Džiaugiuosi tesąs krikščionis. Patiriu Dievą kaip uolą, ant kurios rymo mano trapioji būtis. Ir net nebesistebiu. Rymau ant Amžinatvės ir neabejoju, jog išvysiu Viešpaties padangtes.
Tačiau vienu dalyku visgi stebiuosi. Ir nuostaba tiesiog pavergia savo neįmanonumu - visagalis amžinasis Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Mat viena yra teoriškai įžvelgti, jog yra vienas anapusinis Dievas; kita – įtikėti, jog šis Visagalis Amžinasis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų.
Iš visų kitų religingųjų būvių ar anapusybės žinojimų krikščionių tikėjimas išsiskiria būtent tuo, kad tiki žmogumi tapusį Dievą. Krikščionio viltis įsikūnija žmoguje. Ką tuomet reiškia šio Dievažmogio žengimas į dangų, jei ne tikros Vilties gimimą?
Kiekvienais metais išgyvename Prisikėlimo dramą. Tiesa pasakius, nelabai ši drama yra mums aiški. Štai keturiasdešimties dienų kelionės Gavėnios dykuma gale išgyvename tikrai dramą. Švenčiame Didijį Tridienį, kuriame pilna dramatiškų įvykių. Šie įvykiai liturgijoje vystosi itin dinamiškai: Paskutinė vakarienė, Alyvų kalnas, Suėmimas, Pasmerkimas, Kančios kelias, Nukryžiavimas ir Mirtis, Kapas, Prisikėlimas. Pagaliau džiaugsmingai giedame: Aleliuja!
Ir štai viskas, atrodo, pasibaigia. Nebelieka įvykių. Tačiau tuomet prasideda vieno Įvykio, būtent, Prisikėlimo įvykio dinamika. Ji nėra matuojama kintamais įvykiais ir laiku. Aštuonias pirmąsias šventojo Prisikėlimo dienas giedame „Haec dies“ – „Štai diena“. Prisikėlimas yra lyg viena Amžinatvės diena.
Įvykio dinamika reikšminga ne išorine, bet vidine savižina:
„Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1,3).
Tačiau mūsų kintamybėje pirmenybė savižinai niekada nebuvo teikiama. Mat įvykiai palaiko mūsų pačių tapatumo įsisąmoninimą. Veikiu, vadinasi esu. Tad ir kintamų įvykių, naujienų trūkumas mums yra sunkiai pakeliamas.
Pasninkauti nereikia, dalyvauti ilgose pamaldose irgi nereikia. Žiū, dar ištinka pavasario saulutė ir ilgi savaitgaliai. Smagu ir to pakanka. Ir tai mus dažnai suklaidina. Vėl bloškiamės į šiapusybę ir dėmesys Prisikėlimo Įvykiui nuslobsta. O gal ir iš viso nežinome, kaip Prisikėlimą reikėtų švęsti.
Šiapusybės viltis yra neabejotinai stipri ir giliai mumyse įsišaknijusi. Pastebėkime Žengimo į dangų dienos įvykius. Štai Viešpats dar kartą liudija aukštybių Viltį:
„Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1,4-5).
O štai tie, kuriems keturiasdešimt dienų po Prisikėlimo buvo aiškinama Įvykio prasmė ir žmonijos Viltis, atsako: „Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1,6).
Apaštalai kaip ir visi šiapusybės gyventojai iki paskutiniųjų laikosi žemiškosios vilties ir šiapusinės gerovės pažado. Jiems kaip ir mums Prisikėlimo dovanojama Dangaus karalystė yra vis dar netikroviška. Taigi Viešpats atsako: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1,7-8).
Įsikūnijęs žmogaus prigimtyje, Viešpats supranta žmonių nežinojimą ir būtiną prisirišimą prie žemiškosios būties. Tad Jis žada pačios Dievo prigimties – Šventosios Dvasios – prisilietimą, kad Prisikėlimo Įvykis pagaliau taptų tikroviška žmonių Viltimi. Ir tuomet Jis pats tampa kelionės į Viltį pirmapraeiviu:
„Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ “ (Apd 1,9-11).
Jėzus dingsta iš akių, t.y. žmonių šiapusybės, ir tampa Prisikėlimo vilties išsipildymo garantu. O apaštalai ir žmonija pagaliau pakėlė savo akis ir širdis į Dvasios ir sielos santykio aukštybę. Ir tik tuomet Prisikėlimas mus pradeda stebinti savo tikroviškumu. Imame laukti Prisikėlimo Įvykio pažado ir pačio tikroviškiausio gyvenimo išsipildymo jau čia ir dabar, bet nebūtinai mūsų šiapusybėje.
Nesame visi filosofai ir teoriškai anapusybės nelabai įžvelgiame. Tačiau, krikščionys, į savąją Viltį žvelgiame praktiškai - kaip į savo namus.
„Prašome, visagali Dieve: suteik, kad mes, kurie tikime šią dieną Tavąjį Viengimį mūsų Atpirkėją įžengus į dangų, ir patys danguje sielomis jau apsigyventume“ (Kolekta).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).