Dešimtmetis po sprogimo: motyvai neaiškūs

„Jei mama būtų likusi gyva, gyvenčiau kitaip. Jausčiausi tvirtesnis“, - „Ekstrai“ sakė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius žengti bandantis prieš dešimtmetį per sprogimą Šiaulių mokesčių inspekcijoje žuvusios darbuotojos Jūratės Radavičienės sūnus Tadas Radavičius.

Devyniolikmetis jaunuolis jau pusmetį dirba buvusioje motinos darbovietėje - Šiaulių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje.

Ten pat, kur 1998 metų balandžio 15-ąją nugriaudėjo galingas sprogimas, sužalojęs 40 žmonių ir nusinešęs jaunuolio motinos gyvybę.

Nors T.Radavičiaus ateities planuose - visai kitokios veiklos vizijos, jaunuolis pripažino, kad veikla motinos darbovietėje jam tapo išeitimi iš gyvenime susiklosčiusios situacijos.

Darbą šiaulietis gavo per visus dešimt metų juo rūpintis nesiliovusių motinos bendradarbių dėka.

Prieš dešimt metų ne tik artimiausio žmogaus netekęs, bet ir širdies operaciją ištvėręs T.Radavičius neslėpė - skalpelio paliestos širdies skausmą išdildė laikas, o motinos netekties sukelta širdgėla išliko.

„Tuos įvykius esu pergalvojęs ne kartą. Būdamas vaikas net kūriau keršto planus mamos žudikams. Kalbėjau, kad būtų gerai su jais susidoroti tokiu pat būdu - juos susprogdinti. Paaugęs visa tai išmečiau iš galvos. Nebenoriu kapstytis po praeitį“, - „Ekstrai“ sakė dešimties metų senumo įvykius prisiminti paprašytas T.Radavičius.

Dieną, kai Mokesčių inspekcijoje nugriaudėjo sprogimas, Tadas su draugais žaidė kieme. Berniukas sunerimo, kai į namus netikėtai grįžo maršrutinio taksi vairuotoju dirbantis tėvas. Tadas tėvą rado virtuvėje besikalbantį su viena motinos drauge.

Suaugusieji tąkart Tadui pasakė, kad motina susilaužė koją ir pateko į ligoninę. Sakyti tiesą berniukui bijota.

T.Radavičius gimė turėdamas širdies ydą. Tėvai žinojo, kad keturiolikos metų sulaukusį sūnų reikės operuoti. Tačiau Tado sveikata pablogėjo jam sulaukus devynerių.

Po profesoriaus Vytauto Sirvydžio konsultacijos Vilniuje nuspręsta berniuką operuoti kuo skubiau.

Bijodami neigiamų padarinių, Tadui artimieji stengėsi kuo mažiau kalbėti apie po sprogimo ligoninėje atsidūrusią motiną.

Apie jos mirtį Tadas sužinojo viešėdamas pas dėdę. Atvykęs tėvas iš pradžių kalbėjo užuolankomis ir tik vėliau pasakė, kad motinos nebėra.

Tragedija tik paankstino Tado laukusios operacijos datą - berniuko širdis buvo operuojama po motinos mirties nepraėjus nė dviem mėnesiams.

Rūpestingai tėvo ir penkeriais metais vyresnės sesers Anetos globojamas Tadas netruko pasveikti ir po gydymo ligoninėje ir reabilitacijos Palangoje grįžo namo. Tačiau čia berniukui ėmė stigti motinos.

„Su mama labai gerai sutardavau. Su ja buvo lengva bendrauti - ji mane suprasdavo labiau nei kiti namiškiai. Ėmė stigti jos linksmumo. Tėvas kaip įmanydamas stengėsi man padėti.

Mamą atstoti bandė ir penkeriais metais už mane vyresnė sesuo. Tačiau tokią sesers globą sutikau priešiškai ir liepiau jai liautis man vadovavus“, - ryžtingai kalbėjo T.Radavičius.

