Žydas nepamiršo savo gelbėtojų iš Lietuvos

Kada ir kodėl ateina laikas, kai žmogus suvokia, kad būtina žinoti savo praeitį? Toks klausimas suskamba itin skaudžiai, jei savo praeitį bando iš naujo sudėlioti holokaustą išgyvenę žmonės.

Todėl Haifos universiteto Sociologijos ir antropologijos katedros bei Kibucų instituto vadovas profesorius U.Leviatanas, tik perkopęs šešiasdešimtmetį, pamažu ėmė gręžtis į 1941-uosius, kai su tėvais pateko į Kauno Vilijampolės getą.

Kaune gimęs profesorius turėjo Urijaus Levitano vardą. Jo senelis Isaakas Levitanas buvo žinomas prieškario Lietuvos ginekologas. 1926 metais Kaune, Miško gatvėje, įkurti gimdymo namai laikinojoje sostinėje veikia iki šiol.

I.Levitanas buvo ne tik talentingas gydytojas, bet ir aktyvus Kauno visuomenininkas. Nuo 1935 m. jis vadovavo sionistų partijai „Zionim Klaleem“, nuolatos jai atstovaudavo Europoje vykusiuose kongresuose.

Šis žinomo ginekologo biografijos faktas Lietuvą okupavusiems rusams atrodė baisesnis už bet ką.

Todėl I.Levitanas ir jo žmona Yeta Levitanienė pačiais pirmaisiais vagonais 1941 metų birželio 14-ąją buvo išvežti į Sibirą.

Prieš tremtį I.Levitanas buvo perspėtas, kad gali būti suimtas, tačiau į patarimus kur nors slėptis arba nedelsiant išvykti iš Lietuvos ramiai atsakydavo: „Nieko bloga nesu padaręs. Be to, poryt gimdys mano pacientė“.

Bet ta pacientė savo gydytojo, Kaune vadinto „angelu baltu chalatu“, nebesulaukė.

Kas žino kodėl, bet vienintelis I.Levitano sūnus Michaelis, taip pat ginekologas, su žmona Mira Levitaniene ir vos metų sulaukusiu Urijumi po tėvų ištrėmimo iš namų Kaune nebėgo.

Todėl 1941 metų pabaigoje visi trys atsidūrė gete.

Iš garsaus ne tik Kaune, bet visoje Lietuvoje I.Levitano šeimos liko gyvas tik profesorius U.Leviatanas. Ir tai galima laikyti tikru stebuklu.

1943 metais tėvai, pajutę, jog artėja baisioji geto gyventojų likvidavimo akcija, pasirūpino, kad trejų metų Urijus būtų išneštas iš geto.

„Aš, ko gero, nebeieškau savo praeities. Su mamini kibuce įsikūrę dar apie keturiasdešimt žmonių, išgyvenusių holokaustą. Mes visi turime suaugusių vaikų, anūkų.

Tik po to, kai jie nuvažiavo į Lenkiją ir apsilankė buvusiose koncentracijos stovyklose, o grįžę mūsų ėmė klausinėti apie holokaustą, mes ėmėme apie tai kalbėti tarpusavyje.

Tačiau pažįstu nemažai žmonių, kurie šeimose per šešiasdešimt metų nė karto neištarė žodžio „holokaustas“, – pakeliui iš Vilniaus į Kauną „Lietuvos rytui“ kalbėjo U.Leviatanas.

„Važiuojate į namus, kur gimėte, kur dirbo jūsų senelis ir tėvas. Tikriausiai jaudinatės?“ – bandžiau atviresniam pokalbiui paskatinti profesorių.

„Ne. Aš seniai savyje nužudžiau jausmą, kad mano namai Kaune“, – vengė atvirauti U.Leviatanas.

Pastarasis jo vizitas Lietuvoje – antrasis po to, kai 1947 metais jis, kaip žydas našlaitis, buvo išvežtas į Palestinoje kuriamą Izraelio valstybę.

Po išgyventos tragedijos U.Leviatanas su žmona Rachele į Lietuvą buvo atvykęs 1993-iaisiais. Tada profesorius ir pradėjo ieškoti savo gelbėtojų, tačiau į jo skelbimą Kauno miesto laikraštyje niekas neatsiliepė.

„Apie mane išgelbėjusius žmones galėjau paklausti savo močiutės Y.Levitanienės, kuri į Izraelį atvyko 1956 metais. Tačiau niekada su ja apie tai nekalbėjau. Vengiau pažadinti savyje tuos siaubingus prisiminimus, norėjau žvelgti tik į ateitį.

