei įtaką.
Lietuvos intelektualai lygiai taip pat bijo, kad šiek tiek šviežio oro ir racionalaus proto kartu su visuotiniu ekonominiu pagerėjimu gali atimti iš jų dejuotojų ir moralizuotojų etatus. Neduok Dieve, dar reikės ir paskaitoms ruoštis, ir studentus kažko išmokyti.
Kai matau jaunuolius, streikuojančius prieš pasaulinių korporacijų ,,hegemoniją”, negaliu nepagalvoti apie 7-8-ojo dešimtmečių hipius. Juk tie patys žmonės, kurie kadaise brazgino gitaromis ir rūkė marihuaną, dabar, tiesa, pliktelėję, patys vadovauja didžiausioms pasaulio kompanijoms. Arba valstybėms. Pasižiūrėkite į Billo Gates’o ar Tony Blairo jaunystės fotografijas.