Didžiojoje Britanijoje politinis korektiškumas, daugiatautės ir daugiakultūrinės visuomenės puoselėjimas, neabejotinai yra kur kas toliau pažengęs nei Lietuvoje. Tai – ne tik demokratiška, bet ir labai pragmatiška visuomenė, todėl viešojoje erdvėje neišgirsi ksenofobiškų ar paniekinančių atsiliepimų apie kitas tautybes.
Buitiniame (o ypač – menkesnio išsilavinimo) lygmenyje, pasitaiko, žinoma, visokiausių negražių pamurmėjimų: škotas nemėgsta velsiečio, kurį negražiai vadina žodžiu iš „c“ raidės, anglas – airio, kurį pravardžiuoja „baltu čigonu“ arba „paikiu“, „paikis“ nekenčia „pakio“ „pakistaniečio“, pakistanietis nekenčia lenko (jų akyse šis apibrėžimas talpina visus rytų europiečius), o lietuvis nekenčia apskritai visų, kurie yra nors truputėlį kitokie nei jis.
Tačiau vis dėl to ne kitoniškumas, buvimas kitokiu, o tik prietarais ir mitais apipintas susvetimėjimas yra dirva ksenofobijai. Tad galbūt viena iš priežasčių, kodėl Britanijoje nėra antisemitizmo – kad žydai čia nėra, nelaikomi ir nesijaučia svetimi. Kaip ir daugelis Londono bendruomenių jie turi „savo“ plotelį šiauriniame Londone, maždaug apie Golders Green rajoną, tačiau tai – ne getas, o veikiau etninė-kultūrinė miesto dalis su „kosher“ maisto ir juvelyrinėmis parduotuvėmis, sinagogomis ir mokyklomis.
Paskutinį kartą Londono bendruomenė nepatenkinta antisemitiškai murmėjo XX amžiaus pradžioje, apie 1900-1910 metus, kai į Yst Endą plūstelėjo žydai iš Rytų Europos, pasiruošę dirbti juodus darbus už kur kas mažesnį atlygį nei anglai – lygiai, kaip dabar murmama dėl imigrantų iš Rytų Europos.
Holokausto metu Britanija plačiai atvėrė savo sienas žydams pabėgėliams – ir ne vien todėl, kad buvo priešingoje barikadų pusėje nei hitlerinė Vokietija, o todėl, kad holokaustas britams buvo nusikaltimas prieš žmoniją.
Stereotipinis žydas Faginas iš „Oliverio Twisto“ metams bėgant liko ten, kur ir priklauso – XIX amžiuje, nes šiandien Britanija neįsivaizduojama be žydų įnašo į jos kultūrą, ekonomiką, politiką. Apdovanoti valstybiniais ordinais, pašventinti į karalystės perus ir riterius, gerbiami, vertinami, šalia ir puikiai pažįstami. Todėl airis katalikas nemato jokios problemos eiti į bendradarbio sūnaus barmictvos šventę, o anglikonas – į draugo vestuves sinagogoje. Ir nei vienas, nei antras nesibaimina, kad jo bičiulis žydas jam patieks macų su nekaltų kūdikėlių krauju.
Būtent macai man primena pirmąjį vaikystės susidūrimą su aklu lietuviškuoju antisemitizmu. Bene iki pat paauglystės augau palaimingoje vilnietiškoje tolerancijoje. Ten, kur senamiesčio kiemuose nebuvo jokios vietos jokiai ksenofobijai. Nes kur gi ta ksenofobija galėjo tilpti – Beatkos mamos iškeptose spurgose ar Sieriko mamos sentikiškuose pyragėliuose su kopūstais?
Atėjus Velykoms, mano mama kaimynei Basiai nunešdavo kelis gražius vašku dailintus margučius, o šioji, savo ruožtu, pasibelsdavo į mūsų duris su į servetėlę suvyniotais macais.
Būtent apie tuos macus sužinojusi išpūtė akis mano draugė iš užklasinio būrelio. „Tu ką? Nežinai? Žydai juos kepa iš kūdikių kraujo!”. Į tokią nesąmonę tebuvo tik vienas būdas reaguoti – pasikvietus į namus primaitinti tą mergaitę kaimynės macais, užteptais abrikosų džemu, kad būtų skaniau.
Draugė kirto su pasigardžiavimu – nes pasirodo, lig tol „baisiųjų“ macų nė nebuvo mačiusi akyse. Kaip ir asmeniškai nepažinojo nė vieno žydo – nei ji, nei jos tėvai, užaugę kažkur gretimuose vienkiemiuose vidury miškų glūdumos. Tamsios glūdumos, iš kurios atsikraustę į Vilnių atsinešė ir savo boratiškus stereotipus apie kūdikius valgančius žydus.
