Perskaičius apie tai, kaip pramogų verslo žvaigždės kuria partiją, pasidarė šlykštu, kaip pauosčius surūgusio pieno butelį. Atsimenate, kaip pora aktorėlių kandidatavo Lietuvos prezidento rinkimuose? Vienas buvo įkūręs Duonos Valgytojų partiją, kitas, daug metų linksminęs tautą ilgai tęsiamu balsiu šaknyje („žyyynios“ – išties, kaip juokinga, griūk negyvas, koks šmaikštumas), sugebėjo užimti ketvirtą vietą ir surinkti daugiau nei septynis procentus balsų.
Tai nebuvo interneto komentatoriai – žinau, kad dažnai esu kaltinamas per dideliu dėmesiu netinkamai auditorijai, ypač interneto „pikasams“ ir nepilnamečiams blevyzgų atrajotojams. Ten, per rinkimus, buvo suaugę, pakaltinami asmenys, sugebantys atsiminti rinkimų dieną, susirasti kelią iki balsadėžės ir perskaityti, kas parašyta lapelyje.
Tuomet, 2002 metais, galvojau: tai kiek Lietuvoje yra tokių, kurie gera valia atidavė balsus tam ciniškam klounui? Galima suprasti, kai balsuoja už šarlatanus, tvarkos žadėtojus, populistus – jie viso pasaulio rinkimuose surenka tam tikrą dalį auditorijos.
Tačiau ten žmogus – žinomas, populiarus – naudojosi savo padėtimi, kad pasityčiotų iš civilizacijos sampratos, o septyni procentai rinkėjų klusniai dalyvavo pasityčiojimo orgijoje. Tuomet jie patvirtino: „Taip, mes – ne rinkėjai ir ne piliečiai, mes – banda, nes kvaili kaip mašalų spiečius prie lemputės“. Jie laiko save valdžios nuskriaustais, bet rinkimuose padovanos balsą tam, kas juos niekina net labiau, nei įprasti begėdiški skriaudikai.
Jei rytoj koks Šustauskas atidarytų banką ir rinktų indėlius, prie jo langelių nestovėtų eilė nekantrių klientų, kad galėtų jam patikėti savo litus. Argi galima? Savo pinigai arti kūno, taip juokauti nevalia. Jei Erlickas atidarytų odontologijos kliniką, kiek būtų norinčiųjų, kad „gyvasis klasikas“ plombuotų jiems dantis? Geriau nereikia.
Tačiau šalies valdymas juk kitas dalykas. Kvailių Seimas, vagių valdžia, velniop visą tai, renkam geriau į tuos nesąmoningus postus kokius nors juokingus veikėjus. Bent pasijuoksime.
Ir tuomet, kai civilizuotas demokratijos procesas priimamas kaip humoras, ko tikėtis? Jei balsuojate už klounus, tai neįsižeiskite, kai valdžia su jumis ir elgiasi, kaip su cirko auditorija kaimo mugėje. Balagano arenoje – dresuotos meškos ir šuniukai, vaikštantys ant užpakalinių kojų, o išsivėpusioje žioplių minioje – profesionalūs kišenvagiai. Tokia tvarka jau nuo viduramžių.
Todėl Valinskas gali tikėtis didelio pasekėjų skaičiaus. Kodėl gi ne? Jei galima pasiekti aukštumų, tiražuojant „agitbrigadų“ humorą (jaunesni žiūrovai jau nė nežino, iš kokio tarybinio pasėlio užaugo visokie dviračių šou ir žinios – „agitacinės brigados“, saviveiklinis humoras provincijos žiūrovui, atskleidžiantis vis dar pasitaikančių socialistinio gyvenimo negerovių ir sutelkiantis darbo žmones geresniam darbui), tai kodėl negalima kopti slidžiais politikos laiptais, paėmus kvailiausias politikos tradicijas ir jas sukvailinus dar labiau?
