Aktorė, mintimis sugrįždama į Teatro dieną, sakė iš pradžių net nesupratusi, apie kokias nominacijas jai kalbėta.
Po premjerų Jaunimo teatre ir Kauno dramoje jau buvo praėję geras mėnuo ir daugiau, spektakliai vaidinami retai.
Užsisukusi kasdieniuose darbuose A.Baukutė svajojo ne apie apdovanojimus, o apie naujus vaidmenis, nes ji tiesiog alksta darbo teatre.
Per Teatro dieną aktorė įvertinta už abu šio sezono vaidmenis – Liubą Šereikienę Jono Vaitkaus režisuotuose Petro Vaičiūno „Patriotuose“ ir Konšą iš „Ruzvelto aikštės“, Gintaro Varno pastatytos Deos Loher pjesės Kauno dramos teatre.
Po apdovanojimų kalbėjomės apie tai, kaip jie visi repetavo. Bet pirmiausia A.Baukutė pasidžiaugė Teatro švente.
- Taip keista, kad teatre visi mane priima. Kažkada aš tiktai nostalgiškai į Nacionalinį ateidavau kavos atsigerti, bent jau pažįstamų artistų paklausti, kaip reikalai, nes neturėjau vilties grįžti į teatrą – be diplomo, be vaidmenų.
Aš juk buvau įvardyta kaip televizinė aktorė. O dabar jaučiuosi priimta į teatro šeimą.
Gera buvo per Teatro dieną su visais pasilabinti – ir su tais, kurie mylėjo, ir kurie nemylėjo.
Galvoju, koks vis dėlto nuostabus toks reiškinys – Teatro dienos šventė. Kad ir kokia ji būtų, nusisekusi ar nenusisekusi, bet svarbiausia, kad mes kartu pabuvome. Ne kavinukėj po vieną paburbėdami, – sakė aktorė.
- Kalbėdama apie džiaugsmą vaidinti teatre, jūs vis minite savo vaidmenis televizijoje – lyg tai būtų baubas teatro režisieriams.
Kodėl taip jaučiatės?
- Kai televizijos laidose reikėdavo kurti personažą, tai dar buvo panašu į aktoriaus darbą – kai su Vytautu Šapranausku dirbome arba LNK „Dviračio žyniose“. Yra siužetėliai, kuri charakterius.
O dabartinį sezoną pradėjau dusti. Nes blogai tik atlikti funkciją. Nėra nė kruopelytės kūrybos. Kalbu apie „Dzin“ – ten jokio personažo nėra.
Aš jau kliedėjau iš bado dirbti. Vis galvodavau: kad nors kokį mažiuką vaidmenį... Ar į aktorių kursus pas Andrių Žebrauską, bent pasėdėti... Kad neapkerpėčiau.
Savo karjeros pradžioje esu nevaidinusi septynerius metus ir žinau, ką artistui reiškia išgyventi didžiulę pertrauką.
Buvo tada ir minčių, kad reikia profesiją keisti, nes – maivykis, nesimaivyk – yra vaikai, juos reikia maitinti ir išeities reikia ieškoti, o ne laukti, ar mūza atskris, ar palies tave.
Man tada patardavo: tu eik į kokius vakarėlius po premjerų, pasirodyk režisieriams... Negaliu aš taip. Jeigu manęs nekviečia, vadinasi, manęs nereikia.
Kai jau pradėjau vaidinti televizijoje, vis galvodavau, ar nepadariau klaidos, kad ten atėjau. Kitus režisierius gal tai gąsdina. Maždaug, aišku, ką ji gali. Ką darysi, galvojau sau, yra darbo pasiskirstymas ir reikia priimti viską taip, kaip yra.
Bet ko žmogus nori, tą anksčiau arba vėliau gauna.
- „Ruzvelto aikštę“ Kauno dramoje repetavote itin sunkiu tam teatrui laiku.
Ir vienas priekaištų G.Varnui – kad jis vis kviečiasi aktorius iš šalies, o ne duoda vaidmenis etatiniams trupės artistams. Taigi atvykote repetuoti Konšos kaip dar viena artistė „iš šalies“.
Turėjote nemalonumų?
- Ten trupė – kaip šeima, ir jie mane iškart priėmė. Net nepajutau, kad teatre kažkas vyksta, kad žmonės konfliktuoja. Šilčiausia atmosfera, nors repetuodavome apsupti remonto garsų, režisieriaus pastabas vos girdėdavome.
Repeticijų pradžioje garsiai svarsčiau apie pjesę. Sakau, perskaičiau, įdomi pjesė – Brazilija, mano Konšos geriausia draugė – transvestitas, kažkaip reikia susigyventi, suprasti.
Bet labiausiai mane sužavėjo pjesės žmogiškumas, Konšos šiltumas. Norėjau, kad motiniška Konša turėtų termosą, kauptuką – kaip jos rūpinimosi kitais ženklus.
Režisierius neprieštaravo, leido, o aš bijojau, kad jis ištars: kam tu čia...
- O kaip sekėsi dirbti su J.Vaitkumi?
Jau kokie trys dešimtmečiai – nuo darbo Kauno teatre laikų – šis režisierius garsėja kaip itin griežtas, kuris kone nualina aktorius, reikalaudamas maksimumo. Kaip jums pasirodė?
