Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
„Jeigu 1939 metais Lietuva būtų pasiėmusi Vilnių ir Vilniaus kraštą savo jėgomis, ką įmanoma buvo padaryti kariniu požiūriu, galėjo būti visai skirtinga Europos istorija. Bet Lietuva buvo pasiryžusi išlaikyti griežtą neutralumo politiką“, – interviu lrytas.lt sakė Tomas Remeikis.
* * *
– Kokio laikotarpio dokumentus apima rinkinys?
– Prasideda 1939 metų pradžia, kai Lietuva perėjo iš kolektyvinės saugumo sampratos į neutralumo politikos sampratą. Lietuva persiorientavo į neutralumo politikos poziciją skandinavų modeliu. Baigiasi Lietuvos formaliu, bet neteisėtu integravimu į Sovietų Sąjungą.
Atrinkti yra Užsienio reikalų ministerijos dokumentai, susirašinėjimas su atstovybėmis ir pan. Šie dokumentai nušviečia Lietuvos požiūrį ir supratimą, kas tuo metu dedasi pasaulyje.
– Kodėl pasirinkote surinkti būtent tokius dokumentus?
– Aš užaugau užsienyje, todėl buvo asmeninis interesas nuo senų laikų. Visada domėjausi šituo Lietuvos istorijos laikotarpiu ir buvau pradėjęs rinkti medžiagą. Bet sovietiniais metais negalėjai prieiti prie tokių dokumentų. Dabar atsidarė durys, ir aš noriu kai ką Lietuvai padaryti.
– Kaip jūs vertinate Lietuvos užsienio reikalų ministerijos to meto požiūrį į pasaulio įvykius? Ar nebuvo jis naivus?
– Nebuvo vienybės. Buvo žmonių, kurie nesutiko su valdžios pozicija dėl Vilniaus atsiėmimo ir panašių problemų. Užsienio reikalų srityje buvo konfliktų.
Kai dabar pradedame interpretuoti Lietuvos nepriklausomybės praradimo periodą, matau daug trūkumų. Išnagrinėti ne visi dokumentai, kuriuos mes turime. Nebuvo visiško sutarimo tarp prezidento Antano Smetonos valdžios ir kai kurių žmonių, kurie buvo užsiangažavę politikai a la „viskas Vakaruose, arba nieko“. Vakarų orientacija, Lenkijos orientacija buvo ne visai tokia, kokią ją aiškina dabartiniai istorikai.
– Ką turite galvoje?
– Vienas reikalas buvo Vilniaus atsiėmimas. Mūsų ministras Berlyne Kazys Škirpa turėjo kitokią nuomonę nei Užsienio reikalų ministerijos personalas, ir tuo klausimu buvo susikirsta su aukščiausiais valdžios pareigūnais, įskaitant turbūt ir prezidentą A.Smetoną.
Čia nebuvo vien orientacijos į Vokietiją klausimas, o, man atrodo, suvereniteto klausimas, kurį mes pradedame užmiršti. Molotovo-Ribbentropo paktas paliko Lietuvą vokiečių sferoje, bet lietuviai pakto reikšmės nežinojo, todėl yra tam tikrų atleidimų tiems, kurie priiminėjo sprendimus.
Lietuva, laikydamasi neutralumo politikos, atsisakė minties vokiečių raginimu atsiimti Vilnių ir nuosekliai laikėsi pozicijos, kad Lenkijai peilio į nugarą nesmeigs. Tada, žinote, kas atsitiko? Visiškai paprastai Sovietų Sąjunga, siekdama savo interesų, užėmė Vilnių, ir mes turėjome sumokėti didelę kainą.
– Bet jei Lietuva būtų paklausiusi K.Škirpos patarimo ir ėjusi atsiimti Vilniaus kartu su vokiečiais, kaip šie siūlė, būtų išėję, kad Lietuva paremia Vokietiją. Juk K.Škirpa buvo įsitikinęs, kad vokiečiai laimės karą.
– Jis nebuvo tuo įsitikinęs. O mes nepasinaudojome kai kuriais atvirais vartais. K.Škirpa pradėjo galvoti apie Vilniaus atgavimą anksčiau negu buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ar bent prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui.
Jeigu Lietuva būtų pasiėmusi Vilnių ir Vilniaus kraštą savo jėgomis, ką įmanoma buvo padaryti kariniu požiūriu, galėjo būti visai skirtinga Europos istorija. Bet Lietuva buvo pasiryžusi išlaikyti griežtą neutralumo politiką.
Gal būtume neišvengę vokiečių letenos, bet įvykiai galėjo būti pakreipti kita linkme. Kai kurie labai svarbūs vokiečių politikai nenorėjo Lietuvos atiduoti sovietams, nes vis dėlto čia buvo tam tikras barjeras.
– Ar sutiktumėte su kai kurių istorikų tvirtinimu, kad Lietuvos neutralumo politika virto pasyvia laikysena?
– Taip, aš sutikčiau su tuo. Ir kai kurie mūsų diplomatai galvojo, kad reikia vykdyti aktyvesnę politiką. Valstybės suverenitetas yra realus tada, kai esi pasiryžęs už tą valstybę kovoti. O tuo atveju nebuvo pasiruošta.
