- Kodėl pas mus šventųjų taip mažai, o jeigu ir yra, tai kodėl taip sunkiai vyksta jų beatifikacija, „registracija“? – sovietinių laikų pabaigoje, 1985 m. pogrindinėje apskrito stalo diskusijoje svarstė būrelis katalikų šviesuolių1. Norisi grįžti prie šio klausimo ir pirmiausia paklausti apie lietuvišką šventumo išgyvenimo ar suvokimo specifiką: kuo išsiskiriame (jei išsiskiriame) krikščionių pasaulyje?
- Reikėtų skirti šventumą, kurio siekia eiliniai pamaldūs katalikai, ir kurio – gavusieji dvasinio gyvenimo pagrindus kurioje nors dvasingumo mokykloje, pavyzdžiui, vienuolyne.
Eiliniai katalikai dažnai šventumą tapatina su vengimu nuodėmių, dažna malda ir apsimarinimo pratybomis, šventų vietų lankymu. Visa tai reikalinga, tačiau šitam šventumui trūksta meilės ir džiaugsmo ir todėl jis neatrodo patrauklus.
Gavusieji dvasinius pagrindus kokiame nors vienuolyne, kur kas giliau suvokia šventumą, bet tuomet ar galima kalbėti apie lietuvišką šventumą? Tai bus pranciškoniškas, jėzuitiškas, salezietiškas, bet ne grynai lietuviškas šventumas.
Tikras šventumas tarsi magnetas, kuris traukia, bet niekuomet neatstumia. Vaikystėje pažinojau tikrai švento gyvenimo kunigą salezietį Antaną Skeltį; vėliau – kun. jėzuitą Pranciškų Masilionį. Jie buvo labai skirtingi, tačiau neabejoju jų šventumu.
Kodėl Lietuvoje mažai šventųjų? Manau, kad turi reikšmės tai, kad Lietuva krikščionybę priėmė gana vėlai, o po to laikai jau nebuvo geriausi evangelinei tiesai diegti. Karai, marai, tarpkonfesinės rietenos, okupacijos, tremtys – visa tai tikrai neprisidėjo prie rimto krikščionybės įsisavinimo, šventumo suvokimo ir praktikos. Žvelgiant iš krikščioniško taško, šventasis pirmiausia turi turėti gerus evangelinius pagrindus, ir tik iš jų tie vaisiai gali išaugti. Iki pat XX a. pradžios krikščionybė daugumoje liaudies buvo gana paviršutiniška.
Tad tik stebuklo būtų reikėję, kad atsirastų šventieji. Šv. Kazimieras yra graži išimtis. Jo visa aplinka nelabai prisidėjo prie šventumo, ačiū Dievui, kad jis turėjo gerus ugdytojus, turėjo galimybę geriau pažinti Gerąją Naujieną negu kiti. Antra vertus, nereikia gėdytis pripažinti faktų – esame maži. Jei būtumėm dvidešimt kartų didesni, tai ir šventųjų daugiau turėtume.
Kanonizuotą šventąjį kol kas turime tik vieną, bet jis – tikrai ne vienintelis šventasis.
Neturiu atsakymo, ar lietuviui labai svarbu turėti savų kanonizuotų šventųjų. Gal net atvirkščiai, svetimi jam dažnai atrodo patrauklesni. Vienuolijos lietuviui atnešė šv. Pranciškų, šv. Antaną, šv. kun. Joną Bosco, šv. Pijų iš Pietrelčinos, šv. Faustiną ir kt. Mes juos mylime ir gerbiame kaip savus. Iš tikrųjų šventasis yra universalus, kai tautybė tarsi išnyksta krikščionybės šviesoje. Nėra nei graiko, nei žydo, visi broliai Kristuje.
- Šiemet turbūt pirmą kartą po ilgo laiko Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje surengtos iškilmės šv. Kazimiero jubiliejaus proga. Matyti pastanga populiarinti šv. Kazimiero kultą ir Kauno arkivyskupijoje – kartais gali pasirodyti, kad – be Vilniaus – jis tradiciškai buvo populiaresnis kur nors Italijoje, o ne Lietuvoje?
- Tikrai, pirma pastanga ir turbūt neatsitiktinė. Ir šis Kazimiero jubiliejus būtų praėjęs mažiau pastebėtas. Bet jau antrus metus Kauno arkivyskupijoje mes labai daug dėmesio skiriame dvasiniam atsinaujinimui. Žinoma, pagrindinis dėmesys nukreiptas į Šiluvą, bet jos kontekste mes stengiamės pastebėti ir visa kita.
