Jaunasis ūki­nin­kas T.Mockus: „Džiaugiuosi suteikiama galimybe grįžti prie žemės“

Pa­raiš­kos pa­gal šią prie­mo­nę bu­vo ren­ka­mos ir pra­ėju­siais me­tais. Tuo­met per be­veik du mė­ne­sius ūki­nin­kai pa­tei­kė 727 pa­raiš­kas. Šiuo me­tu šios pa­raiš­kos bai­gia­mos ver­tin­ti ir pa­si­ra­šo­mos pa­ra­mos su­tar­tys. Pre­ten­duo­ti į pa­ra­mą pa­gal prie­mo­nę „Jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mas“ ga­lė­jo pir­mą kar­tą kaip že­mės ūkio val­dos ir ūkio val­dy­to­jai be­si­ku­rian­tys pil­na­me­čiai as­me­nys, ku­rie yra ne vy­res­ni nei 40 me­tų. Pa­ra­mos lė­šos ga­lės bū­ti pa­nau­do­tos įsi­gy­jant nau­ją že­mės ūkio tech­ni­ką, sta­tant ir re­konst­ruo­jant ga­my­bi­nius pa­sta­tus, per­kant že­mės ūkio pa­skir­ties že­mę, ple­čiant su že­mės ūkio pro­duk­tų ga­my­ba, ap­do­ro­ji­mu ar pa­ruo­ši­mu re­a­li­za­ci­jai su­si­ju­sią in­fra­struk­tū­rą, įsi­gy­jant dau­gia­me­čių vais­krūmių ir vais­me­džių, skir­tų nau­jam so­dui įveis­ti. Taip pat bus fi­nan­suo­ja­ma da­lis pro­jek­to ben­drų­jų ir vie­ši­ni­mo iš­lai­dų.

Per sep­ty­ne­rius pa­ra­mos me­tus pa­gal KPP prie­mo­nę „Jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mas“ skir­ta apie 215 mln. Lt.

Ta­das ir To­mas Moc­kai du sa­va­ran­kiš­kus ūkius pra­dė­jo kur­ti sa­vo gim­ti­nė­je – už 20 km nuo uos­ta­mies­čio esan­čia­me Ant­kop­čio kai­me. Tė­vas Jo­nas Moc­kus pa­do­va­no­jo že­mės, ir abu sū­nūs ki­bo į dar­bą. To­mas jau anks­čiau pa­si­nau­do­jo „Jau­no­jo ūki­nin­ko įsi­kū­ri­mo” pro­gra­mos parama, o Ta­das šia prie­mo­ne nau­do­ja­si šie­met. Va­sa­rą, ti­ki­si jau­na­sis ūki­nin­kas, jo ūkį su­stip­rins už Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) lė­šas įsi­gy­tas 170 AG trak­to­rius, ku­ris leis da­bar­ti­nį 60 ha plo­to ūkį ge­ro­kai iš­plės­ti.

Taip jau su­si­klos­tė, kad pra­ei­ty­je Ant­kop­čio k. bu­vu­sia­me ko­lū­ky­je dir­bu­sio J.Moc­kaus šei­ma iš­si­kė­lė gy­ven­ti prie uos­ta­mies­čio, o vė­liau, ple­čiant Klai­pė­dos ri­bas, jų gy­ve­na­ma­sis būs­tas pa­te­ko į mies­to te­ri­to­ri­ją. Sū­nūs su­au­go, tė­vas su­si­grą­ži­no se­ne­lių že­mę, dar įsi­gi­jo, o ga­lų ga­le ją per­lei­do sū­nums, no­rin­tiems bū­ti ar­čiau sa­vo gim­ti­nės.

Jau­no­jo ūki­nin­ko pa­klau­sė­me, ar su­grį­ži­mą prie že­mės pa­ska­ti­no sen­ti­men­tai, ar sti­mu­las ūki­nin­kau­ti, ta­čiau Ta­das nu­ro­dė kiek ki­tas prie­žas­tis.

- 50 proc. lė­mė tė­viš­kės trau­ka, ki­tus 50 proc. – gam­ta, ku­rią nuo­lat sap­nuo­ji ir apie ku­rią sva­jo­ji. Ir trak­to­rius nė­ra prie­šas. Ne­ga­li prie­kaiš­tau­ti, kad jis gen­da. Li­pi iš ka­bi­nos, re­mon­tuo­ji ir va­žiuo­ji to­liau. Trak­to­rius – kaip dar­bo drau­gas, - mąs­to Ta­das.

