JAV aktorė A.Budrytė: „Tautybės veide nesimato, bet yra jausmas“ (nuotraukos)

JAV gimusi, bet lietuve save laikanti aktorė Audrė Budrytė nustebino Čikagos publiką drąsiu kūrybiniu sprendimu. „Prop Theater“ ji pristatė monospektaklį apie XX a. pradžioje Holivude sužibėjusią, visą Europą išmaišiusią, o paskui tragiškai gyvenimą Sibire baigusią aktorę Uršulę Babickaitę-Graičiūnienę, kuri šiapus Atlanto vadinosi Une Baye.

A.Budrytė – atvira, tolerantiška, puiki pašnekovė. Ji su lrytas.lt kalbėjosi ne tik apie spektaklį, bet ir apie gyvenimo JAV ir Lietuvoje ypatumus, dvigubą tapatybę, skirtingų rasių bei kultūrų žmones, kurie ir sudaro Ameriką. Pokalbyje dalyvavusi aktorės mama Aldona Budrienė atskleidė, kad nors visą gyvenimą nesišalino lietuvių ir nuolat su jais bendravo, apie kai kuriuos savo pomėgius jai smagiausia pasikalbėti su juodaodėmis.

„Une Baye mane sudomino ne dėl to, kad buvo lietuvė, bet dėl to, kad ji buvo nuostabi moteris“, – apie savo režisuoto monospektaklio heroję pasakojo 41 metų aktorė. Ji sakė svarsčiusi, ar pjesę statyti angliškai, ar lietuviškai, tačiau vis dėlto apsisprendė, kad ambicingos ir kūrybingos asmenybės tema turėtų būti įdomi ne tik lietuviams.

Kartu su vyru, teatro režisieriumi ir aktorinio meistriškumo dėstytoju Kęstučiu Naku A.Budrytė gyvena kažkada lietuvių pamėgtame Bridžporto rajone Čikagoje, vos keletas gatvių nuo tos vietos, kur vienu metu buvo apsistojusi ir Une Baye. Abiem kalbomis – tiek lietuviškai, tiek angliškai – be akcento kalbanti aktorė neslepia, kad tautybės ir tapatybės klausimai jai buvo svarbūs visą gyvenimą.

Apsilankiusi Lietuvoje ji džiaugiasi mažais atstumais, dideliu žmonių susidomėjimu menais. Savo gimtojoje Amerikoje ji labiausiai vertina laisvę ir toleranciją: „Amerikoje ne tiek daug atkreipiama į tai, kaip žmogus apsirengęs, kokios jo pažiūros, kokia jo tautybė. Lietuvoje į tai kreipiama daugiau dėmesio. Elementariausias pavyzdys – Lietuvoje vis dar kovojama dėl gėjų teisių, o mums jau atrodo, kad visi žmonės yra lygūs ir jau nebėra klausimo tuo atžvilgiu“, – kalbėjo aktorė.

Dukrai pritarė ir jos mama. Ji keletą kartų per savaitę atvyksta pasaugoti trejų metukų A.Budrytės ir K.Nako sūnaus Kajaus.

„Geriausia yra Amerikoje. Gali sakyti, ką nori. Galbūt daug dalykų ir nepatinka, bet Amerikoje kiekvienas gali gyventi taip, kaip nori. O jeigu turi pinigų – gali keliauti po visą pasaulį. Ir visi turi – kas dirba, pinigų turi. Kituose kraštuose yra kažkaip kitaip. Esame visur pakeliavę, važinėję, bet Amerikos nekeisčiau į nieką“, – drąsiai savo nuomonę reiškė moteris, į JAV atvykusi būdama dvidešimt penkerių, jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo.

A.Budrytė sako ne kartą pajutusi, kad tolsta nuo savo šaknų, mėgino valios pastangomis pasukti savo gyvenimą arčiau lietuvių. Baigusi teatro studijas Northwesterno universitete ji kuriam laikui buvo išvykusi į Lietuvą.

