Saulės spinduliai nudegino odą
Šiais metais prie šv. Velykų stalo panevėžietis Audrius Sutkus sėdo nuo saulės besilupančia oda.
Jei galvojat, kad jis persidegino gulėdamas prie viešbučio baseino Turkijoje ar Egipte, o gal jį saulės spinduliai nusvilino skriejantį slidėmis nuo kalnų viršūnių Alpėse, klystate.
Neseniai šis nuotykių mėgėjas buvo atsidūręs egzotiškoje, turistų dar mažai lankomoje Afrikos valstybėje Libijoje, kur varžybose visureigiu šturmavo svaiginančio aukščio smėlio kopas.
Vietoj Dakaro – į Libiją
Panevėžio visureigių klubo „Viesulas bastūnas“ prezidentas 33 metų A.Sutkus į tolimąją Afrikos valstybę kartu su grupele draugų išvyko vasario pabaigoje. Kaip „Panevėžio rytui“ pasakojo A.Sutkus, sumanymas vykti į Libijos smėlynuose vykstančias varžybas kilo vilniečiui Antanui Juknevičiui.
Keturis kartus dalyvavęs visame pasaulyje garsiame Dakaro ralyje A.Juknevičius labai nusivylė sužinojęs, kad šiemet lenktynės neįvyks. Todėl sulaukęs kvietimo iš varžybų „Libya desert challenge“ (angl. „Libijos dykumos iššūkis“) organizatorių, nedvejodamas ėmė ieškoti bendraminčių.
Į Libiją grupė lietuvių išsiruošė keturiais visureigiais. Lėktuvu nuskridę į Italiją, ten jie laivu kartu su visureigiais buvo nuplukdyti į Tunisą. Iš šios Šiaurės Afrikos valstybės iki varžybų vietos jiems teko savo ratais įveikti dar daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų.
Rinkosi ne pačias pavojingiausias varžybas
Pasak A.Sutkaus, „Libya desert challenge“ varžybos pradėtos organizuoti prieš trejus metus. Tačiau anksčiau jos nesulaukdavo didelio lenktynininkų susidomėjimo.
Padėtis pasikeitė šiemet neįvykus Dakaro raliui. Dalyvauti jungtinės vokiečių ir belgų kompanijos Libijos dykumoje organizuojamose varžybose panoro apie 30 visureigių ekipažų, daugiau nei 50 motociklininkų, važiuojančių įprastais bei keturračiais motociklais. Be jau minėto lietuvių būrelio, entuziastai susirinko iš Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Egipto, Libijos.
Du lietuvių ekipažai nusprendė dalyvauti varžybų „Discovery“ (angl. „atradimų“) kategorijoje. Ten startavę dalyviai visureigiais ir motociklais, lydimi vedlių, važiavo per smėlynus, mokėsi įveikti kopas.
Likę lietuviai – A.Juknevičius su kauniečiu Dariumi Vaičiuliu ir A.Sutkus su tauragiškiu Antanu Venckumi bei ukmergiškiu Audriumi Dabužinsku – visureigiais „Toyota Land Cruiser“ startavo „Adventures“ (angl. „nuotykių“) kategorijoje.
Skirtingai nei sudėtingiausioje „Sporto“ kategorijoje važiuojantys varžybų dalyviai, jie nesivaržė, kas greičiau pasieks finišą, tačiau važiavo ta pačia trasa, turėjo registruotis tuose pačiuose kontroliniuose punktuose.
A.Sutkaus teigimu, „Adventures“ kategorijoje važiuojantys ekipažai galėjo išbandyti sportines trasas, tik neskubėdami ir saugiau. Iš tiesų, skirtingai nei kaulų lūžių, stuburo traumų neišvengę pagrindinėje kategorijoje besivaržę sportininkai, visi „nuotykių ieškotojai“ liko sveiki, tačiau ir jų kelionių per dykumos smėlynus ramiu pasivažinėjimu taip pat nepavadinsi.
Gelbėja tik žmones
Pasak panevėžiečio, automobilis turi įsibėgėti iki 130-160 kilometrų per valandą, kad galėtų pasiekti kopos viršūnę, o po to verstis per ją, nors neaišku, kas ten laukia. Laimei, po tokių triukų liko sveiki ir automobiliai, ir žmonės.