Ūki­nin­kas džiau­gia­si, kad vals­ty­bė su­da­ro ga­li­my­bę prie že­mės grįž­ti žmo­nėms, nuo jos šiek tiek ati­to­lu­siems. To­kia po­li­ti­ka pa­dės su­kul­tū­rin­ti ne­ma­žai dir­vo­nuo­jan­čių plo­tų ir gau­ti iš jų der­lių. Juk pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį la­bai di­de­lės te­ri­to­ri­jos ša­lia uos­ta­mies­čio vir­to sta­tyb­vie­tė­mis, pir­kė­jų lau­kian­čiais in­di­vi­du­a­liai sta­ty­bai skir­tais ne­di­de­liais skly­pe­liais.

- Pa­si­žiū­ri ir ma­tai ap­leis­tus lau­kus, juo­se pra­dė­ju­sius aug­ti krū­mus, nes daug me­tų tų že­mių nie­kas ne­dir­ba. O juk rei­kė­tų sės­ti į trak­to­rių ir lau­kus ar­ti, duo­ną au­gin­ti, - sa­ko Ta­das. Dau­gės eko­lo­giš­kų pa­sė­lių

Ūki­nin­kas už­si­i­ma au­ga­li­nin­kys­te – au­gi­na kvie­čius, rap­sus, pu­pas. - Sten­gia­mės vis­ką iš­vys­ty­ti mak­si­ma­liai to­bu­lai, grei­tai, ko­ky­biš­kai. Lai­ko stin­ga jau vien to­dėl, kad orai ne­nu­spė­ja­mi, ne vi­sa­da jie to­kie, ko­kių no­rė­tų­si. Kad iš dar­bo gau­tum mak­si­ma­lios nau­dos, rei­kia steng­tis jį at­lik­ti grei­tai, ne­svar­bu, ar nak­tis, ar anks­ty­vas ry­tas. Jei­gu tik oras lei­džia, bū­na, kad sė­ja­me ir per nak­tį, - pa­sa­ko­jo jau­na­sis ūki­nin­kas.

Ūky­je yra apie 60 ha nuo­sa­vos ir nuo­mo­ja­mos že­mės, iš jų 15 ha skir­ta eko­lo­giš­kiems pa­sė­liams. Ta­das sa­kė, jog eko­lo­giš­kų ja­vų au­gi­ni­mui di­de­lės reikš­mės tei­kia ir jis, ir jo bro­lis To­mas. Kol kas tai tik šios veik­los pra­džių pra­džia, bet ta kryp­ti­mi ža­da ženg­ti to­liau.

- Eko­lo­gi­niam ūki­nin­ka­vi­mui ke­lia­mi la­bai griež­ti rei­ka­la­vi­mai, ir tai yra sun­kiau­sias šio dar­bo as­pek­tas. No­ri­si, kad, nu­kū­lęs eko­lo­giš­kai užaugintus grū­dus ir juos par­da­vęs, pats ga­lė­tum nu­si­pirk­ti duo­nos, iš­kep­tos iš eko­lo­giš­kų grū­dų, kad jos už­tek­tų vi­siems to no­rin­tiems var­to­to­jams. Ekologiškai ūki­nin­kauti tik pradėjau. Rin­ką po tru­pu­tė­lį iš­tir­siu, kur ge­riau, nau­din­giau to­kią pro­duk­ci­ją par­duo­ti, - pa­sa­ko­jo jau­na­sis ūki­nin­kas. Pir­muo­sius eko­lo­giš­kus ant­kop­tiš­kio kvie­čius ge­rai įver­ti­no eko­lo­giš­kas žu­vis au­gi­nan­ti ben­dro­vė „Ra­sei­nių žu­vi­nin­kys­tė“.

Ūki­nin­kas la­bai no­ri tu­rė­ti kuo dau­giau sa­vos že­mės. Bet tam rei­kia di­de­lių in­ves­ti­ci­jų, be to, ten­ka plės­ti tech­ni­kos ba­zę. T. Mockus sa­kė, jog ku­rį lai­ką ver­tė­si su trak­to­riu­mi MTZ 80. Ta­čiau kad ir nau­ja ši tech­ni­ka bu­vo pirk­ta, vi­sų lū­kes­čių ne­pa­tei­si­no.

