Tolerancija lietuviams – ne vertybė, o Europos Sąjungos primesta prievolė. Laimė, jog mūsų gatvės nemarguoja įvairiomis odos spalvomis, o musulmonių skareles daugelis lietuvių yra matę tik per televizorių. Jei kitatikių ar kitaspalvių atvyktų daugiau, greit visas pasaulis žinotų, kas per gyvūnas yra aštriadantis lietuvis.
Dabar aukų ieškome tarp savųjų. Pripažinti kitokią seksualinę orientaciją lygu pasirašyti savo karjeros mirties nuosprendį. „Man šlykštu, kai du vyrai į lovą sulipa. Kodėl aš turiu toleruot tokius iškrypėlius“, - čia labai švelniai perrašiau iš lietuvių dažnai girdėtus samprotavimus. Paprastai tokia išmintis pagardinama riebiausiais keiksmais. Tyrimai parodė – homoseksualas lietuviui blogesnis kaimynas už vagį. Na ir kas, kad miestų stenduose kabantys plakatai skelbia, jog homoseksualaus žmogaus širdis tokia pati kaip heteroseksualaus. Jei mes visi iš to paties molio, tai kodėl negalime visi vienodai „padoriai“ elgtis?
Lotyniškai „tolerantia“ reiškia kantrybę. Ne toks lengvas dalykas būti kantriam. Visi mėgstame bendrauti su tais, kurie į mus panašūs. Gamtoje netolerancija – dažnas reiškinys. Kitokie gali užimti tavo teritoriją, suvalgyti tavo maistą, ir mirsi badu. Kitokie pietums gali ir tave suėsti. Žinoma, gali taip ir neatsitikti. Bet jei nežinai, ar tave suės, saugiau pačiam liuoktelt ir sugriebt už gerklės aštriais dantimis. Negyvieji tikrai nepavojingi.
Mums, žmonėms, taip tvarkytis su priešais draudžia įstatymai. Kartais neiškentę koja stuktelim. Tačiau dažniausiai renkamės kitokią taktiką – užmušti žodžiais. Subtilių tokio žudymo mechanizmų mus mokė nuo vaikystės.
„Nebendrauk su tuo vaiku, nes jo tėvai alkoholikai“, - auklėjo vaikus tėvai. „Tas berniukas yra nemandagus ir blogas, nebūkit tokie, kaip jis“, - antrino mokytojai ir tik atlaidžiai šypsodavosi girdėdami, kaip mandagieji iš to nemandagiojo pertraukų metu smagiai tyčiojasi. Žeminimo technologijų galima būdavo išmokti ir pamokų metu. Gerai pamenu vaikystės sceną: prie lentos pasistačiusi klasioką, matematikos mokytoja tiesiai šviesiai rėžė – „Tu esi šūdas“.
Tik kraipome galvas girdėdami, kokie skandinavai tolerantiški. Kaip jie tokie tapo? Viena pažįstama skandinavė pasakojo man štai tokią istoriją. Kai jos klasėje koks nors vaikas tapdavo agresyvus, mokytojai kitiems vaikams paaiškindavo, kad taip jis elgiasi dėl to, kad yra nelaimingas. Tad derėtų gražiai su juo kalbėt ir, pamatęs aplinkinių gerumą, tas agresyvusis pats geresnis taps. Dialogas – geriausias būdas spręsti problemas.
Lietuvoje tokių pašnekesių ypač trūksta. Netolerancija gėjams, kitataučiams, kitatikiams, psichiniams ligoniams – ne didžiausia problema. Tai tik pasekmė to, kad nemokame šnekėtis tarpusavyje. Užuot kalbėjęsi, lipame į sakyklą ir skaitome pamokslus kitaip manantiems. Esame tikri, kad žinome tiesą. Esame tikri, kad pasaulyje egzistuoja tik ta vienui vienintelė tiesa.
Protėvių patirtis mūsų sąmonėje giliai įsirėžusi. Anksčiau viską tvarkė visažinė Bažnyčia, neleidusi žemei net aplink saulę suktis. Kitaminčiai pleškėjo ant laužų. Menininkai tapė Jėzaus Kristaus kančias, tačiau niekam nerūpėjo, ką jis buvo sakęs apie meilę savo artimui. Dabar dvasininkai nemėgsta, kai jiems primena tą bjaurią praeitį. Tolerancija tapo krikščioniška vertybe. Tačiau homoseksualumą Bažnyčia iki šiol laiko iškrypimu. Ne taip lengva tikinčiajam šiais laikais susivokt, kaip čia į tuos visokius kitokius žiūrėt.
Pripažinti kito tiesą lietuviui tebereiškia didžiausią pažeminimą – jei kitas teisus, vadinasi, tu melavai. Suvokti, kad šalia viena kitos gali egzistuoti kelios vienodai teisingos tiesos - nelengva. Sugrius saugaus ir teisingo pasaulio įsivaizdavimas lyg koks kortų namelis. Jei mūsų įprastos elgesio normos abejotinos, tai kas pasaulyje yra tikra?
Baisoka suvokt, kad nelabai ką šiame pasaulyje galima tiksliai žinot. Iš tokios nežinomybės nuojautų kyla baimė. Iš baimės – agresija. Užkuriame peklą kitokiems ir patys pasijuntame kiek galingesni.
Tie diskriminuojami – irgi ne šventieji. Išdidžiai iškėlę galvą, jie lipa ant pakylos savų tiesų dėstyti. Prieštarauti naujosioms tiesoms negalima. Jei kas viešai pasakys, jog gėjų paradai – nekoks pavyzdys mažiems vaikams, bus išvadintas homofobu. Ir neišaiškinsi, kad homoseksualai tau atrodo normalūs, tačiau tau nepatinka, kad tuose paraduose jie pusnuogiai valkiojasi ir plastikiniais peniais mosikuoja.
Amerikoje tas pats su juodukais – išmesk iš darbo už blogą elgesį, ims kvykt kaip skerdžiama kiaulė esąs diskriminuojamas. „Manantieji, kad jiems priskiriami neigiami identitetai, yra linkę priimti tas kategorijas, kurias sugalvojo jų engėjai, paprasčiausiai minuso ženklą, siejamą su jų identitetu, pakeisdami pliuso ženklu. Negras ima jausti pasididžiavimą savo rase vietoj anksčiau buvusios gėdos, taip sukuriamas atsakomasis juodasis rasizmas, kuris tėra baltojo prototipo šešėlis“, - aiškina sociologas Peteris L. Bergeris. Kovojantieji už savo teises dažnai patys tampa kitiems netolerantiški.
„Jūs esat neteisūs ir blogi“, - šaukia vieni. „Ne, tai jūs esat kvailiai“, - apsiputoję piktinasi kiti. Taip prasideda karas. Įsisukame lyg užburtame rate, vis labiau kamuojami nepakantumo alergijos.
Nežinau, kokiais vaistais būtų galima šią ligą išgydyt.
Gal Jūs galėtumėte pasiūlyti kokių idėjų? Lauksiu Jūsų laiškų: dange.ardenyte@mail.lt