Iš rinkinyje esančių dokumentų gali matyti, kur linksta reikalai, kai Lietuvoje įsikuria sovietų įgulos, ir ypatingai, kai sovietai pradėjo karą su Suomija. Bet dauguma mūsų valdžios pareigūnų iki paskutinio momento nesuprato, kur Sovietų Sąjunga eina.
Sovietų Sąjunga pajuto, kad vokiečiai įsivėlę į karą Vakarų fronte, todėl staigiai ėmėsi Baltijos valstybių visiško integravimo. Tokiu būdu tos įgulos ir sutarimai su sovietais buvo mūsų nepriklausomybės palaidojimas.
Man atrodo, kad mums patiems reikia būti atviresniems, kas dėjosi to laiko aukščiausiuose mūsų valdžios sferose. Valdžia nepasirengė bent simboliškam pasipriešinimui okupacijai. Mes priėmėme visai kitokį sprendimą nei Suomija.
– Ar pasipriešinimas neįvyko tik dėl kariuomenės nepasirengimo, ar buvo ir kitų priežasčių?
– Čia, žinoma, susideda ir daug vidaus politikos niuansų. Tie, kurie buvo priešiški A.Smetonos režimui, į šiuos klausimus žiūrėjo kitaip, nes norėjo pasinaudoti Sovietų Sąjungos spaudimu savo politiniams tikslams, t.y. į tuos ypatingus įvykius opozicija žiūrėjo per partinius, o ne valstybės interesų akinius.
Mes turime opozicinės vadinamosios „Ašies“ dokumentus, iš kurių matyti, kad opozicija galvojo, jog sovietų spaudimas galėjo būti panaudotas nuverčiant A.Smetoną dar gegužės mėnesį.
O štai daugybė politikos veikėjų, kurie dalyvavo ir paskutiniame Vyriausybės posėdyje, galvojo, kad čia dar nėra Lietuvos nepriklausomybės pabaiga, o tik galimybė pakeisti Lietuvos politinę sistemą.
Todėl jie iki paskutinio momento nesijaudino dėl „Smetonos problemų“. Kai skaitome jų memuarus, įsitikiname, kad iki paskutinio momento jie nematė, jog čia jiems jau pastatytas kryžius. Štai Vincas Krėvė-Mickevičius, kuris įėjo jau į sovietinę vyriausybę, manė, kad gali susikalbėti su V.Molotovu. Bet nuvykusiam į Maskvą V.Molotovas pasakė V.Krėvei, kad „bus rinkimai, ir jūs būsite prijungti“.
– Ar iš to galima spręsti, kad Lietuvos diplomatija buvo tokia silpna, jog nesugebėjo įvertinti iš užsienio kylančio pavojaus ir tuo įtikinti valdžią?
- Ne, to nepripažinčiau. Diplomatai užsienyje, pavyzdžiui, P.Klimas, B.K.Balutis, P.Žadeikis ir kt., labai gerai suprato, kur krypsta reikalai. Jie turėjo nepaprastai gerus santykius su sovietų atstovais ir su tų šalių, kuriose jie atstovavo Lietuvai, žmonėmis.
Pranešimuose, kuriuose interpretuojami pasaulio įvykiai, buvo labai išsamios ir objektyvios informacijos, kas dedasi pasaulyje. Jie priėjo prie aukščiausių sluoksnių, bet Lietuvos Vyriausybės nebūtinai reagavo į jų pranešimus, nors turėjo tą informaciją.
– Kodėl tokios diplomatų informacijos priėmimas ar jos supratimas užstrigo?
– Čia išsiskyrė centro ir diplomatinių atstovybių nuomonės. Iš dalies vidaus politikoje kai kas labiau rūpinosi, kaip išlaikyti savo pozicijas, todėl nepastebėjo, kas dedasi pasaulyje.
Sakysime, užsienio reikalų ministras J.Urbšys paprašė S.Lozoraitį, P.Klimą ir B.K.Balutį parengti veiklos planą, jei Lietuvos nepriklausomybei grėstų pavojus. Jie tokį planą parengė ir slaptai įgaliojo S.Lozoraitį nuvažiuoti į Kauną jį paaiškinti.
Kiek aš sužinojau iš pasikalbėjimų su S.Lozoraičiu vyresniuoju, niekas iš tikrųjų į jų sudarytą planą nekreipė dėmesio – nei finansinius reikalus sutvarkė, nei rūpinosi egzilinės Vyriausybės formavimu. Tik paskutiniu momentu, 1940 metų birželio pradžioje, J.Urbšys įgaliojo S.Lozoraitį būti diplomatijos šefu egzilyje.
Mano nuomone, tautininkai buvo suinteresuoti sustiprinti savo valdžią po tokių įvykių, kaip Klaipėdos praradimas ar Lenkijos ultimatumas. Todėl galbūt taip rimtai nereagavo į besirutuliojančius įvykius pasaulyje, nesuprato nei Vakarų, nei Rytų.