Užuojauta žeidė

Berniuko gyvenimą pakeitė ir jam atklikta sudėtinga širdis operacija.

„Iš pradžių dar paskaudėdavo krūtinę. Mokykloje negalėjau dūkti kaip kiti bendraamžiai. Turėjau kontroliuoti save, kad neįsivelčiau į kokį konfliktą, nes žinant mano galimybių ribas būtų tekę nusileisti“, - tuo metu kilusias problemas prisiminė T.Radavičius. Tačiau labiausiai paauglį žeisdavo bet kokia užuomina apie motiną, o dar labiau - užuojauta dėl netekties.

„Negalėdavau pakęsti, kai manęs gailėdavosi, kad netekau mamos. Tokia užuojauta labai žeisdavo. Todėl jei kartais koks nors mažiau mane pažįstantis žmogus pa-klausdavo apie mamą, apsimesdavau neišgirdęs klausimo ir pasukdavau pokalbį kita linkme“, - „Ekstrai“ pasakojo T.Radavičius.

Po motinos žūties sūnus sakė pajutęs jos bendradarbių dėmesį. Vienas jų - Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos ūkio grupės vedėjas Kęstutis Tenikaitis Tadui ir pasiūlė darbą šioje inspekcijoje. Į šio žmogaus globą patekęs jaunuolis sakė, kad nuolaidų kaip darbuotojas nepajuto.

Priešingai - vadovu tapęs motinos bendradarbis jam daug griežtesnis ir reiklesnis nei tėvas. Darbą inspekcijoje su mokslu suaugusiųjų mokykloje derinantis T.Radavičius šiemet turėtų baigti dvylika klasių. Apie studijas aukštojoje mokykloje vaikinas kol kas negalvoja, tačiau sakė jaučiąs polinkį į informacines technologijas.

Pirmus savarankiško gyvenimo žingsnius žengiantis vaikinas neslėpė, kad šie žingsniai būtų buvę tvirtesni, jei juos būtų žengęs motinos stebimas. Nusikaltėlių, atėmusių iš jo artimiausią žmogų, motyvai T.Radavičiui iki šiol neaiškūs.

„Nusikaltimo organizatoriumi vadinamam žmogui tikrai nebuvo pagrindo sprogdinti Mokesčių inspekcijos. Juk vykdytojams pinigus už sprogdinimą mokėjęs organizatorius iš šio nusikaltimo jokios apčiuopiamos naudos negavo. Jis net nebuvo verslininkas, kuriam inspekcijos sprogdinimas kaip nors būtų padėjęs“, - mintimis apie jam iki šiol neaiškius sprogdinimo motyvus kalbėjo T.Radavičius.

Po inspekcijos sprogdinimo prabėgęs dešimtmetis pakeitė ir šio nusikaltimo tyrimui vadovavusio, taip pat kaltinimą teisme palaikiusio Andriaus Gudžinsko gyvenimą. Valstybės tarnybą ir darbą Šiaulių apygardos prokuratūroje į advokato praktiką Panevėžyje iškeitęs A.Gudžinskas prisiminė, kad tyrimo pradžioje pavyko nustatyti tik tai, kad patalpoje buvo susprogdinta bomba su laikrodiniu mechanizmu.

Sprogimo vietoje radus mechaninio laikrodžio detalių imta aiškintis, kas inspekcijoje lankėsi likus valandai iki sprogimo. „Kėlėme įvairias versijas. Iš pradžių vyravo nuomonė, kad šis nusikaltimas - Mokesčių inspekcijos darbu nepatenkintų asmenų kerštas. Užčiuopti sprogdintojų link vedusias gijas padėjo tam tikra nuojauta ir atsitiktinumas.

Vartydamas dėl disponavimo sprogmenimis sulaikytų asmenų apklausos protokolus į vieną jų atkreipiau dėmesį. Sulaikytasis per apklausą lyg tarp kitko užsiminė, kad bare buvo pavaišintas dviejų tuo metu pinigų turėjusių pažįstamų“, - tyrimo pradžią prisiminė A.Gudžinskas.

