Gerai informuotas šaltinis Kauno savivaldybėje „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad kai kurie valdininkai kyšių neima ne todėl, kad STT ten yra prikaišiojusi stebėjimo kamerų.
Tiesiog yra tokių žmonių, kurie verčiau jau dirba tik už valdišką atlygį, kad naktimis galėtų ramiai miegoti.
Kai kurie atsisako pasirašyti korupcija kvepiančius dokumentus, bet raštus palaimina kiti, aukštesni, valdžios atstovai.
Panoręs likti nežinomas pašnekovas ragino STT pareigūnus pasidomėti, ar nėra buvusio Kauno apskrities viršininko pavaduotojo Virginijaus Vizbaro parašų ant dokumentų, kurių pasirašyti jis neturėjo teisės.
Klausimas, ar teisėti yra tokie dokumentai, kuriuos pasirašo įgaliojimų neturintis asmuo, pralinksmino pašnekovą.
- Kam tai rūpi? – nusistebėjo valdininkas. – Juk žemės grąžinimo arba valstybinių sklypų pardavimo reikaluose svarbesni yra ne valstybės, visuomenės ar miesto bendruomenės, o uždarosios akcinės bendrovės „Pasidaryk pats ir pasidalink su valdžia“ interesai.
- Ką tai galėtų reikšti?
- Tai reiškia, kad valdininkų niekas negali priversti grąžinti savininkui žemės pačiose brangiausiose, prestižinėse vietose. Kartais tai net neįmanoma.
Pagal įstatymus ją galima paimti miesto reikmėms, nuosavybės teises atkurti kitoje vietoje, kompensuoti pinigais ar valstybinių įmonių akcijomis.
Valdininkams tai suteikia didelę sprendimų laisvę, kuria jie meistriškai piktnaudžiauja.
Yra įvairių schemų. Žmogui, pavyzdžiui, pasakoma: „Tu niekad neatgausi žemės ten, kur turėjai. Arba imi pinigus, arba negauni nieko“.
„Auksinis“ žemės gabalas tampa valstybės nuosavybe. Tada atsiranda pretendentas, norintis prisijungti jį prie savo valdų. Kartais už „valdišką“ kainą. Skirtumas tarp valdiškos ir rinkos kainos – į valdininko kišenę.
Panašiai atsitiko ir tuo atveju, kai STT sučiupo V.Vizbarą ir dvi apsukrias Kauno ponias. Be kyšio jos nieku gyvu nebūtų gavusios tų keturių arų, kurių reikėjo, kad galėtų privažiuoti prie savo statinių.
- Bet garsioji istorija, matyt, nesibaigia tiktai tais keturiais arais.
- Žinoma. Klesti ir daug blogesni dalykai. Pavyzdžiui, klastojamos netgi topografinės nuotraukos.
Iš jų dingsta ne kokios nors medinės pašiūrės, o gyvenamieji pastatai, mūriniai garažai, nepaisant to, kad jie įregistruoti nekilnojamojo turto registre.
- Ar savo akimis matėte ką nors panašaus?
- Mačiau.
- Bet kam to reikia?
- Tarkime, jūsų kaimynystėje stovėjo koks senas griozdas su aplink jį aptverta didele teritorija. Jį nupirko savininkas, turintis ambicingų statybos planų.
Tačiau jūs jam vienaip ar kitaip trukdote arba jis ketina trukdyti jums: po pat langais pastatyti daugiaaukštį ir užstoti jums saulę.
Nesitikėdami gauti tokiems planams sutikimo, būsimieji kaimynai, padedami korumpuoto valdininko, paprasčiausiai ištrina jūsų nuosavybę iš topografinės nuotraukos.
O architektas, rengiantis detalųjį planą, nė neįtaria, kad pažeidžia kaimynų interesus.
- Sunku net patikėti tokiais košmarais.
- Galima tikėti arba netikėti, bet man vis dėlto gaila žmonių, kurie su tais košmarais susiduria realiame gyvenime.
Štai, pavyzdžiui, vienas kaunietis metų metus beviltiškai bando atgauti žemę komerciškai patrauklioje Kauno vietoje. Jokių kliūčių lyg ir nėra.
Didžiuliame plote stypso apšiuręs nenaudojamas pastatas, tačiau jo tikras ar tariamas savininkas piktybiškai vengia kreiptis į savivaldybę, kad aplink tą pašiūrę būtų suformuotas žemės sklypas.
Formaliai būtent dėl tos priežasties savo žemės negali atgauti tikrieji jos savininkai.
Kaune kalbama, kad minėtą sklypą nusižiūrėjusi viena bendrovė, kuri, žinoma, norėtų jį nusipirkti iš savivaldybės patrauklia kaina, o po to atsilyginti „UAB“ valdančioms partijoms per būsimuosius Seimo rinkimus.
- Gal atskleistumėte paslaptį, kas yra toji mistinė „UAB“, kurios valioje daryti tokius stebuklus?
- Neįmanoma nieko panašaus nuveikti, neturint savo žmogaus sprendimus priimančiose institucijose.
Jei kalbama apie vertingą žemę, „UAB“ būtinai turės patikimą valdininką apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos, miesto savivaldybės urbanistikos skyriuose ir būtinai į tai įtrauks aukštas pareigas einantį asmenį apskrities viršininko administracijoje, kuris palaimintų korupcinį sandorį.
Tačiau bene svarbiausias šioje sudėtingoje schemoje – komercijos skyrius.
- Kurioje iš jūsų minėtų institucijų jis įsikūręs?
- Šis skyrius neturi nei kabinetų, nei etatų oficialiose įstaigose. Tai – tarpininkai tarp kliento, norinčio susigrąžinti žemę, prisijungti valstybinės žemės gabalą, ir valdžios, turinčios sprendimų teisę.
Jei STT agentai nebūtų su kyšiu sučiupę Kauno apskrities viršininko pavaduotojo V.Vizbaro ir demaskavusi miesto tarybos nario Antano Balučio, jūs tikriausiai dabar pamanytumėte, kad fantazuoju.
Dabar, manau, jau daug kas supranta: jeigu yra viršūnėlės, turi būti ir šaknelės. Vienos dalies toje korupcijos istorijoje, kurią dabar tyrinėja STT, akivaizdžiai trūksta.
- Ar manote, kad ji apskritai gali atsirasti?
- Turbūt gali, jei tikėsime lietuviška patarle: „Kai du pešasi, trečias laimi“.
- Jūs turbūt turite galvoje teisybės ieškotoją, buvusį merą Arvydą Garbaravičių, kuris STT pareigūnams įskundė dabartinę Kauno valdžią?
- Ne, turiu galvoje dabartinį merą teisybės ieškotoją Andrių Kupčinską. Jis, kiek žinau, davė nurodymą valdininkams išsiaiškinti visus atvejus, kai sklypai iki keturių arų buvo parduoti ne rinkos kaina tuo metu, kai Kauną valdė A.Garbaravičius.
Esu įsitikinęs: jaunasis meras ne ten pažeidimų ieško.
Juk įstatymai nedraudžia sklypų iki keturių arų už valstybinę kainą pardavinėti savininkams, kurių privati žemė ribojasi su valstybine. Kas kita, kad Kaune niekas jau seniai netiki, jog kam nors tai pavyko padaryti, nedavus kyšio.
Tačiau jeigu meras A.Kupčinskas tikrai norėtų ką nors surasti, jis turėtų ieškoti didesnių nei keturi arai sklypų.