Galbūt dabar jau pasenau, į daug ką žiūriu racionaliau, be emocijų. Nors dar prieš porą metų kažin ar būčiau galėjęs kalbėti taip ramiai“, – praskleidė savo išgyvenimus U.Leviatanas.

Važiuojant į Vilijampolės getą U.Leviatanas tikino, kad absoliučiai nieko nepamena. Tačiau sustojus prie namo, kuriame, kaip byloja išlikę dokumentai, gyveno žydai gydytojai, atrodė, kad tarsi iš tolimos praeities sugrįžo išgyventos tragedijos vaizdai.

Profesorius veržte veržėsi į namo kiemą pro užrakintus vartelius, apibėgo jį iš visų pusių, jei būtų galėjęs, galbūt būtų lipęs ir per tvorą.

Bet kalbėti apie patirtas emocijas buvusiame gete jis vengė.

Seneliui priklausiusiuose gimdymo namuose, kurių antrajame aukšte buvo įsikūrusi Levitanų šeima, iki šiol buvusio I.Levitano darbo kabineto sienos nišoje yra išlikusi jo riešutmedžio knygų spinta, o kitame kambaryje – puikiai išsilaikęs židinys.

Gimdyvės nesuprato, koks ponas, paskui kurį vaikšto fotografas ir operatorius, atvyko jų aplankyti. Tuo tarpu profesoriaus veidą gaubė gilus susimąstymas.

U.Leviatanas prasitarė, kad kažkas jam pasakojęs, jog galbūt tėvai jį išnešti iš geto patikėjo kam nors iš senelio ligoninės personalo.

Bet buvę Krikščioniškųjų gimdymo namų (taip dabar vadinasi I.Levitanui priklausiusi ligoninė) darbuotojai apie U.Leviatano gelbėtojus nieko negirdėjo.

Gydytoja Matilda Zubrienė, kuri ėmėsi vadovauti gimdymo namams po Levitanų ištrėmimo ir pati gelbėjo žydų vaikus, jau mirusi. Informacijos, kad tarp jos išgelbėtų vaikų galėjo būti U.Leviatanas, nėra.

Kadangi I.Levitanas su žmona Y.Levitaniene buvo ištremtas iš Lietuvos kaip sionistas, antisovietiškai ir socialiai pavojingas asmuo, jo teistumo, žmonos tremties bylos yra išlikusios Lietuvos ypatingajame archyve.

Vartant bylas paaiškėjo, kad žinomo Kauno gydytojo bylą ir kaltinimą palaimino ne bet kas, o žiauriais nusikaltimais pagarsėjęs ir 1989 m. iš Lietuvos į Izraelį pabėgęs NKVD karininkas Nachmanas Dušanskis.

Nors jam Lietuva buvo pateikusi kaltinimus dėl civilių žmonių žudymo, trėmimo į Sibirą ir buvo išduotas leidimas jį suimti, Izraelis neperdavė žudiko Lietuvai.

Skaudi likimo ironija: N.Dušanskis nuo 1989-ųjų iki šių metų pradžioje ištikusios mirties gyveno vos 20 kilometrų nuo kibuco, kuriame nuo pat atvykimo į Izraelį įsikūręs U.Leviatanas.

Y.Levitanienės byloje išlikę dokumentai liudija, kad ji visomis išgalėmis bandė save ir vyrą išvaduoti iš tremties Solikamske, Molotovo srityje.

Daug galimų Levitanų šeimos tragedijos liudytojų jau nėra tarp gyvųjų, todėl pagal archyvuose išlikusius dokumentus galima tik šiek tiek atkurti kai kuriuos faktus.

1945 metų spalio 9 dieną Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis kreipėsi į SSRS valstybės saugumo liaudies komisarą, artimą budelio Lavrentijaus Berijos bičiulį generolą Vsevolodą Merkulovą.

„I.Levitanas turi didžiulių nuopelnų rengiant jaunus Lietuvos medikus. Nors jis buvo sionistas, tačiau ne kartą padėjo komunistams pogrindininkams, duodavo didžiules sumas pinigų politiniams kaliniams. Jo sūnų gydytoją M.Levitaną su žmona fašistai gyvus sudegino. Našlaitis liko penkiametis jų sūnus Urikas Levitanas, kurį šiuo metu globoja svetimi žmonės (...). Jeigu nėra ypatingų kliūčių, prašau leisti I.Levitanui ir jo žmonai grįžti į Lietuvą“, – rašė J.Paleckis.