Pasak A.Gudžinsko, sužinojus apie pinigais bare besisklaidžiusius jaunuolius jam dingtelėjo, kad tie pinigai gali būti gauti už Mokesčių inspekcijos sprogdinimą.

„Nuvažiavau aš pas tuos įtariamuosius į areštinę, paspaudžiau prisipažinti, tačiau bergždžiai. Tada įtariamieji buvo nuvežti į kitą areštinę, ten su jais pabendravo operatyvininkai ir jau per kitą mūsų susitikimą šie vaikinai prisipažino. Jų parodymai buvo nufilmuoti“, - apie tyrimo eigą pasakojo A.Gudžinskas.

Vėliau paaiškėjo, kad nusikaltimo vykdytojai pinigų už sprogdinimą negavo, o savo draugą bare vaišino iš kitur įgytomis lėšomis. Tačiau tardymo protokole įžvelgta detalė ir klaidinga nuojauta, tyrėjo teigimu, jį nuvedė teisinga linkme.

A.Gudžinską papiktino, kad teisme Helmutas Poškus pakeitė anksčiau duotus parodymus ir ne tik ėmė neigti kaltę, bet ir apkaltino pareigūnus smurtu.

„Per tyrimą H.Poškus ne tik papasakojo, bet ir parodė, kaip įnešė sprogmenį į Mokesčių inspekciją. Šie parodymai buvo nufilmuoti. Į inspekcijos patalpas vengdami incidentų parodymams patikrinti H.Poškų nusprendėme vestis vakare, pasibaigus darbo laikui“, - prisiminė A.Gudžinskas.

Labiausiai buvusį prokurorą papiktino, kai bausmę atliekantis H.Poškus viename interviu pareiškė, kad A.Gudžinskas jį tardydamas trankė per galvą segtuvu.

„Aš net jokio segtuvo neturėjau, o H.Poškaus apklausos vykdavo dalyvaujant jo advokatui ir sargybiniams. Šiam vaikinui kliuvo tik per jo sulaikymą.

Gavę informacijos, kad draugės bute besislapstantis H.Poškus gali būti ginkluotas, „Aro“ kovotojai nesismulkino - sprukti pamėginusiam vaikinui spyrė į tarpkojį, užlaužė rankas“, - sakė A.Gudžinskas.

Dar vienas nuteistasis - A.Kibildis, pasak A.Gudžinsko, jam leidęs suprasti, kad dėl šio nusikaltimo niekada neprisipažins.

„Jis priklausė vadinamajai „stoikų“ (kaltės nepripažįstančių kalinių) kategorijai ir visada tvirtino, kad svarbu ne kiek laiko, o kaip jį praleidi būdamas už grotų.

A.Kibildis piktinosi jį už grotų rėmusiais, tačiau vos išėjus į laisvę atstūmusiais Šiaulių nusikalstamo pasaulio autoritetais. Kas gali paneigti, kad A.Kibildis mokesčių inspekcijos sprogdinimu mėgino pakenkti jį atstūmusiems Šiaulių nusikalstamo pasaulio autoritetams, juk jie pirmieji pateko į tyrėjų akiratį?“ - retoriškai klausė A.Gudžinskas.

Sužinojęs, kad A.Kibildis skaito Bibliją, A.Gudžinskas sakė pamėginęs pakalbėti apie atgailą: papasakok, kaip buvo, ir nusiimsi nuodėmę.

Tai išgirdęs A.Kibildis šyptelėjo, tačiau kiek padvejojęs tarė: „Nesakysiu“. Paklaustas - kodėl, atkirto, kad vienas jo pažįstamas nusikalstamo pasaulio autoritetas važiavo išpažinties pas kleboną, o pakeliui į namus buvo sušaudytas“, - bandymus iškvosti A.Kibildį prisiminė A.Gudžinskas.