- Trak­to­rius dar nau­jas, ta­čiau ne­di­de­lio pa­jė­gu­mo, ne­mo­der­nus. To­dėl bū­da­vo, kad, no­rint grei­tai at­lik­ti kai ku­riuos dar­bus, tek­da­vo tech­ni­kos nuo­mo­tis. Ūky­je yra ir kom­bai­nas, ku­ris da­bar­ti­nius plo­tus nu­ku­lia grei­tai ir ko­ky­biš­kai, ta­čiau jei­gu at­ei­ty­je dir­ba­mą plo­tą plė­siu, gal­vo­siu apie nau­ją tech­ni­ką, - pa­sa­ko­jo Ta­das.

Žie­mą Na­cio­na­li­nės mo­kė­ji­mo agen­tū­ros (NMA) Klai­pė­dos sky­riui pa­tei­kė do­ku­men­tus pa­gal Kai­mo plėt­ros 2007-2013 me­tų pro­gra­mos prie­mo­nę „Jau­nų­jų ūki­nin­kų įsi­kū­ri­mas“. Ūki­nin­ko tiks­las – pa­si­nau­do­ti mak­si­ma­lia lei­džia­ma šios prie­mo­nės pa­ra­mos su­ma ir įsi­gy­ti 170 AG trak­to­rių. - 170 AG trak­to­rius ma­no tu­ri­miems plo­tams bus pa­grin­di­nis. Tikiuosi, kad jo pa­kaks ir ta­da, jei­gu že­mės pa­vyks iš­si­nuo­mo­ti ar įsi­gy­ti dau­giau. Ben­dra­dar­biau­ja­me su bro­liu, to­dėl jis pa­gel­bės ge­ra že­mės dir­bi­mo ir sė­jos tech­ni­ka, o jam pra­vers ma­no­ji. Manau, kad va­sa­rą nau­jas trak­to­rius ūky­je jau sto­vės, - vy­lė­si pa­šne­ko­vas.

Pa­klaus­tas, ko­kia lin­kme pa­kryp­tų ūki­nin­ka­vi­mas, jei­gu ES pa­ra­mos ne­bū­tų, Ta­das ne­slė­pė, jog šios prie­mo­nės in­dė­lis la­bai di­de­lis, taip dir­bant ne­sun­ku gal­vo­ti ke­lis ėji­mus į prie­kį. Vis dėl­to už­si­spy­rus ga­li­ma dirb­ti ir taip, kaip dir­bo iki šiol – be pa­ra­mos, tu­rint ne­na­šią tech­ni­ką. - Ne­spjo­viau į tą rei­ka­lą ir be pa­ra­mos, kaip ne kaip, kaž­ko­kių pa­ja­mų bū­ta. Dar­ba­vau­si tik­riau­siai ne­blo­gai, ki­taip ūkis bū­tų ne­iš­si­lai­kęs, - sa­kė ūki­nin­kas Ta­das.

Pro­jek­tas bus įvyk­dy­tas šie­met, to­dėl lai­kas gal­vo­ti ir apie to­li­mes­nę per­spek­ty­vą. Ką apie ją mąs­to jau­nas Ant­kop­čio ūki­nin­kas T.Moc­kus?

- Min­čių yra. Kryp­tis ta pa­ti – to­bu­lin­ti tech­ni­kos ba­zę, gal san­dė­lius įsi­reng­ti, ma­lū­ną. Vis­kas bū­tų su­si­ję su au­ga­li­nin­kys­tės ūkiu, - pa­sa­ko­jo Ta­das. Pa­klaus­tas, ar ren­giant pir­mą­jį pro­jek­tą ne­iš­gąs­di­no biu­ro­kratiniai sun­ku­mai, ar bus no­ro at­ei­ty­je siek­ti nau­jų aukš­tu­mų, jau­na­sis ūki­nin­kas at­sa­kė di­plo­ma­tiš­kai:

- Vis­ką, ką rei­kė­jo, spė­jau at­lik­ti žie­mą. Žmo­nės, su ku­riais te­ko ben­drau­ti NMA, pa­de­da, sten­gia­si, pirš­tu pa­ro­do, kas ne­ge­rai, kur klai­da ir kt. Žie­mą ga­lė­jau skir­ti dau­giau lai­ko, ir vis­ką pa­vy­ko su­­tvar­ky­ti ga­na grei­tai.

At­si­svei­kin­da­mas ūki­nin­kas Ta­das kvie­tė už­suk­ti po po­ros me­tų – vie­to­je, kur da­bar ku­ria­si ūkio tech­ni­kos ba­zė, tu­rė­tų sto­vė­ti nau­jas ar­ki­nis grū­dų san­dė­lis.