Jei visureigis būtų beviltiškai įstrigęs ar sugedęs, jį būtų tekę palikti smėlynuose – nelaimės atveju organizatoriai žadėjo užtikrinti tik žmonių evakuaciją sraigtasparniu, o štai techniką išgabenti paprasčiausiai nebūtų kaip – sunkvežimiai ten nepajėgia privažiuoti.
Kartu su A.Venckumi pernai per Mongolijos Gobio dykumą visureigiais kelis tūkstančius kilometrų sukorusiam A.Sutkui dykumos jau nebuvo naujiena. Tačiau tai, ką panevėžietis išvydo Libijoje, jį ir nustebino, ir sužavėjo.
Įvertino norą rizikuoti
Varžybų trasa ėjo per didžiulius kalnus primenančias smėlio kopas, kai kurių aukštis siekė daugiau nei 200 metrų. Netgi „Sporto“ kategorijoje važiuojantys ekipažai, tausodami visureigius, neretai stengdavosi geriau daryti lankstą aplink didesnes kopas nei kilti į jas.
Tuo tarpu lietuvių trijulė šturmavo net ir tas viršūnes, kurias kiti aplenkdavo. Ekstremaliu važiavimu jie atkreipė ir organizatorių, virš trasos nuolat skraidančių sraigtasparniu, dėmesį. Kai vieno iš etapų išvakarėse varžybų rengėjai perspėjo, kad kitai dienai paruošta trasa patariama važiuoti tik „Sporto“ kategorijos atstovams, A.Dabužinskas nuėjo pasiklausti kodėl.
„Jūs galit važiuoti“, – lietuvių nutrūktgalviškumą ir sugebėjimus įvertino organizatoriai.
Naktį praleido visureigyje
Vis dėlto besikapstydami šiuo išties sunkiu maršrutu, du Audriai ir Antanas nespėjo finišuoti iki saulėlydžio, todėl liko nakvoti dykumoje.
Maisto ir vandens jie turėjo pakankamai, o nakvojo tiesiog savo automobilyje – kad būtų šilčiau. Pasirodo, dieną tvyrantį apie 30 laipsnių karštį sutemus keičia nulinė ar net minusinė temperatūra. Tai buvo vienintelis kartas per varžybas, kai lietuviai nakvojo ne stovykloje kartu su kitais sportininkais.
Kitomis naktimis dalyviai ilsėdavosi palapinėse, kartais – nedideliuose poilsiaviečių nameliuose. Net ir dykumoje organizatoriai pasirūpino sportininkams suteikti bent minimalius civilizacijos patogumus – tualetą ir dušą.
Rūpinosi organizatoriai ir atvykėlių mityba. Daugiausia buvo patiekiami europietiški valgiai, tačiau kartais racioną paįvairindavo ir egzotiški patiekalai. Pavyzdžiui, kuskuso košė su kupranugario mėsa.
Kupranugariai, tik gyvi, buvo ir bene vieninteliai lietuvių matyti gyvūnai. O kaipgi dykumose karaliaujantys skorpionai, nuodingos gyvatės? Pasak A.Sutkaus, jų ekipažas šių gyvių nematė, nors kiti sportininkai sakė pastebėję. Ramybės neduodavo tik į svirplius panašūs vabzdžiai – cikados, kurie temstant kelias valandas įkyriai čirkšdavo.
Vietos gyventojai paaiškino, kad cikadų koncertai – jau ateinančio į Libiją pavasario pranašai.
Lankėsi pas vietos gyventojus
Paragauti vietos gyventojų valgių lietuviai užsukdavo ir į tenykščius kaimus. Ten jie ne tik pavalgydavo, tačiau ir nusiprausdavo po dušu, galėjo įsigyti autentiškų lauktuvių – įvairių suvenyrų, papuošalų iš kupranugario odos, kaulo.