„Baigiau universitetą, o tuo metu kaip tik į Čikagą buvo atvykusi Eimunto Nekrošiaus trupė. Nebuvau buvusi Lietuvoje, negalvojau, kas yra ta tikra Lietuva. Įsivaizdavau, kad bus kažkoks klojimo teatras. Kai nuėjau, kai pamačiau – tiesiog pasikeitė visas mano gyvenimas. Norėjau nuvykti į Lietuvą ir būti arti to teatro. Radau vietą Šiaulių dramos teatre, tuo metu ten vadovavo Gytis Padegimas. Jis nepabijojo priimti naujo nepažįstamo žmogaus“, – kelią į Lietuvą prisiminė JAV gimusi aktorė.

Anot A.Budrytės, nors prieš atvykdama į Lietuvą apie tėvų šalį žinojo daugiausia iš literatūros ir istorijos, ji lengvai rado kalbą su kolegomis menininkais.

Tiesa, ji pastebėjo ir skirtumų, kurie bent jau dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje jai įstrigo: „Kai mes baigėme universitetą, buvo visai įprasta, kad dirbi ir padavėju, ir sekretore. Kartais tau užmoka, kartais – ne. Net jeigu tu patenki į spektaklį „Brodvėjuje“ – tai viršūnė Amerikos teatre – tu tame spektaklyje pavaidinsi, jis eis trejus metus, o po to tu vėl būsi bedarbis. Lietuvoje esi tikresnis dėl darbo. Mažiau reikia už save kovoti. Kai kurie lietuvių menininkai, nebijodami dėl savo ateities, kiek sustabarėdavo, nors tokių buvo mažuma“.

Ji sakė nevengusi bendrauti nei su kolegomis aktoriais, nei su scenos darbininkais. Aktorė čia pat pridūrė, kad Lietuvoje menininkai, labiau nei amerikiečiai, išsilavinę įvairiose meno srityse: dailėje, muzikoje, literatūroje.

A.Budrytei taip pat teko dirbti tuomečiame „Life“ festivalyje, tačiau tėčio liga privertė grįžti į JAV.

„Aš maniau, kad stipria valia savo kelią sugrąžinsiu ir gyvensiu Lietuvoje. Dabar nežinau, ką reikš mano tikslas Kajui. Jeigu aš to nepadariau, tai kodėl turėčiau tikėtis, kad tai padarys jis? Noriu, kad jis įsigilinęs dalyvautų toje kultūroje. Ne tik, kad vadintų save lietuviu dėl to, jog truputį kalba lietuviškai. Noriu, kad jis pažintų lietuvių literatūrą, kad tas dalykas pildytų jo gyvenimą, kad jis galėtų ne tik susikalbėti, bet ir prasmingai kalbėti lietuviškai. Tai – sunkūs sprendimai, ir ne visuomet tai nuo žmogaus priklauso“, – svarstė rimtai į lietuviškąją tapatybę žiūrinti moteris.

Kita vertus, ji pripažino nesuprantanti, kaip politikai lengva ranka gali atimti teisę į Lietuvos pilietybę iš po pasaulį pasklidusių lietuvių.

„Jeigu tu esi kinas, tai aišku, nes tavo bruožai kitokie, nesvarbu, ar tu gimei Anglijoje, Amerikoje arba kažkur kitur. Lietuviui to veide nesimato, bet yra jausmas. Juodas-baltas mąstymas gali būti pavojingas. Tautai tarnauti gali įvairiai, sunku spręsti, kas yra kito žmogaus širdyje“, – kalbėjo A.Budrytė.

Aktorė neslėpė ir savo politinių pažiūrų, kaip JAV pilietė. Ji pripažino sekanti prezidento rinkimų peripetijas ir palaikanti Ilinojui atstovaujantį demokratų senatorių Baracką Obamą: „Aš balsuosiu už jį. Jis atrodo tikras, giliai mąstantis. Atrodo, kad jis to nedaro vien tik sau. Jis iš tiesų yra kaip Martinas Lutheris Kingas. Jis mato gilesnę viziją ir pritraukia žmonių“.

A.Budrytė neneigė, kad tarp vietos lietuvių esama tokių, kurie pareiškia nebalsuosiantys už „juodį“. Tačiau aktorė įsitikinusi, kad politikos aukštumų B.Obama pasiekė ne dėl odos spalvos, bet dėl savo privalumų.

Rasizmo nepateisina ir aktorės mama, pokalbio metu ne kartą pasidžiaugusi, kad jų apylinkėje apsigyvena vis daugiau kinų: „Kinai – labai darbštūs, tvarkingi žmonės. Bet jų valdžia tai jau labai bjauri“, – piktinosi komunistinės Kinijos vadovais lietuvė.

