Tai – neabejotinai geranoriškas būdas neįkyriai atkreipti interesantų, vis dažniau savo kūdikiams parenkančių egzotiškus, neįprastus, „svetimus“ vardus, dėmesį. Saidas Petraitis, Shakira Jonaitytė, Lee Butkus, Brittany Jociūtė neskaniai ir aštriai rėžia lietuvišką akį ir ausį.
Kažką reikia daryti! Gaila, kad uždrausti krikštyti svetimvardžiais negalima. Tik – gėdinti, skatinti, raginti prisiminti lietuviškus vardus. Taip pat – žiniasklaidoje piktintis emigrantų nutautėjimu.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Būtų anekdotiška, jei tai nebūtų plonu šydu užmaskuotas, kad ir gerais norais grįstas, bet kišimasis į asmens laisvę. Būtų sveikintina ir pagirtina, jei individas turėtų lygiai tokias pačias, instituciškai pagrįstas teises, reguliuoti, tarkime, „kalbišius“ tarsi karvės blynus kepančius vardus-naujadarus, savavališkai keičiančius nusistovėjusį vardų kirčiavimą.
Nes dabar visa tai – žaidimas į vienus vartus. Kaip kad, nepaisant visuomenės protestų, nutiko su vedybinio statuso nenurodančia moteriškos pavardės versija – nors moterys šaukė iki užkimimo, kad galūnė „-ė“ nedera, skamba veikiau latviškai, nei lietuviškai, ir apskritai kažkaip karikatūriškai bei neįprastai ausiai, tačiau patvirtinta buvo priešingai, tarsi tyčia: norite emancipacijos, tai šekit – turėkite. Kaip kad nutiko daugybei Almų, Valdų ir Alfonsų, kurie vieną gražią dieną ūmai atsibudo su kieta „l“.
Nė nekalbu apie vardų kirčių stumdymus – visą gyvenimą šaukta kirčiuojant antrąją „i“, vieną gražią dieną sužinojau, kad mano tėvai, seneliai ir proseneliai, pasirodo, kalbos nusikaltėliai, mat kirčiuojama turi būti „a“. Neatmetu galimybės, kad vieną gražią dieną sužinosiu, jog vis dėl to, kirčiuojama turi būti pirmoji „i“.
Nenusiminsiu – nes dar blogiau dviem rusų literatūros herojėms iš nemirtingojo „Daktaro Živago“, kurios lietuviškoje televizijoje tapo teisingai sukirčiuotos (o gal reikėtų sakyti „suketvirčiuotos“) kaip SašA ir KatiA. Tad lauksime naujų įstabių taisyklių, „nuleistų iš viršaus“. Ir naujų tautinių, uoliai siūlomų sudurtinių vardų-šedevrų.
Tad akimirkai įsivaizduokime, kad lietuvybės puoselėtojų ir kalbininkų svajonė išsipildė. Lietuviai – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje klusniai, tiesiog idiliškai pradeda krikštyti vaikus pagal rekomenduojamą kalendorių.
Antai – gimsta kūdikis balandžio 24-ąją. Lietuviškasis kalendorius rekomenduoja berniuką krikštyti Kantrimu. Kantrimas nueina į pirmą Bektono ar East Hamo pradinės mokyklos klasę. „What`s your name? Kant..? ...rim? what?“
Mūsų ausiai beveik bajoriškai skambantis vardas – britui sudurtinis žodis iš bjauraus moterišką lyties organą reiškiančio keiksmažodžio ir žodžio „pakraštys“. Kitaip tariant – tam tikros vietos pakraštys.
Ne geriau pasiseks mergaitei, gimusiai gruodžio 8-ąją – ją kalbos puoselėtojai oficialiuose lietuviškuose darbo kalendoriuose siūlo krikštyti Cuntilda. Rimtai. Netikite – patikrinkite kalendorių patys. Paūgėjusios Cuntildos neabejotinai laukia daugybė įdomių akimirkų anglosaksiškose viešose įstaigose ar tiesiog keliaujant – oro uostų pasų kontrolės postuose. Teneįsižeidžia Cuntildos, jei tokių vis dėl to yra.
Tačiau iš principo – tai neišvengiama. Įvairiausių kuriozų gali nutikti perkėlus įprastą tekstą į neįprastą kontekstą. Lietuvaitės Eglės dažnai turi pasiaiškinti, kad jos – ne „ugly“ (ang. bjaurios), Daivos – kad jos ne „diver“ (ang. nardytojos).