Advokatas A.Gudžinskas įsitikinęs, kad A.Kibildis buvo pagrįstai nuteistas už Mokesčių inspekcijos sprogdinimą. Tačiau tuometis tyrėjas neatmetė, kad nusikalstamo pasaulio šulas galėjo būti ir apkalbėtas bendrininkų, o jie taip išvengė atsakomybės už nusikaltimus.

Kai kurie pavardžių nenorėję minėti pareigūnai teigė, kad Mokesčių inspekcijos sprogdinimas jiems labai priminė Šiaulių policijos komisariatų sprogdinimus, kuriuos, kaip paaiškėjo vėliau, įvykdė uostamiesčio nusikaltėlių vadeivos Sigito Gaidjurgio parankiniai.

Augustinas Radavičius, buvęs Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas:

„Man iki šiol neaiškus tų nusikaltėlių motyvas. Gal tai buvo noras pademonstruoti jėgą? Prieš dešimt metų nusikaltėlių gaujos turėjo tam tikras pozicijas.

Tuo metu Šiauliuose buvo neramu - nugriaudėjo sprogimas prie policijos komisariato, buvo sprogdinta kavinė, baldų parduotuvė. Tačiau Mokesčių inspekcijos sprogdinimas išsiskyrė iš kitų. Tokio žiauraus nusikaltimo šalyje dar nebuvo buvę.

Kai kas mėgino šį sprogimą sieti su pas mus pradėta revizija, kurią atliko Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistų grupė. Keli revizoriai per šį sprogimą nukentėjo tiesiogiai. Šis patikrinimas buvo planinis. Be to, per sprogimą nebuvo sunaikinta juokių svarbių dokumentų, nedingo ir kompiuteriuose esanti informacija.

Šiaulių mokesčių inspekcijos veikla dėl šio sprogimo nesutriko. Jokių grasinimų ar kitokių požymių, kad sprogdinimas galėjo būti susijęs su Mokesčių inspekcijos darbu, nebuvo. Šis įvykis buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.

Nusikaltimo motyvas galėjo būti nusikaltėlių noras parodyti jėgą. Tačiau neaiškumo ir neatsakytų klausimų liko dar daug. Manau, kad į juos taip ir nebus atsakyta, nes nusikaltimo organizatoriumi vadinamo A.Kibildžio jau nebėra tarp gyvųjų“.

Iš Mažeikių rajono kilęs A.Kibildis pirmą kartą už grotų dėl išžaginimo pateko vos sulaukęs pilnametystės. Aštuonerius metus už šį nusikaltimą kalėjęs A.Kibildis į laisvę išėjo 1990-aisiais ir Šiauliuose subūrė savo gaują, kuri vogė automobilius, užsiėmė turto prievartavimu, plėšikavo. Laisvėje tik porą metų praleidęs A.Kibildis su keliais savo gaujos nariais vėl atsidūrė kalėjime dėl plėšimų.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje trejus metus iki nuosprendžio už plėšimą praleidęs A.Kibildis čia buvo laikomas vienu didžiausių autoritetų.

1996-ųjų pavasarį vėl į laisvę išleistas A.Kibildis turėjo užmačių tapti vienu Šiaulių nusikalstamo pasaulio lyderių. Tačiau netrukus jis vėl pateko į pareigūnų akiratį. 1997-ųjų pradžioje, įtarus mėginimu padegti parduotuvę, jis buvo sulaikytas. Vėliau A.Kibildžiui buvo skirti teismo įpareigojimai.

Išvykęs iš Lietuvos A.Kibildis Belgijoje pateko už grotų, įtarus automobilio vagyste. Įtarimams nepasitvirtinus, šiaulietis buvo išleistas į laivę, tačiau 1998-ųjų pavasarį sulaikytas dėl Šiaulių mokesčių inspekcijos sprogdinimo ir daugiau laisvės nebeišvydo. Susirgęs nepagydoma liga A.Kibildis 2005-ųjų pavasarį mirė kalėjimo ligoninėje.

Prieš mirtį A.Kibildis prisiėmė atsakomybę dėl Rusijos tabako pramonės magnato Genadijaus Dzenio ir jo apsaugininko Genadijaus Kolesničenkos nužudymo.

