Dievo EGO nusako jo prigimtinį – mums maloningai dovanotą, taigi, savastingą – būvį. Antrąjį sekmadienį po šventųjų Velykų liturgija liudija Dievo pažinimą. Mes Jį pradedame pažinti, kaip Jis pažįsta mus.
Dar kartą apžvelkime mūsų kelionės į Dievo pažinimo Velykų slėpinyje gaires. Didžioji Viešpaties Kančia penktadienį sutrypė ir palaidojo mūsų egoizmą. Nužengėme su Viešpačiu į žmonijos lemties kapą šeštadienį. Ir štai Prisikėlimo sekmadienį mirties akmens sunkis nuo mūsų sielų buvo nuridentas. Dievažmogis kėlėsi ir į mūsų Jo didžiosios kenozės ištuštintas sielas ėmė skverbtis pašventinamoji malonė.
Keletą savaičių iš eilės įmantriai smarkavau, bandydamas nusakyti šį Dievo slėpinį, kurį teologai vadina graikišku žodžiu „kenozis“. Kenosis, arba ištuštėjimas, nusako Dievo savęs išsižadėjimą faktą. Ankstyvojoje krikščionybėje Dievo nusižeminimas buvo didžios nuostabos ir pasigėrėjimo šaltinis. Apaštalas Paulius laiške Filipiečiams gieda šį pirmųjų krikščionių itin gyvai išgyvenamos tikėjimo nuostabos himną:
„Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2,5-6).
Apaštalų laikų tikėjimo išpažinėjai, taigi, ir patys apaštalai stebėjosi Dievo nusižeminimu kaip savęs išsižadėjimo ir savo prigimties maloningo dovanojimo žmonėms faktu. Tai vadiname Dievo gailestingumu. Labai svarbu suvokti, kad gailestingumas iš esmės yra ne kas kita, bet pats Dievo nusižeminimo faktas.
Dievo didybę pažinome Jo prisikėlime, kuriame pasireiškė Jo prigimtinė gyvastis. Logiška: jei Dievas yra gyvasties šaltinis, jis negali negyventi. Bet kad Dievas išsižadėtų pats savęs ir prisiimtų jam nebūdingą - nes neprigimtingą - būseną, yra neįtikėtina ir nuostabu! Didis ir visagalis tampa dėl mūsų savęs nevertu mažutėliu! Būtent Dievo kenozis įrodo Jį esant Meilę.
Prisikėlimas atskleidžia šią mažutėlio Dievo nusižeminimo širmą ir parodo Jo prigimtį kaip atsiduodančią meilę - kaip gailestingumą. Būtent gailestingumas ne tik atskleidžia, ką Dievas dėl mūsų padarė, bet ir, kas yra Dievo prigimtis iš principo. Velykų liturginio laiko šventime įžengiame į pačios Dievo prigimties šventovę:
„Viešpaties gailestingumo pilna yra žemė, aleliuja; Dievo žodžiu yra įtvirtinti dangūs, aleliuja, aleliuja. Ps. Teisieji, džiūgaukite Viešpatyje; tiesiesiems dera [Dievą] drauge šlovinti“ (Įžangos giesmė, Ps. 32, 5. 6 ir 1)
Jo kenozis mes sutrypėme savo ir pažinome Dievo EGO. Bet kas esame tie MES, kurie pažinome, ir kaip mes pažinome? Neįmanoma Dievo pažinti kitaip nei patiems sutapti su Dievo kenozis. Tai reiškia, kad mūsų visaip tvirtinamas AŠ turi sunykti Jo mirtyje: AŠ yra tevertas būti prikaltam ant Didžiojo penktadienio Kryžiaus ir palaidotas amžinai Didžiojo Šeštadienio kape.
„Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės“ (Rom 6,6-7).
Štai čia – ant kryžiaus ir kape - prasideda Dievo pažinimas. Ir tuomet pats Dievas pažįsta mus kaip Jam savastingus MES. Mes, įkrikštytieji į Jo mirtį, tampame Jo EGO dalinikais. Ir tik tuomet Prisikėlimas pradeda skleistis mūsų sielose ir MES esame vis labiau įgalinami dalyvauti savastingoje Dievo gyvastyje.
„Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6,8-11).
Dievas yra vienas vienintelis, kuris YRA, ir mes, kurie mirėme, esame Dievo kenozis malonės apdovanotieji Jo būties dalininkai. Kaip tuščioje ir tamsioje duonėje saulė ir lietus pažadina gyvastį, taip ir Dievažmogio prisikėlimo malonė leidžia skleistis mumyse ne mūsų, bet Dievo gyvasčiai. Patiriame Jo Dvasią. O Dvasia mus įveda į vidinį Dievo – Tėvo ir Sūnaus mylinčios vienovės - gyvenimą: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą“ (Jn 10. 14).
Ir tuomet žinome, kad Dievas yra tas, kuris YRA. Ir mes tesame tiek, kiek Jo mumyse yra. Labai svarbu yra „būti tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2,5). Tai yra: klusti ir ištikimai išbūti Dievo kenozis slėpinyje.
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).