Lietuvio ausiai ne mažiau juokingai skamba senas aristokratiškas angliškas vardas Perdita ar panašiai kaip „kandis“ skambanti Candice. Nekalbu apie vieną populiariausių suomiškų vardų – Virvę ar simpatiškąjį brazilą futbolininką – Kaka.
Dėl skonio nesiginčijama: kas vienam kaip dangiška muzika, kitam – kaip idiotizmas; kas vienam – rafinuotumo viršūnė, kitam – pretenzingas išsidirbinėjimas. Tik štai, esu įsitikinusi, kad vaikui vardą turi išrinkti tėvai. Ne įstaigos. Ne kalbininkai. Ir ne lietuvybės puoselėtojai. O tik jį pradėjęs tėvas ir jį savo įsčiose išnešiojusi motina.
Todėl aš – už laisvo asmens teisę savo kūdikį pakrikštyti taip, kaip jis nori: Šakilu, Chotabu, Alysha, Luisu-Ignasijumi ar Izaura-Maliarija. Aldonu ar Cuntilda, Tulgedu ar Draveniu, Kruštautu ar Visvalgu, Britne ar Oziu, Koka ar Kola, o gal net ir Budu – „Budweisser“ alaus garbei, kaip kad svarsto aktorius Mathew McConaughey.
Beckhamai vieną sūnelį pakrikštijo Brooklynu, mat, legenda byloja, kad būtent toje Niujorko dalyje jis buvo pradėtas. Paris Hilton pavadinta Paryžiaus garbei. Gwyneth Paltrow savo dukrą pavadino „Obuole“ – Apple, Seanas Penas sūnui davė vardą „Žiogas“ – Hopper. Originalūs Jamie Oliverio dukryčių vardai – viena Poppy Honey (Aguonėlė Medutė), kita – Daisy Boo (Ramunė Bū). Aktorius-komikas Jasonas Lee pademonstravo, kad jis komikas ne tik ekrane, bet ir gyvenime, sūnų pakrikštydamas Pilotu Inspektoriumi Riesgrafu Lee.
Ar britai ir amerikiečiai dėl to kelia triukšmą? Ar ką nors draudžia, išradinėja apsunkinančias taisykles, rekomenduoja ir kelia aliarmą? Ne, tik šypsosi ir laikraščiuose skelbia beprotiškiausių vardų sąrašus.
Mat demokratija kartu su asmens laisve garantuoja ir esminę tos laisvės dalį: laisvę daryti kvailystes – su ta sąlyga, kad tos kvailystės tiesiogiai nekenkia kitiems ir nepažeidžia kitų individų laisvės. Asmens teisė savo kūdikį pakrikštyti kad ir pačiu kvailiausiu vardu, yra tokia pat šventa, kaip ir teisė žaliai nusidažyti plaukus, valgyti tortą užsikandant skilandžiu ar savo paties namuose niekam nematant vaikščioti Adomo kostiumu.
Tiesa, žali plaukai ir bet koks ekscentriškas nukrypimas nuo normos sovietmečiu galėjo atnešti didelių nemalonumų ir reikalų su valdiškomis instancijomis. Šiandien – viskas ne taip radikalu, tačiau sumanyk, emigrante, kūdikėlį pavadinti Kevinu – ir susilauksi geranoriško susirūpinimo, kaltinimų, kad lietuviški vardai nemieli, ir kad, apskritai, nutautėji. Nesvarbu, kad pasirinkti nutautėti ar net pasikeisti savo paties vardą – tavo šventa asmens laisvė ir teisė. Ir nesvarbu, kad nutautėjimu besirūpinančioje Lietuvoje tarsi grybai po lietaus dygta Estelos, Džordanos, Žanetos, Deividai, Rėjai, Donaldai, Vudžiai ir Konsuelos.
Norisi patarti į tai apskritai nekreipti dėmesio, nes vienintelis dalykas, dėl kurio rūpintis turi lietuviai tėveliai, sumanę dukrytę pavadinti amerikiečių popžvaigždės garbei ar atiduoti „patriotinę“ duoklę lietuviškiems gruodžio aštuntosios vardadienio išradėjams yra ne nutautėjimas ar lietuvybė, bet tik tai, ar jų dukra jiems užaugusi už tai padėkos.