Maloningoji panelė Eufrozina Sokolinskaitė, būdama 35 metų, o Vilniaus
Šv. Mykolo klarisių (bernardinių) vienuolyne išbuvusi 14 metų,
paliudijo.
1667 metais jinai, Eufrozina, pindama šilkinius raištelius, įsmeigė į
stalą geležinę vinį. Kai stipriai įtempė, neatsargiai su didele jėga
ištraukusi ta vinimi akį užgavo. Akis jai krauju paplūdo. Kai visiškai
puolė į neviltį, kreipėsi į Švč. Mergelės paveikslą ir praregėjo.
Maloningoji panelė Elzbieta Chreptavičiūtė, būdama 42 metų, o vienuolyne
išbuvusi 26 metus, krito nuo aukšto kalno ant akmenų ir taip susižeidė
galvą, kad ją jau visi laikė mirusia. Kai tik maloningosios panelės
vienuolės ją Švč. Mergelės paveikslui paaukojo, Elzbieta greitai
ankstesnę sveikatą atgavo.
Ponia Krišpinienė, paiždininkienė, būdama senatorių baliuje, pametė
brangų papuošalą, vertą kelių tūkstančių. Nuėjusi į Šv.Mykolo bažnyčią,
meldėsi prie paveikslo, o kai išėjo iš bažnyčios, vienas žmogus gatvėje
priėjo ir atidavė tą brangenybę.
Nekaltos panelės ir kiek kaltesnės ponios - iš dailininkės Ievos
Babilaitės iliustracijų parodos „Sapiegos Madona“(Studija-galerija„D'arijaus papuošalai“, Dominikonų g.7/20). Vargu, ar kokie
pastaruoju metu matyti paveikslai yra sukrėtę mane labiau.
***
- Ieva, pritrenkėte. Paveiksluose - gili rimtis, o juose išraityti
senoviniai tekstai absurdiškumu gniaužia kvapą! Jausmas - tarsi iš
žiūrovo šaipytųsi bulvarinis laikraštis, pranešęs, kaip bobelė
troleibuse susitrenkė nosį.
- Bet su stebuklais taip ir nutinka. Jie dažniausiai įvyksta
komiškomis aplinkybėmis, panašiai kaip serialuose. Stebuklo žmogui
reikia ekstremaliomis sąlygomis, kai niekas kitas padėti nebegali.
Juokinga tik iš šono. Arba tada, kai stebuklą jau būni išgyvenęs. Bet,
kol jis vyksta, persmelkia visą esybę ir sukrečia.
- Iš kur ištraukėte tas komiškas istorijas?
- Tekstas man yra atspirties taškas. Kol neturiu, negaliu pradėti
piešti. Ieškojau teksto, turinčio stebuklingumo atspalvį. Nenorėjau
nei skraidančių lėkščių, nei ezoterinių paistalų.
Reikėjo tokio, kuris atitiktų mano asmeninę patirtį ir būtų užuomina į
katalikų tikėjimą. Pažįstama menotyrininkė pasiūlė paieškoti votuose.
Votai kabinami prie stebuklingų paveikslų ir liudija apie malones.
Gaila, kad daug votų knygų sudegė per Vilniaus gaisrus. Votų tekstai
traukia senu kvapu ir kelia šypseną.
Iš lenkų kalbos juos man išvertė paveikslo tyrinėtoja Rūta Janonienė.
Ji atrinko maždaug iš 70 istorijų, saugomų Lenkijoje. Iliustruoti
ėmiausi mielesnes širdžiai.
- Ar jūs tik žaidžiate, ar esate tikinti, linkusi pasikliauti tikėjimo
stebuklu?
- Esu pakankamai šviežia katalikė. Panašiai kaip prieš 450 metų gimęs
mecenatas Leonas Sapiega (juokiasi). Atsivertęs iš evangelikų
kalvinistų, jis tapo kataliku. Jautė didelį prielankumą
Mergelei Marijai, o seserims bernardinėms Vilniuje pastatė vienuolyną.
Specialiai įrengtoje koplyčioje pakabino iš brolių bernardinų išprašytą
Marijos paveikslą. Visos karštai paveikslui meldėsi. O aš į katalikybę
atsiverčiau iš protestantiškos pakraipos bendruomenės.
- Nors tekstai komiški, paveikslai yra gąsdinančiai rimti. Ir kartu -
vaikiškai skaidrūs.
- Reikia būti pakankamai naiviam gerąją prasme, kad imtumei stebuklo
šauktis. Netikėsi kaip vaikas - neisi į Dievo karalystę. Mane daugelį
metų lydi sykį perskaityta Šv.Augustino mintis. Augustinas pasakė:„Dieve, tu esi tas, per kurį visa, kas savaime neegzistuoja, veržiasi
būti“. Ji siejasi su stebuklais.
- Kada žmogus gali tikėtis sulaukti stebuklo?
- Bet kuriuo jam reikalingu metu. Tačiau stebuklai negali būti
kasdienybė. Jeigu jie taptų kasdienybe, vadintųsi komiksais.
- Pašnekėkime apie atlikimo technikas. Galite sakyti ką norite - nieko
apie tai nesuprantu.
- Rankų darbo popierius, mineraliniai dažai, spalvoti pieštukai.