Tai, kad net tarp smėlynų įsikūrusiuose kaimuose vandens netrūksta, lietuvius stebino tik iš pradžių. Prieš keletą metų Libijoje buvo įgyvendintas apie 400 milijardų JAV dolerių kainavęs projektas – iš požeminių ežerų, išgręžus milžiniškus gręžinius, vandens vamzdynai buvo išvedžioti po šalį. Todėl miestuose žaliuoja gausiai laistomos pievelės, o žemdirbių laukuose įrengtos modernios laistymo sistemos.
Karštis ir vanduo Libijoje leidžia per metus užauginti po 3-4 derlius. Keliaudami po šalį lietuviai mėgavosi įvairiausiais vaisiais, kurie ten kainuoja nebrangiai.
Už elektrą mokėti nereikia
Įgyvendinti beprotiškai brangų ir ambicingą aprūpinimo vandeniu projektą Libija galėjo, nes turi didžiulius naftos išteklius. Todėl ir litras kuro tenykštėse degalinėse kainuoja 10 JAV dolerio centų (mažiau nei 30 lietuviškų centų).
Libijoje elektra gyventojams nieko nekainuoja, šviestuvai gatvėse neišjungiami net dieną, apšviesti ir didesni greitkeliai.
Tiesa, nei apšvietimas, nei gera kelių kokybė neapsaugojo Libijos nuo liūdno titulo – avaringumas joje vienas didžiausių pasaulyje. Pasak A.Sutkaus, pakelėse pilna avarijose sumaitotų ir paliktų automobilių, saulėje džiūsta ir mašinų nutrenktų kupranugarių maitos.
Keliuose arabai ir toliau skrieja beprotišku greičiu – nesvarbu, ar naujutėliais visureigiais, ar trečią dešimtį skaičiuojančiais kledarais.
Nesvetimoteriauja ir negeria alkoholio
Žmonos gali savo sutuoktinius į Libiją leisti ramia širdimi – bent jau svetimoteriauti ir girtauti šioje šalyje jiems tikrai nepavyks.
Per kelionę lietuviai matė vos kelias vietos moteris, o ir tas – nuo galvos iki kojų įsisupusias į paklodes primenančius drabužius. Gatvėse jos pasirodo retai, o apie tai, kad moteris galėtų dirbti, nėra net kalbos.
„Libija – vyrų šalis, moterys ten sėdi namuose ir augina vaikus“, – sakė A.Sutkus.
Net jei sankryžoje lietuvių visureigis sustodavo greta vietinių gyventojų automobilio, ten sėdinti moteris beregint imdavo slėptis nuo užsieniečių žvilgsnių.
Į Libiją nevertėtų važiuoti ir negalintiems gyventi be alkoholinių gėrimų. Ir alkoholio įvežimas į šią musulmonišką šalį, ir jo vartojimas net užsieniečiams gali baigtis kelione į kalėjimo kamerą.
Tiesa, varžybų dalyviai šiek tiek ugninio vandens vis dėlto turėjo. Vakarais besiilsint palapinių miestelyje kuklios alkoholio atsargos beregint ištirpo.
Pasak A.Sutkaus, nemažai Libijos gyventojų išvis nežino, kas tai yra alkoholis. Vietos vyrai mėgaujasi rūkydami kaljaną ir iš mažų stiklinaičių gerdami stiprią žaliąją arbatą. Pasiūlymo išgerti arbatos atsisakęs rizikuoji juos smarkiai įžeisti.
Svajoja dar sugrįžti
Sparčiai besivystanti Libija vos prieš keletą metų tapo atviresnė užsienio turistams. Jie čia tiesiog dievinami, o jų saugumu rūpinamasi skrupulingai.
Pavyzdžiui, užsieniečiai po šalį gali keliauti tik lydimi vietos policijos pareigūno, jo paslaugos dienai kainuoja 150 JAV dolerių.
Ar šio reikalavimo laikomasi, tikrinama specialiose keliuose įrengtose užkardose. Ir „Libya desert challenge“ varžybų dalyviai buvo akylai saugomi – aplink stovyklą nuolat zujo daugybė sukarintos policijos visureigių.
Dar gyvenantis egzotiškos šalies įspūdžiais A.Sutkus tikisi Libiją aplankyti vėl. Vyriškis svajoja, kad galbūt subūręs bendraminčių grupę įspūdingąsias kopas įveiks keturračiais motociklais.