Jei prakalbėtų aukštapelkėje prie Stervo ežero gyvenančios varlės, jos irgi taip krykštautų. Tik šias iš vienos vietos į kitą nešioja ne antys, o Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos (Telšių r.) jaunieji miško bičiuliai.
Jie yra svarbiausi Varnių regioninio parko darbuotojų pagalbininkai, kiekvieną pavasarį padedantys pernešti į kitą aukštapelkės vietą tūkstančius varlių ir rupūžių.
Bijodavo tik iš pradžių
Aštuonerių metų Ernestas Šaltmeris – vienas iš gausaus būrio jaunųjų miško bičiulių. Berniukui ir jo draugams varles imti į rankas nejauku buvo tik iš pradžių.
Šalti ir drėgni padarėliai spurdėdavo delne, keldami vaikams nesuprantamą baimės jausmą.
Bijo vaikų ir mažosios keliauninkės. Juos pamačiusios, iš visų jėgų šuoliuoja tolyn, o rupūžės slepiasi po senos žolės kupstais. Jos nesupranta, jog vaikai atskubėjo į pagalbą, kad svarbiausia metų kelionė joms būtų saugi ir laiminga.
Žūva po automobilių ratais
Aukštapelkės varlės ir rupūžės kiekvieną pavasarį keliauja per kelią, padalijusį kimsynę į dvi dalis.
Šis kelias, jungiantis Telšius ir Varnius, buvo nutiestas prieš aštuonerius metus – tuomet, kai Ernestas gimė. Todėl berniukas tik iš suaugusiųjų pasakojimų žino, kad tada žmonės pastebėjo, jog naujasis kelias ir juo lekiantys automobiliai aukštapelkės varlėms tapo tikra naikinimo mašina.
Kad Stervo aukštapelkės varlės neišnyktų žūdamos po automobilių ratais, jau prieš kelerius metus palei kelią buvo nutiesta beveik kilometro ilgio ir pusmetrio aukščio tvorelė.
Varlės ir rupūžės šios kliūties peršokti negali. Čia jos priverstos nutraukti savarankišką kelionę ir luktelėti pagalbininkų. Tuomet jos surenkamos į kibirus ir saugiai pernešamos į kitą kelio pusę. Tolesnę kelionę aukštapelkės gyventojos tęsia savarankiškai.
Pelkė kupina paslapčių
Ernestas ir jo draugai žino, dėl ko keliauninkėms taip svarbu pasiekti už kelio nusidriekusią aukštapelkę.
Pasirodo, ten jas keliauti verčia instinktas.
Kiekvieną pavasarį varliagyviai ten traukia, kad paleistų kurkulus.
Vasaros pradžioje iš jų išsirita buožgalviai.
Nukritus uodegoms, jie tampa varliukais ir rupūžiukais.
Tačiau kodėl tik aukštapelkė už kelio keliauninkėms atrodo tinkamiausia jų vaikams augti? Tai – neįminta mįslė ir didžioji Stervo aukštapelkės paslaptis.
Jos dar niekas neatskleidė, todėl vaikams tenka sukti galvas, ką apie tai pasakytų, jei prakalbėtų keliauti mėgstančios aukštapelkės gyventojos.