- Aš to ir laukiau iš jo. To ir bijojau prisiklausiusi. Esame iki tol su juo dirbę tik „Ivonoje, Burgundo kunigaikštytėje“ – gražiai, tolerantiškai.
Tarp mūsų, aktorių, žavėjimosi J.Vaitkumi banga pravilnijo – sakom, tai puikus pavyzdys, kai žmogus bėgant metams gerėja, darosi tolerantiškesnis, net jo spektakliai lankstesnių formų, nors mintis visada aštri.
- Jūsų vaidinama Liuba Šereikienė – į elitą besiveržianti prasčiokė su rusišku akcentu.
Kaip ji tokia atsirado?
- Šereikienės charakteriui pats P.Vaičiūnas daug ką pasiūlė. Rusiškos frazės – lyg padrąsinimas aktoriui nebijoti kalbėti netaisyklingai.
O J.Vaitkus man padėjo įsigilinti, kokia tai asmenybė, kad ji nori meilės ir pinigų. Ir iš visų aktorių reikalavo specialiai nejuokinti.
Tokia moteris kaip Šereikienė gali ir tikėjimą pakeisti, kad tik pasiektų, ko nori.
Ir prototipų nereikia toli ieškoti.
Esu vedusi renginius šiandieniams rusakalbiams Lietuvos turtuoliams. Buvo griežčiausiai pasakyta nekalbėti rusiškai, o visi svečiai rusiškai sveikino.
Be to, esu kilusi iš Klaipėdos, man tiesiog ausyse skamba nuolat girdėtos frazės – „naša Klaipieda“ arba Vilniuje „naši Baltūpiaj“, kai studijavau ir gyvenau bendrabutyje.
Savo profesijai pritaikau viską, su kuo susiduriu. Gal kada nors prireiks. Ir prireikė.
- Ar publikos reakcija jus veikia?
- Labai myliu žiūrovus, jaučiu juos.
Dar per Cezario Graužinio režisuotą „Dėdulės sapną“ Jaunimo teatre išsiugdžiau tą savybę – pajusti, kada žiūrovai „ima“ spektaklį ir kada ne.
Po spektaklio analizuoji priežastis – kodėl kas buvo. Ir turbūt visos priežastys priklauso nuo artisto elgesio, o ne nuo žiūrovų būdo. Jeigu tu „nepakabini“ žiūrovo, vadinasi, nesistengi, nesikeiti, žinai vieną anekdotą arba „bajerį“ ir nori su juo prasmukti.
Teisingai Rolandas Kazlas sako, kad geras aktorius nei teatre, nei televizijoje neleis sau „chaltūrinti“.
- Teatre R.Kazlas – nuolatinis jūsų partneris.
- Aš taip norėjau jam padėkoti per Teatro dieną ir pamiršau, taip susijaudinau. Lipau tuo raudonu kilimu į sceną ir galvojau, ką pasakyti, kad nebūtų vien nuvalkiotos frazės.
Ir dar galvojau: tik nepradėk bliauti, o ašaros kaupiasi.
Ir apšvietimas toks, kad salė atrodė kaip tamsi skylė. Kalbėjau pati su savimi.
Su Rolandu nuo „Dėdulės sapno“ – nuo 2003-iųjų mes partneriai. Kai C.Graužinis man pasiūlė vaidinti Moskaliovą – miestelio aukštuomenės damą, labai priešinausi ir kažkas man pritarė, atseit tu gi televizinė, montuojama, nepadarysi.
O Rolandas pasakė: „Čia tikrai tavo vaidmuo. Padarykim. Mes juk atkaklūs. Ir ne dėl intrigų teatre gyvenam, o dėl žiūrovų, tai suteikim jiems...“
Mes abu su Rolandu „televiziniai“, „komedijiniai“. Kartais pasvarstome, kodėl taip. O viskas gyvenimo išprovokuota: bet kokius nesusipratimus vaikystėje, mokykloje įpratome dengti šypsena, galvoti, kad gyvenimas gražus ir viskas dar bus gerai.
Galbūt tai optimizmas, bet jis vieną dieną išsipildo.
* * *
Teatro kritikai – apie „Patriotų“ Šereikienę
Gražina Mareckaitė
„Asta Baukutė (Liuba) visam spektakliui užsideda karikatūrišką kaukę, ji juda scenoje it kokia vaikščiojanti skulptūra – išrietusi užpakalį, užvertusi galvą, kalba darkyta lietuvių kalba“.
Daiva Šabasevičienė
„A.Baukutė, kaip ir R.Kazlas, kurdama vaidmenis nesikartoja, kaskart darosi vis įdomesnė, paslaptingesnė“.
Vaidas Jauniškis
„Atrodo, Astai Baukutei tiesiog prilipo rusės Liubos vaidmuo, ir ji kuria aiškų, nuoseklų tipažą net ir mažiausiomis smulkmenomis – akcentu, eisena, net kvailai pasikabintais karoliais. Apsieinama be jokio darkymosi ar suvulgarinimo, išeinančio už farso ribų, ir jos Liuba tarpais pasirodo net stiprus dramatiškas personažas“.