Lietuvoje labai gaji vadinamoji parapinė politika. Kiekviena vyskupija brangina savo šventas vietas ir mažiau dėmesio skiria kitoms. Kauno arkivyskupijoje nuo seno silpnas šv. Kazimiero kultas, o ir tik dvi bažnyčios – Žemaitkiemio ir Lančiūnavos – turi jo vardą. Beveik nėra šv. Kazimiero gerbimo tradicijos. Šv. Kazimiero minėjimą nustelbia Gavėnios metas. Prieškariu vienuoliai labiau populiarino šv. Antaną, šv. Pranciškų, šv. kun. Joną Bosco, šv. Teresėlę, tik ne šv. Kazimierą. Kodėl? Anie tikriausiai buvo kažkuo savesni. Tikrai mes per mažai vertiname savuosius. Gal tai mažos tautos žmonių kompleksas?
- Tai gal ir nereikia ieškoti kokios nors ypatingos specifikos? Tame pačiame pokalbyje svarstoma, gal lietuviškas šventumo ar sakralumo suvokimas yra susijęs labiau su vieta, su gamta, bet ne su žmogumi, su asmeniu.
- Sunku atsakyti, kas lietuviui yra svarbiau. Manau, jam svarbu, kad galėtų kokiu nors būdu prisiliesti prie asmens ar vietos ir taip išgyventi Dievo artumą. Sunku prisiliesti prie šv. Kazimiero, gyvenusio prieš 500 metų ir gyvenusio karališkoje aplinkoje, tačiau lengva prie jo prisiliesti aplankius Vilniaus katedrą. Nelengva dvasiškai prisiliesti prie pal. Jurgio Matulaičio, nes jis buvo arkivyskupas, kartu tarsi stovintis toliau nuo liaudies, bet lengva tai padaryti, apsilankius Marijampolės bazilikoje, kur yra saugomi jo palaikai.
Man atrodo, kad lietuviui svarbus pats toks prisilietimas prie šventumo, o ar asmuo, ar vieta – gal ne taip svarbu. Pavyzdžiui, Teresėlės relikvijos – kas ji buvo daugelio lietuvių sąmonėje? Buvo žinoma, tačiau kartu ir mažai žinoma. Dvasingesnieji labiau domėjosi, žinojo daugiau, bet dauguma – labai nedaug. Kuo ta jos kelionė per Lietuva patraukė žmones? Žmonės galėjo prisiliesti prie relikvijos. Panašiai yra ir šventųjų vietų atveju, nesvarbu, ar žmonės vyksta į Šiluvą, ar į Aušros vartus, ar į Pivašiūnus. Prisirišimas prie švento asmens, relikvijų arba prie sakralios vietos lietuviui – nežinau, ar tik lietuviui, ar ir visiems žmonėms – yra labai svarbus. Jis per tai kažkaip išgyvena prisilietimą prie dievybės. Šventosiose vietose lietuvis tikrai išgyvena Dievo veikimą, kurį kartais net realiai pajunta, kai išsipildo jo svarbūs siekiai, pavyzdžiui, pagyja iš sunkios ligos. Šventose vietose lietuvis ieško ir fizinės sveikatos, ir dvasinės stiprybės.
- Viena iš tokių vietų – Šiluva. Šiemet švenčiame 400 m. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje jubiliejų. Istorikas Liudas Jovaiša neseniai Naujajame Židinyje-Aiduose2 rašė, kad Šiluvos įvykis, perrašytas ir perpasakotas daugybę kartų, istorikus tarsi privertė pasidalyti į „pamaldžių entuziastų“ ir „skeptikų racionalistų“ stovyklas. Ar išties ir Lietuvoje esame susidūrę su „įvykio istoriškumo“ ir „pamaldumo tradicijos“ dilema, taip sena tarp krikščionybės tyrinėtojų?
- Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje beveik visos šventos vietos yra persunktos mariologinio kulto. Tai Aušros vartai, Pivašiūnai, Trakai, Šiluva, Žemaičių Kalvarija, Krekenava.
Šiluvoje Dievo Motinos kultas labai senas, kaip sena ir pati Šiluva. XVII a. amžiuje į šį Marijos kultą įsiliejo nauja gaivi srovė, pradžią gavusi nuo Marijos apsireiškimo 1608 m. Maža to, ilgą laiką pirmenybę turėjo Šiluvos Dievo Motinos paveikslas, pagal tradiciją atrastas po Marijos apsireiškimo Šiluvoje.
