Dabar jau žinomi beveik visi šios įsidėmėtinos istorijos epizodai. Kaune pagarsėjęs nusikalstamo pasaulio atstovas ponas Otkatas ilgokai svarstė, kaip įsibrauti į savivaldybę. Pro pagrindines duris baiminosi eiti, nes šią vietą akylai stebi apsaugos darbuotojai ir Antikorupcijos komisijos strategas Raimundas K.
Todėl Otkatas nusprendė į patalpas patekti pro stogą. Ir jam pasisekė: užlipęs ant stogo pamatė atvirą Urbanistikos skyriaus vedėjo Nerijaus V. langą, kuris yra pačiame pastato viršuje. Ilgai nelaukęs Otkatas šmurkštelėjo į vidų. Nerijus V. tuo metu pro pamažinamąjį stiklą nagrinėjo įtakingų verslininkų parengtą detalųjį planą, todėl Otkatas nepateko į specifinį jo regėjimo lauką.
Įveikęs šią lengvą kliūtį, Otkatas iš vedėjo kabineto įsėlino į koridorių. Ir čia sutiko Antaną Adolfą B. Puikiai informuotas nusikaltėlis žinojo, kad šis savivaldybės senbuvis atmintinai moka visus valdžios koridorius, todėl gali tiesiausiu keliu nuvesti ten, kur saugomos biudžeto lėšos. Otkatas pagrasino nušauti Antaną Adolfą B. su durų rankena. Šis labai pabūgo ir paslaugiai pažadėjo įvykdyti visus reikalavimus.
Jie jau skubėjo prie iždo, tačiau netikėtai nuaidėjo grėsminga komanda: „Stot! Nė iš vietos!“. Prieš Otkatą kaip mūras atsistojo du už teisybę galvas pasirengę padėti karžygiai – Arvydas G. ir Kęstutis M.
Otkatas suprato, kad priešininkai pajėgūs. Tačiau neketino nusileisti. Stambaus sudėjimo Otkatas ir tokio pat stambaus sudėjimo Arvydas G. grėsmingai išsižergę ir pritūpę stovėjo vienas priešais kitą. Pakvipo sumo imtynėmis. Bet dėl kokių sumų kilo šis konfliktas, kol kas nežinoma. „Duok į dūdą tam sumautam impotentui“, – ėmė karščiuotis Kęstutis M.
Tačiau Arvydas G. surezgė kur kas išmoningesnį planą. Jis pakvietė Antano Adolfo B. draugą susiremti Kauno miesto tarybos posėdžių salėje, kurioje kaip tik prasidėjo eilinis tarybos narių posėdis ir žurnalistai laukė svarbių naujienų.
„Savivaldybėje viešpatauja ponas Otkatas“, – įėjęs į posėdžių salę pasakė savo garsiąją frazę Arvydas G. ir viešai paskelbė, kad dabar tarp jo ir Otkato įvyks sumo imtynės. Tačiau sumos ir vėl nepatikslino.
Ilgai nedelsęs Arvydas G. nusimetė švarką, baltinius, švystelėjo į šalį kelnes, nusispyrė batukus ir liko su baltomis trumpikėmis ir juodomis kojinėmis. Otkatas ėmė drebėti. Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkė Antanina M. kažką skubiai užsirašė.
„Grąžink miestui pinigus!“ – suriko Arvydas G. ir žengė Otkato link. „O kas bus, jei negrąžinsiu?“ – pasiteiravo Otkatas. „Bus nepatogu prieš Aukščiausiąjį“, – mįslingai užsiminė kovotojas už teisybę. „Na, bet kada tai bus“, – nusiramino Otkatas. „Tuojau ir bus“, – suriko Arvydas G. ir čiupo Otkatą į plieninį glėbį. Miesto tarybos posėdžių salėje padvelkė smurtinės mirties nuojauta.
„Greičiau baikit tą apgailėtiną komediją“, – paragino burmistras Andrius K.
Tačiau čia įsikišo miesto ceremonmeistras, Kauno ir visos Lietuvos bajorų vadovas grafas Kęstutis I. Jis paragino laikytis procedūrų ir balsuoti. Taip pat suteikė galimybę paskaityti skaitinį iš Biblijos. Šią kilnią pareigą atliko krikščionis Kazimieras K.
Jis pacitavo ištrauką iš pranašo Izaijo knygos, kurioje kalbama, kad kyšininkų lavonai mėtysis kaip išmatos gatvėje. Taigi Otkato likimas buvo nulemtas. Prasidėjo balsavimas. Visi tarybos nariai nulenkė nykščius žemyn. Arvydas G. profesionaliu kovotojo už tiesą judesiu taip trenkė Otkatą į žemę, kad jam keliose vietose sulūžo stuburas. Atrodė, kad Otkatui atėjo galas.
Bet tuomet netikėtai pasirodė Kauno 2-osios klinikinės ligoninės vadovas Tautvydas J. ir pasiūlė gelbėti Otkatą – skubiai vežti į reanimaciją. Vis dėlto viešai pritariančiųjų neatsirado.
Otkatas paskutinį kartą atsiduso, ir jo dvasia kažkur nupleveno. Kaune įsiviešpatavo dora ir teisybė.