Visokie lakūnai ir suvirintojai nusigrauš nagus iš apmaudo, kai suvoks, kad jų negudrios kampanijos, palyginti su klounų šou, buvo pernelyg intelektualios – reikėjo viską pateikti dar primityviau, dar kvailiau. Kad tik nebūtų panašu nei į rimtą politiką, nei į rimtą atsakomybę, nei į civilizuotą šalį.
Aš sąmoningai sieju lėkštą humorą su mėgėjiško lygio politika. Ir viena, ir kita skirta negudriai auditorijai. Mane liūdina, kad nacionaline vertybe ir vos ne naująja „tautos sąžine“ laikomas rašytojas, banalius proletariato sąmojus pateikiantis kaip kandžius ir įžvalgius aforizmus. Tokius „bajerius“ dažniausiai skaldo garsiausiai giminės sueigoje bliaunantis šmaikštuolis ir ragintojas gerti iki dugno, bet čia jie tampa išminties perlais.
„Ėjau pro kažkokią ministeriją. Pro langą ant grindinio iškrito nuorūka. Išbėgęs kiemsargis tuojau ją sušlavė. Kaip gerai, kad čia Europos Sąjunga, pagalvojau“. Kurių metų ir kurio „gyvojo klasiko“ sąmojis? Atspėkit patys.
Kai kada atrodo, kad tik mes, lietuviai, šitaip didžiuojamės savo klinikiniu dėmėsiu valdžiai – Seimas yra šalies dvasinio gyvenimo centras. Jau seniai nebe tie laikai, kai buvo statomos barikados, ir trispalvės plevėsavo ant badautojų vagonėlių, bet visos mintys ir viltys žvelgia į Rūmus. Iškišęs liežuvį tūpčiojantis dėmesys valdžiai persisunkia ir į kultūrą.
Seimas – ne tik įstatymus leidžianti įstaiga. Vyriausybė – ne tik vykdomoji valdžia. O, ne. Tautos sutarimu ir pritarimu, tai pramogų centrai. Labiausiai žiūrimos humoro laidos – apie politikus.
Labiausiai perkamos knygos – persigėrusių stribų, netapusių Sąjūdžio ir šalies vadovais, paskalos apie tuos, kas jais tapo, ir vakarop besileidžiančių partijos sekretorių prisiminimai apie šlapią dešrą, valdžios įstaigų bufetus ir bufetininkes. Restoranų valgiaraštyje išmonės viršūnė – užkanda „Deputato liežuvis“ ir salotos „Vištienos frakcija“. Politiko veidu padabintas agurkų stiklainis neatstumia pirkėjo – ne, tik skaniau, su valdžios prieskoniu. Greitai turbūt pasirodys ir seksualūs nėriniuoti moteriški apatiniai: „Ministro meilužė“, „Europarlamento vilioklė“. Valdžios terminai uždegs aistrą ir miegamajame.
Baudžiauninko požiūris į valdžią – tai bukos neapykantos mišinys su šuniška svajone apie pasakišką gyvenimą. Labiausia nekenčia valdžios todėl, kad tas išsvajotas gyvenimas teko ne jiems. Atsimenate, kaip tauta kliedėjo, kai pirmą kartą buvo perkami automobiliai Seimo nariams? Visi šių laikų skirstomieji ir nepaskirstyti tinklai yra tik juokas, palyginti su ta kelių mėnesių ekstaze, kuri buvo visoje šalyje, kalbant apie nemokamus automobilius. Išties, apie ką daugiau galima svajoti, jei po langais – dykas „golpukas“, kurį galima dar ir tarnybiniu benzinu girdyti. Geriau būtų nebent nemokamo alaus čiaupas svetainėje prie televizoriaus, bet taip nebūna net valdžios atstovams.
Todėl valdžia ir jos gyvenimas – visą laiką baudžiauninko mintyse. Bejėgiškas šaipymasis iš pono – sena tradicija. Ponas apsimeta, kad negirdi ir nemato nuvalkiotų juokų, o baudžiauninkas įsivaizduoja savo juokais atsikeršijęs už skriaudas.
Štai kodėl blogas humoras ir juokingi politikai subtiliai persipina. Juokai apie politiką didina žiūrovų skaičių, o klounų partijos žada postus.