Istorikus galima suprasti. Prastas būtų istorikas, jei jis neieškotų tikslesnių datų, tikslesnių aprašymų, pasakojimų, kad tie pasakojimai būtų iš pirmų lūpų ir taip toliau. Kiek aš skaičiau ir kiek žinau apie Šiluvą, man Šiluvos apsireiškimo priėmimas nėra nė kiek sunkesnis už Evangelijų priėmimą. Ten irgi ne viskas buvo užrašyta iš pirmų lūpų, ne visada buvo parašas, pavyzdžiui, Luko – veikiausiai bus užrašęs koks mokinys.
Taigi jei kalbėsime apie Šiluvos įvykį, tai fiksuoti aprašymai visai nėra vėlyvi, praėjus tik maždaug 40 metų, ir ta žinia jau buvo pasklidusi tarp žmonių. Panašiai kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais pasakojimai apie Kristų irgi sklido tarp žmonių, ir tik vėliau buvo užrašyti. Sakyčiau, ačiū Dievui, kad turime iš tokio laikotarpio rašytinį liudijimą ir jeigu nuorašuose smulkmenos nesutampa, tai nė kiek nesumenkina įvykio tikrumo. Kultas visai iš nieko neatsiranda. Šiluvoje nuo pat jos atsiradimo aiškiai žinotas Marijos paveikslas. Šiandien istorikai labiau linkę manyti, kad iš pradžių būta kito Marijos paveikslo, kuris neišliko, o dabartinis paveikslas – tikriausiai iš XVII a. pradžios. Antra dalis, kuri traukia žmones į Šiluvą – Marijos apsireiškimas. Iš pat pradžių buvo labiausiai pabrėžiama pati vieta, Marijos garbinimas, ir net neįsivaizduoju, kad tuo metu kas nors – ar vaikai, ar kalvinistas, matęs apsireiškiant Mariją – tam būtų suteikęs tiek svarbos. Net ir šiandien, kai išgirstame apie kokį apsireiškimą, reaguojame labai atsargiai. Marijos apsireiškimą imta pabrėžti vėliau, kai lietuviai apsidairė ir pamatė, kad kiti į tai kreipia dėmesį – Lurde ar kitose vietose. Manau, kad metams bėgant supratimas ir maldingumas augo, kristalizavosi, kaip ir Bažnyčios istorijoje kai kurios dogmos, paskelbtos ne III ar IV a., o net XIX ir XX a. Juk tai nereiškia, kad joms nebuvo pagrindo, tiesiog pamažu kai kurie dalykai susikristalizvo ir buvo suvokti.
Antra vertus, Šiluvos, Lurdo ar Fatimos apsireiškimas nėra dogma, kurią reikia priimti, nes antraip atsižadėsi savo tikėjimo. Visi privatūs apsireiškimai yra priimami su žmogišku moraliniu tikrumu. Šiluvos apsireiškimas, – kadangi nebuvo paskelbta kokia nors tiesa, kuri būtų kėlusi abejonę, ar ji suderinama su Evangelija; tai labai aiški tiesa, – manau, net vyskupams turbūt nekėlė pernelyg daug rūpesčio. Kiek vyskupas Lopacinskis turėjo galimybių – tyrė; turbūt turėjo tokį pat tikrumą, kokį turime šiandien, kalbėdami apie Šiluvos įvykį.
Garbinimo paplitimui Šiluvos apsireiškimo laikas buvo nelabai palankus. Po Tridento Bažnyčios susirinkimo viskas buvo labai aiškiai sudėliota į lentynėles, tad kokiems nors privatiems apsireiškimams negalima buvo skirti daug dėmesio. Jei šis apsireiškimas būtų įvykęs kitame krašte, tai gal ir anksčiau būtų juo susidomėta. Kita vertus, laikotarpis nuo XVII a. pradžios iki XIX a. pabaigos Lietuvai ir Bažnyčiai joje buvo tikrai sunkus. Manau, kad jei dabar įvyktų koks nors vertas dėmesio privatus apsireiškimas, tyrimas būtų pradėtas iškart...
Lietuvis yra nedrąsus, nenorintis išsišokti, suklysti ir savo šventenybes pradeda vertinti tada, kai įsitikina, kad kiti panašius dalykus seniai brangina. Tik paplitus pasaulyje Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Lurde kultui, pradėta daugiau dėmesio skirti ir Marijos apsireiškimui Šiluvoje.
Apsireiškimo jubiliejus yra tikrai didelis įvykis ir niekas mūsų nepateisintų, jeigu jį švęstume su lietuvišku santūrumu. Mes tikrai jį švęsime labai iškilmingai ir bandysime kiek pajėgdami garsinti vieną seniausių Marijos apsireiškimų.