Tačiau šis laiškas V.Merkulovo nesujaudino. Levitanai į Lietuvą sugrįžo tik likus keturiems mėnesiams iš jiems skirto penkerių metų tremties termino.

1947 metais Levitanai apsistojo Vilniuje pas savo artimą draugą, vėliau žinomą terapeutą Chackelį Kibarskį.

Kadangi po karo Lietuvoje iš tikrųjų trūko kvalifikuotų medikų, I.Levitanas buvo išskėstomis rankomis priimtas į tuometę Vilniaus 1-ąją tarybinę ligoninę (vėliau Šv.Jokūbo ligoninė). Jam netgi buvo patikėta vadovauti ginekologijosakušerijos skyriui.

1949 metais Levitanai gavo butą sostinės Kaštonų g. 2-12. Šio namo adresas iki šiol nepasikeitęs.

Nors širdies ydą ir skrandžio opą turėjusiam I.Levitanui tremtis atėmė nemažai sveikatos, jis energingai kibo į darbą. Labai greitai tapo vienu labiausiai vertinamų ir gerbiamų Vilniaus gydytojų.

Tačiau gyvenimu Lietuvoje ir mėgstamu darbu I.Levitanas džiaugėsi neilgai. Vieną 1950-ųjų vasaros naktį kagėbistai be jokių paaiškinimų įsiveržė į Levitanų butą, ir garsusis ginekologas atsidūrė už grotų Lukiškių aikštės rūmų rūsiuose. Išdavystė ir antroji tremtis

Tuo metu su I.Levitanu dirbusi jauna chirurgė iš Ukrainos Lidija Rešetniak ir dabar negali be ašarų pasakoti apie savo mokytoją: „Jis man buvo ir mokytojas, ir tėvas, ir draugas, ir tikras angelas sargas.

Kai vieną rytą atėjusi į darbą sužinojau, kas atsitiko mūsų vedėjui, nieko negalvodama nubėgau į KGB rūmus. Ten man kažkoks tardytojas pareiškė: „Nusiramink, nieko nepeši, nes gavome skundą dėl antitarybinės I.Levitano veiklos“.

L.Rešetniak ir šiandien įsitikinusi, kad jos mokytoją kagėbistams įskundė kas nors iš ligoninės personalo: „Ko gero, tarp bendradarbių buvo nemažai tokių, kurie tiesiog degė pavydu I.Levitanui ir be jokio pagrindo jį įskundė“.

Po kelių apklausų I.Levitanas buvo išgabentas į Permės srityje buvusį lagerį „Usollage“. Y.Levitanienės kagėbistai šį kartą nelietė.

Tačiau ji pati išsiveržė pas vyrą ir po metų taip pat vėl atsidūrė Sibire.

Šį kartą iš lagerio I.Levitaną bandė gelbėti galingiausias sovietinės Lietuvos žmogus Antanas Sniečkus. Po Stalino mirties, 1953 metų lapkritį, jis prašė tuomečio vidaus reikalų ministro Kazimiero Liaudžio siųsti į Maskvą dokumentus su prašymu išvaduoti iš Sibiro žinomą ginekologą ir jo žmoną.

„I.Levitanas – geras specialistas“, – tarpininkaudamas rašė A.Sniečkus. Šie keli žodžiai daug kam sovietinėje Lietuvoje galėjo atrodyti kaip griežčiausias įsakymas, tačiau Maskva jų neišgirdo.

1956 metais I.Levitanas Sibire mirė. Palaidojusi vyrą, Y.Levitanienė sugrįžo į Lietuvą ir A.Sniečkaus žmonos Miros Bordonaitės padedama išvažiavo į Izraelį, kur jos laukė brangiausias žmogus, vienintelis anūkas Urijus. Ir, žinoma, laisvė.

Archyvuose Vilniuje yra likęs iškalbingas Miros GapanavičiūtėsKaganovičienės laiškas, atsiųstas į Lietuvą 1992 metais Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

Moteris rašė, kad 1950 metais, būdama Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė, gyveno Vilniuje pas savo dėdę I.Levitaną ir savo akimis matė, kaip žiauriai jis buvo suimtas.

Laiške gydytojo dukterėčia prašė V.Landsbergio reabilituoti žinomą ginekologą ir jo žmoną.

1992 metų pabaigoje Levitanai buvo reabilituoti.