A.Budrienė nesišalina ir juodaodžių: „Man tai patinka juodaodžiai, ypač moterys. Nuvažiuoju į Dauntauną, atsistoja kokia „juodukė“ šalia ir kad pradeda kalbėti apie skrybėlaites, kad pradeda pasakoti, juokauti. „Oh, my God“, kaip mes prisijuokiame. Matote, aš labai mėgstu skrybėles nešioti, ir visos juodaodės mėgsta skrybėles“.

Anot A Budrienės, Audrė vaidino nuo mokyklos laikų, o vidurinėje mokykloje buvo tikra žvaigždė. Tuo tarpu pati A.Budrytė prisimena, kad, užaugus tuo metu nuolat lietuviškame Marketo parke, buvo kiek sunku adaptuotis kitame rajone įsikūrusioje vidurinėje mokykloje. „Keista, rodos, žinojau, kad gyvenu Amerikoje, bet mano gyvenimas buvo lietuviškas. Pradėjusi eiti į vidurinę mokyklą, dar nemokėjau bendrauti su lietuviais. Reikėjo dvejų metų, kol įsibėgėjau“, – sakė aktorė.

Įvairių tautybių draugų turinti aktorė sakė jokiu būdu nesmerkianti lietuvių jaunimo, kuris išsikrausto toliau nuo tautiečių pamėgtų rajonų ir bent kuriam laikui nedaug tepalaiko santykių su tėvynainiais.

„Jeigu aš nebūčiau nuvykusi į Lietuvą, būčiau atitolusi nuo lietuvių. Žmonės, su kuriais užaugau, buvo mieli, bet jau buvo nebe tie interesai. Aš suprantu žmones, kurie pabėga į Čikagos 6iaurę (tradiciškai mažiau „lietuvišką“ miesto dalį – aut.), nes jie ieško, kaip galėtų realizuoti save. Lietuvių bendruomenė yra maža, ir jeigu nerandi bendraminčių, reikia jų ieškoti kitur“, – įsitikinusi JAV gimusi lietuvė.

Jos mama nesiliauja šmaikštauti: „Vyrai amerikiečiai – geri. Geresni už lietuvius“. Tačiau, anot A.Budrytės, ji pati džiaugiasi ištekėjusi už lietuvių kilmės režisieriaus K.Nako. Nors vyras dažnai jaudinasi dėl netobulos lietuvių kalbos, vis dėlto jie vienas kitą dėl savo lietuviškų šaknų supranta geriau. Aktorė sako esanti dėkinga tėvams, kurie nedarė spaudimo tekėti už lietuvio. Tai, kad ji pamilo lietuvį, buvo atsitiktinumas.

Jauniausioji teatralų šeimos atžala – trimetis Kajus – su tėčiu dažniausiai bendrauja angliškai, ypač kai šeimos vyrai lieka vieni du. Su mama ir močiute – dažniausiai lietuviškai, o prireikus susikalbėti su tą patį darželį lankančiu prancūziuku atranda ir vieną kitą prancūzišką žodį.

Vos pabudęs po pietų miego, gūsiu į kambarį įsiveržęs Kajus pasisveikino lietuviškai, padainavo dainelę angliškai, o turą po kambarį tęsė vėl kuo gražiausia lietuvių kalba. Jo mama sako, kad iš dalies sunkaus monospektaklio žanro ėmėsi dėl to, kad gimus sūnui nebūtų galėjusi intensyviai repetuoti su aktorių trupe. „Nenorėjau, kad mano karjera eitų žemyn“, – aiškino rankų sudėti neketinanti moteris.

Išbandžiusi save keliuose teatruose Čikagoje, keliavusi po JAV su trupe iš Bostono A.Budrytė niekuomet nesvajojo apie vaidmenis kine. „Teatras – kaip akrobatika, yra baisu, kad gali nukristi, yra rizika, bet kartu – labai smagu. Man svarbus tas ryšys su publika. Už tai ir pamilau teatrą“, – sakė daug kam nežinomos lietuvių aktorės gyvenimą amerikiečių publikai pristačiusi A.Budrytė.