- Šiluvos apsireiškimas įdomus ar net kiek keblus dar vienu aspektu: Švč. Mergelė apsireiškė ne katalikams, o reformatams. Koks tai galėtų būti ženklas to meto Lietuvai, ką jis reiškia mums?
- Iš tiesų šis apsireiškimas unikalus. Žiūrint bažnytiškai, teologiškai, nematau čia nieko nederama, priešingai, manau, kad Viešpats į mus visus žiūri kiek kitaip, nei mes kartais linkę žiūrėti vieni į kitus. Jam ir katalikas, ir ortodoksas, ir reformatas – visi yra vaikai, už visus Jis mirė ant kryžiaus. Tad kodėl Marijos apsireiškimą galėjo matyti tik piemenukai, o šalia esantys kalvinistai – negalėjo?
Šiluvoje tuo metu katalikybės buvo labai nedaug. Žmonės priklausė nuo aukštuomenės ir daugiau ar mažiau prisitaikydavo. Ir visa aplinka buvo nekatalikiška. Kas žino, gal tai buvo ženklas – nes susipriešinimas tarp katalikų ir reformatų buvo labai aštrus, net iki susišaudymų. Tai galima suprasti kaip ženklą, kad, viena vertus, katalikai nesipūstų, jog štai čia mes vieninteliai esame, o visi kiti yra pasmerkti. O reformatams – galbūt irgi ženklas; Marijos vieta labai kukli jų tikėjime, paveikslai visai mažai teturi reikšmės. Gal tai kažkiek turėjo įtakos, kad praėjus keliems amžiams mes šiandien visi susėdame prie vieno stalo, galime gerti kavą, šnekėti apie tai, kas mus jungia. Neseniai Kauno kurijoje susitikome su krikščioniškų pakraipų atstovais ir šnekėjomės, kaip švęsime jubiliejų, taigi kalbėjome ir apie Mariją, ir visi su pagarba. Per šitą Šiluvos jubiliejų įvyks ekumeninės pamaldos, visi kartu melsimės kaip broliai. Labai džiaugiuosi, man Marijos apsireiškimo ir katalikams, ir reformatams faktas džiugus ir iškalbingas: prieš Dangaus Tėvą mes visi esame lygūs. O jei kurie tariamės turį daugiau tiesos – tai tik turime jausti didesnę atsakomybę.
- Lietuviai didžiuojasi esantys paskutiniai Europos pagonys, didžiuojasi Žalgirio pergale prieš kryžiuočius, kaip ir „Žalgirio“ krepšininkų pergalėmis... Tiesą sakant, pažiūrėjus į Šiluvos jubiliejų „viešųjų ryšių“, Lietuvos žinomumo pasaulyje požiūriu, tai galėtų virsti dideliu įvykiu: juk tai pirmas Marijos apsireiškimas Europoje.
- Tikiu, kad mes, lietuviai, pas Viešpatį nesame nei pirmi, nei paskutiniai, ir net be šio apsireiškimo tokie nebūtume. Kita vertus, labai daug kas priklauso nuo viešųjų ryšių. Šiluva, kaip ir visa Lietuva, nebuvo tokioje geroje situacijoje, kad visi galėtų pastebėti, kas čia buvo gera. Tačiau manau, kad jei ne nelemtas sovietinis pokaris, šiandien Šiluva būtų tikrai plačiau žinoma, tarsi koks „mažasis Lurdas“.
Kai prisimenu, kad Šiluvoje, kur stovėjo Marijos statula, pastatė sovietinį karį, o tą statulą liepė nusinešti šonan; kad tame miestelyje net kanalizacijos neįvedė, – tai tampa aišku, kad ši vieta buvo engiama, specialiai izoliuojama, kad ten nieko neliktų.
Prisimenu, kaip 1962 m. mes, du kunigai, motociklais važiavome aplink Lietuvą. Pasiėmėme atostogų porą savaičių ir pataikėme kaip tik per didžiuosius atlaidus atvažiuoti į Šiluvą. Pirmiausia mus pastatė į eilę kartu su visais automobiliais ir tikrino visų techninę būklę, vairus, traukes. Jei rasdavo prie ko prikibti – iškart siųsdavo į šoną pasitaisyti. Mūsų motociklai buvo tvarkingi, įvažiavome. Valdžia neleido nė vienam kunigui važiuoti klausyti išpažinčių, o bazilika – pilna žmonių. Tada klebonui pasisiūlėme, kad galime patarnauti. Klebonas atsakė, kad neleido rajonas, bus bėdos. Tada susitarėm: klebonas mūsų nematys, atsisėsime be kamžų į klausyklą; pasiėmę po stulą ir įlindę klausyklon visą dieną klausėme išpažinčių.
