Tokio sprendimo priešininkai pabrėžė, kad Lietuva neva liko izoliuota, jos neparėmė net artimiausios kaimynės Lenkija, Latvija ir Estija. Todėl, skeptikų manymu, neva Vilniaus žingsnis buvo arba netoliaregiškas, arba blogai parengtas.
Tiesa, išgirsti, kad kas nors ginčytųsi, jog mūsų šalies diplomatija tokiu būdu gynė Lietuvai svarbius nacionalinius interesus, lyg ir neteko.
Esmė ta, kad Lietuva šį kartą tikrai sunkiai galėtų būti apkaltinta sprendimus grindžianti tik dažnai jai prikišamu „rusofobiškumu“. Vilnius tiesiog reikalauja, kad būsimose derybose Briuselis kalbėtų ir Lietuvos vardu.
Juk visi mūsų šalies reikalavimai – ne šiaip emocijos, o Lietuvai svarbios problemos.
Tiek dėl energetikos, tiek dėl Rusijos nenoro vykdyti teisinio bendradarbiavimo susitarimų, tiek dėl atlyginimo deportuotiems asmenims.
Tačiau gal jie visiškai nerūpi ir yra nesuprantami kitoms ES šalims? Gal pasiekti, kad Vilniaus noras, jog dėl visų šių problemų su Maskva derėtųsi Briuselis, yra nerealus?
Ateitis parodys. Nors, mano galva, Lietuva reikalauja tik tiek, kiek jai priklauso, – kad Sąjunga, kurios dalis mes esame, gintų ir mūsų, o ne tik vokiečių ar prancūzų interesus.
Tačiau šįkart – ne apie tai. Verčiau pabandykime suprasti, ar Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu tikrai verčia mūsų šalį likti izoliuotą Europos Sąjungoje.
Žvelgiant į informacinius pranešimus, galbūt ir susidaro toks vaizdas. Juk Lietuvos ir kai kurių kitų šalių požiūris į Rusiją Europoje nuo seno laikytas, švelniai tariant, išskirtiniu. Tuo tarpu dabar visur pabrėžiama, kad derybų su Rusija mandato patvirtinimui vis dar nepritaria vienintelė Lietuva.
Tačiau kažin ar toks vertinimas būtų teisingas.
Lietuvos diplomatai teigia, kad net dėl jau minėtų derybų su Rusija mūsų šalies pozicijai pritariančiųjų tikrai netrūksta. Tik visi jie tai daro neviešai. Vieni dėl konkrečių interesų, kiti – tiesiog bijodami išsišokti.
Tikėti tuo ar ne – pasirinkimo reikalas. Tačiau ir objektyvūs faktai rodo, kad rimto „diplomatinio rankų laužymo“ Vilnius net nepatyrė.
Nepaisant to, kad Briuselis ir kai kurios kitos ES šalių sostinės tiesiog spirgėjo noru įteikti diplomatinę dovaną artėjančios inauguracijos proga išrinktajam Rusijos prezidentui D.Medvedevui.
Atvirkščiai, be didesnių audrų buvo nuspręsta siųsti į Vilnių ES šiuo metu pirmininkaujančios Slovėnijos užsienio reikalų ministrą. Jo užduotis – tiesiog toliau derinti pozicijas dėl mandato deryboms su Rusija dėl naujos sutarties.
Ar galima tai vadinti Lietuvos izoliavimu?
Kalbant paprasčiau, bent jau dalis Lietuvos reikalavimų iš tiesų kol kas gali būti nesuprantami kai kurioms mūsų partnerėms ES. Tačiau bendros nuotaikos dėl santykių su Rusija Europoje galbūt ir pamažu, bet akivaizdžiai keičiasi.
Tiesa, Europa vis dar nenori atsisakyti iliuzijų, kad su Rusija galima tiesiog civilizuotai ir abipusiškai naudingai bendradarbiauti. Naujausias tokių iliuzijų pavyzdys – viltis, kad santykiai keisis atėjus į valdžią D.Medvedevui.
Kitomis akimis į Kremlių žvelgti kai kam Europoje vis dar trukdo ir Maskvos ypač sėkmingai taikoma „kyšių ir šantažo“ bei „skaldyk ir valdyk“ politika.
Ir vis dėlto galima pastebėti, kad pačios Maskvos elgesys daugelio vakariečių sąmonę veikia daug stipriau negu bet kokie Lietuvos ar kitų neva „rusofobiškų“ valstybių įtikinėjimai.
Tokio elgesio pavyzdžių pastaraisiais metais juk buvo apstu – nuo A.Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviuoju poloniu Londone iki atviro plėšikavimo prieš Rusijoje investuojančias Vakarų bendroves. Ir tai dar toli gražu ne viskas.
Tiesa, turiu pripažinti, kad aš ir pats ilgai laikiausi labai skeptiškos nuomonės dėl Vakarų požiūrio į Rusiją ir galimybės, kad jis pasikeis. Bet tai, koks kelias jau nueitas, akivaizdžiausiai demonstruoja Gruzijos pavyzdys.
Reikia pripažinti, kad Tbilisiui dažnai kenkia toli gražu ne visuomet pavyzdingas jo paties elgesys. Tačiau Vakarų požiūris į Maskvos politiką jo atžvilgiu jau kardinaliai skiriasi nuo to, ko buvo galima tikėtis, tarkim, prieš kelerius metus.
Tai buvo galima pastebėti, pavyzdžiui, NATO viršūnių susitikime. Juk ten Tbilisiui, negavusiam NATO narystės veiksmų plano, pažadėta kitokia Aljanso globa – šalis aiškiai įvardyta kaip būsima NATO narė. Ir tai pasiekta ne tik JAV, Lietuvos ir dar kai kurių neva „rusofobija“ sergančių valstybių, bet ir nemažos dalies Vakarų Europos šalių pritarimu.
Tuo tarpu šiomis dienomis, Maskvai akivaizdžiai didinant įtampą Gruzijoje, jau iš pačių Europos sostinių pasigirsta griežti balsai. Jie tvirtina, kad politika Gruzijos atžvilgiu bus pirmasis rimtas testas D.Medvedevui.
Ar galima buvo to tikėtis dar prieš kelerius metus? Tikriausiai ne. Todėl ir pokyčius europiečių sąmonėje galima įvertinti kaip palankius apie panašią Rusijos keliamą grėsmę nuolat kalbėjusiai Lietuvai.
Todėl, nors kelias dar laukia ilgas, galima tikėtis, kad mūsų šaliai dėl politikos Rusijos atžvilgiu izoliavimas Europoje gresia vis mažiau.