Metams bėgant, gyvenimo istorijos dar ir dar kartą patvirtino tiesą, kad didžiausi antisemitai – tie, kurie neturi nė vieno žydo draugo, nė vieno pažįstamo, ir apskritai su šia tauta neturi jokių kontaktų. Jie pasileidžia į pasakojimus, kad nors patys ir žydų nepažįsta, bet, štai baisybė žydas „apgavo“ prosenelį, kuris pardavęs karvę iš to džiaugsmo pats pragėrė visus pinigus pas žydą smuklininką. Arba – į išvedžiojimus apie gobšumą, apie plėšrumą; į politikavimus apie istorines nuoskaudas, stribus ir kolaborantus.
Tik pamiršta, kad štai niekšų, nusikaltėlių, išdavikų ir marodierių yra kiekvienoje tautoje. Gal pabandykime statistiškai nustatyti jų procentą? Ir pradėkime nuo savęs – bet ar esame pasirengę tokiai akistatai su lietuviškąja statistika – kiek Lietuvoje būta grynakraujų lietuvių išdavikų, stribų kolaborantų, marodierių, prievartautojų ir skundikų?
Tad antisemitizmo (kaip ir ksenofobijos apskritai) problema – pirmiausia tamsumo, neišsilavinimo, uždarumo problema.
Kodėl D.Britanijoje nėra antisemitizmo? „Nes mes nelaikome savęs kvailesniais už žydus“ – taip į šį klausimą atsakė Winstonas Churchillis prieš keliasdešimt metų. Ir į jo žodžius šiandien kaip niekada pravartu įsiklausyti. Nelaikyti savęs kvailesniais, bet daugeliu atveju galbūt ir ko nors gero pasimokyti – žydiško “chutzpah”, humoro jausmo, šeimos santykių darnumo, meilės vaikams ir fakto, kad ši tauta neturi likimo valiai paliktų pamestinukų.
O nacionalistiškai nusiteikusiems skustagalviams prieš kur nors apskritai žygiuojant, derėtų būti nuosekliems ir ištikimiems savo principams, kad ir pakurstomiems kai kurių priešiškų spectarnybų.
Pirmiausia nevadinti savęs kovotojais už lietuvybę – nes, kaip rodo mūsų istorija, Lietuvoje visuomet taikiai sugyveno įvairiausios tautos – lenkai, rusai, žydai, gudai, karaimai, vokiečiai, škotai, olandai, ir Lietuva buvo joms visoms tėvynė.
Antra, paskelbti didįjį kunigaikštį Vytautą tėvynės išdaviku ir jo išsižadėti – nes tai jis į Lietuvą pakvietė žydus ir užsienio pirklius, globojo stačiatikius, ir teigė, kad Lietuva turi būti visų tautų, norinčių prisidėti prie jos gerovės ir darbuotis jos labui.
Trečia, nedrįsti savęs vadinti vilniečiais – nes istoriškai vilniečio esminis bruožas yra tas, kad jis ne – ksenofobas. Nes Vilnius visuomet buvo tautinės tolerancijos lopšys, kuriame niekas niekada nebuvo diskriminuojamas nei dėl tautybės, nei dėl tikėjimo.
O Vilniaus katalikų vyskupai, ištisus šimtmečius, prieš pradėdami eiti savo garbingas pareigas Šiaurės Jeruzalėje (vadintoje taip ne dėl žydų bendruomenės gausumo, o dėl to, kad čia sugyveno katalikybė, stačiatikybė, judaizmas ir liuteronų tikėjimas), ganytojiškame laiške pasižadėdavo, kad nė viena miesto konfesija nebus persekiojama.
Ar tą patį šiandien gali pasakyti dabartiniai Bažnyčios hierarchai, kurie veržiasi turėti įtaką Lietuvos visuomenės gyvenimui, garsiai siekia reguliuoti jos piliečių asmeninius apsisprendimus, seksualumą, šeimos apibrėžimą, moterų kontracepciją ir teisę į abortus, bet gėdingai tyli, kai pro Arkikatedrą žygiuoja skustagalviai, raginantys žudyti, mušti, vyti lauk kitataučius?
Ketvirta, svastikų mėgėjams derėtų nuosekliai pasidomėti, kokia vieta ir likimas nacistų buvo suplanuotas Lietuvai ir lietuviams hitlerinėje tautų politikos vizijoje. Ir penkta – pasiimti du veidrodžius, pasistatyti juos kampu ir iš visų pusių gerai apžiūrėti savo skustą galvą.
Ir neturėti absoliučiai, visiškai jokių iliuzijų, kad su tokia kaukolės forma jie būtų praėję kokią nors eugeninę Trečiojo Reicho atranką. Ir pagalvoti, ar ne juokinga puoštis „saulės simboliais“?