Tai rodo, kokia buvo Šiluvos padėtis. Vietoj natūralaus pagarsinimo buvo daroma viskas, kad ta vieta būtų suniekinta. Ateistinė valdžia tokias vietas laikė ypač pavojingomis, ugdančiomis žmonių „religinį fanatizmą“. Galbūt iš tikrųjų nujautė, kad tokios vietos jai pavojingos ir jas engė – Žemaičių Kalvarijos net pavadinimą pakeitė. Tarpukariu Šiluva jau buvo pradėta neblogai garsinti, bet prasidėjęs karas viską sužlugdė. Dabar jaučiu ir atsakomybę, ir pareigą, kad, kiek turime galimybių, parodytume reikiamą dėmesį.
- Paskutiniais dešimtmečiais galime pastebėti Lietuvoje prisilietimo prie šventumo, jo išgyvenimo poreikį, neretas leidžiasi į dvasines paieškas. Tačiau nemažai žmonių sunkiai priima Bažnyčios siūlomus dalykus. Ir mūsų žiniasklaida žiūri daug atsargiau, skeptiškiau, neretai kritiškiau į krikščioniškus dalykus – pvz., Teresėlės palaikų kelionę per Lietuvą – negu į kokias nors budistines relikvijas, ką ir kalbėti apie visokias raganas, šamanus, būrimus ir pan. Kodėl būname hiperkritiški savo pačių tradicijos atžvilgiu?
- Prisimenu pirmus Nepriklausomybės metus, kai visi ieškojo dvasingumo. Suprasdami ar nepakankamai suprasdami, kas tai yra. Iš tikrųjų mums, atėjusiems iš sovietinės epochos, kai bet kokį dvasingumą buvo stengiamasi nugrūsti į kampus, to reikėjo. Jei kas nepataikė į tiesų kelią, tai ieškojo šunkeliais, jausdamas tam tikrą vidinį vakuumą, stoką. Manau, kad taip galėjo būti ir budistinių relikvijų atveju.
Didelė dalis žmonių Lietuvoje neturi krikščioniškų pagrindų, jie krikštyti, priėję pirmos Komunijos, o paskui viską užmiršę, ir gyvena tarsi prietarų lygmenyje. Kad ir kas būtų atvežta, jei gerai pareklamuota, kad čia kažką galima gauti, tai pultų prie to, kaip būriais eina pas visokius šamanus ir burtininkes.
Vyrauja toks supratimas: jei kas patiks – pasiimsiu, o jei bus pareikalauta iš manęs pastangų, tai mesiu. Kadaise skaičiau Fernando Lellote’s „Gyvenimo problemos sprendimą“, kur šiandienio žmogus pasaulėžiūra palyginta su elgetos drabužiu: prisiūtas vienas lopas, ant to lopo – dar vienas, kitos medžiagos lopelis. Taip lietuviai kartais susikuria tokį tikėjimą – jeigu šiuo žodžiu galima pavadinti jų pasaulėvaizdį – iš tokių dalykų, kurie tarsi jiems turėtų kažką duoti, bet iš jų nereikalauja jokių pastangų. Žmogus kartais gali duoti ir kokį litą, kad už jį pasimelstų. Dalis katalikų taip pat, užuot rūpinęsi ryšiu su Viešpačiu, geriau kunigui duos kelis litus, kad tas paaukotų Mišias, pasimelstų už juos – ir reikalai bus sutvarkyti. Tai tik rodo, kokios dvasinės būklės esame, ir tokioje padėtyje apie rimtą šventumą, aišku, nėra ko ir kalbėti.
Kita vertus, nuo krikščioniškų dalykų, vertybių, idėjų žmonės buvo dirbtinai atplėšti penkiasdešimt metų. Ir daugelis leidosi į visokiausius kompromisus. Sugrįžti atgal prie krikščioniškų vertybių yra vienintelis būdas – atgailos kelias. Niekam nesinori daryti atgailos. Nesinori net sau prisipažinti, kad aš kur nors klydau. Žmogui, kuris buvo krikščionis, katalikas ir pasitraukė nuo tikėjimo – nesvarbu dėl kokių priežasčių – kur kas lengviau prieinamas budizmas ar koks šamanas. Lengviau ten, negu čia, atgailautojo padėtyje...