Skandalingojo Rusijos politiko Vladimiro Žirinovskio finansinis rėmėjas G.Dzenis buvo nužudytas 1997-ųjų sausio 17-ąją Maskvoje, susprogdinus stogvamzdyje paslėptą sprogmenį. Nuo sužalojimų, patirtų per sprogimą, netrukus mirė ir verslininko apsaugininkas G.Kolesničenka.

„Vienintelis likęs nusikaltimas, kuris slegia mano sąžinę ir sieja mane su praeitimi, yra nužudymas Maskvoje. Todėl tepadeda man Dievas. Viskas Dievo valioje“, - tokiais žodžiais pradėjęs prisipažinimą sunkiai sergantis A.Kibildis likus metams iki mirties smulkiai aprašė visas šio nusikaltimo detales. Tarpininku save pavadinęs A.Kibildis nurodė ir šios žmogžudystės užsakovą, ir nusikaltimo vykdytojus.

Galingas sprogimas penkiaaukščio gyvenamojo namo pirmajame aukšte, kuriame buvo įsikūrusi Šiaulių valstybinė mokesčių inspekcija, nugriaudėjo 1998 metų balandžio 15-ąją, iki darbo dienos pabaigos likus penkioms minutėms.

Per sprogimą sužalota 40 žmonių, o stipriausiai nukentėjusi inspekcijos darbuotoja Jūratė Radavičienė po savaitės mirė ligoninėje.

Teroro aktu pavadintam nusikaltimui atskleisti mestos didelės įvairių tarnybų specialistų pajėgos.

Užčiuopti sprogdintojų link vedančias gijas jau po kelių dienų pavyko Šiaulių rajono policijos komisariato kriminalistams. Taip į pareigūnų akiratį pateko Šiaulių nusikaltėlių pasaulyje žinomo Artūro Kibildžio aplinkos žmonės. Paties A.Kibildžio paieška paskelbta po sprogimo praėjus porai savaičių.

1998-ųjų gegužės 17-ąją A.Kibildis buvo susektas ir sulaikytas Klaipėdoje. Surasti A.Kibildį pareigūnams padėjo jo pokalbiai mobiliojo ryšio telefonu.

Sulaikytas A.Kibildis atkakliai neigė kaip nors prisidėjęs prie Mokesčių inspekcijos sprogdinimo, todėl jam iš pradžių buvo pareikšta įtarimų dėl kitų nusikaltimų. Pradėjus strigti sprogdinimo tyrimui, kelis sulaikytus A.Kibildžio aplinkos žmones pareigūnai išvežė į Vilnių.

Su pareigūnų pasiūlymu bendradarbiauti ir mainais už laisvę papasakoti apie gaujos nusikaltimus sutiko trys įtariamieji: Mantas Stanelis ir sprogmenį iki Mokesčių inspekcijos atvežę Džiuderas Ruslys ir Mantas Šereiva.

Remiantis daugiausia šios nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos trijulės parodymais A.Kibildžiui buvo pareikšti kaltinimai dėl Mokesčių inspekcijos sprogdinimo organizavimo.

Kaltu dėl inspekcijos sprogdinimo organizavimo ir kitų nusikaltimų pripažintam A.Kibildžiui Šiaulių apygardos teismas skyrė 19 metų nelaisvės.

Sprogmenį pagaminęs 37 metų Vladas Bernotas buvo nuteistas 15 metų nelaisvės. Sprogmenį į inspekcijos patalpas įnešusiam 22 metų Helmutui Poškui teismas skyrė 16 metų nelaisvės.

Teisme šis vyras tvirtino, kad jo žodžiai išgauti prievarta. „Nusikaltimų nevykdžiau ir jų neorganizavau. Žuvusios Jūratės Radavičienės vaikams ir vyrui galiu ramia sąžine pasakyti, kad mano rankos nesuteptos krauju. Tai mato Dievas“.

Teroro aktu vadinamo nusikaltimo motyvas teisme taip ir nepaaiškėjo.