Anūkų gatvėje - anūkų namas
„Paskola pagal sutartį perėjo mamai. Bankas taip pat elgėsi pagal sutartį“, - iš užsienio atskriejo trumpa šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio sūnaus Vytauto žinutė.
Racionalus vyrų protas ir sudėtingus dalykus įstengia paversti paprastais. Bet kartais to neužtenka: paskola yra našta, kurią įveikti, likus vienam, nėra paprasta.
„Tai - anūkų namas. Su Vytautu statėme namą jiems. Ir gatvelę ties juo Anūkų gatve pavadinome“, - sakė maestro V.Kernagio našlė Dalia.
Moteris trumpam pritilo. Šis sodų žydėjimas - vos pusantro mėnesio nuo V.Kernagio mirties nutolęs laikas. Tačiau vis daugiau dėžių su įvairiais šeimos daiktais palieka Kernagių butą Antakalnyje.
Dalia kraustosi į „Teatralų“ sodų bendrijoje esantį Kernagių namą. Maestro svajonių namą, kurį jis statė anūkams, vaikams ir, be abejo, sau.
V.Kernagis norėjo tame name sutikti Kalėdas su vaikais, matyti, kaip anūkai Vėjas ir Nojus čiuožinėja nuo jo supilto kalnelio. Maestro tikėjosi įžengti į saugų namą, nedideliais langais, grubiu židiniu. Nors jis neįžengė, tačiau čia ropinės jo anūkai.
Sutaupytų pinigų nepakako
„Nesu skaičių ar faktų žmogus, bet, išėjus Vytui, atsirado daugybė dalykų, kuriuos reikia išspręsti už jį“, - Dalia perbraukia pirštais dokumentų šūsnį, kurioje - viskas, kas susiję su namu ir skolintais pinigais.
„Iš tikrųjų negalvojome apie mirtį. Gyvenome sveiki, ir Vytas buvo žvalus, energingas. Jis apskritai buvo iš stipruolių, ilgaamžių giminės“, - mintimis į 2005-uosius nuklydo moteris.
Ji prisiminė, kad vyras buvo apsidraudęs gyvybę - pasirinkęs investicinio gyvybės draudimo paslaugą „Hansa pensija plius“.
Toje sutartyje su draudimo bendrove buvo nurodytos ir pinigų sumos, išmokėtinos ištikus traumoms ar užklupus ligoms.
Pastaroji suma, anot Dalios, buvo pati mažiausia, kokią tik galima pasirinkti, - bene 3000 ar 5000 litų. Tai tik dar vienas paliudijimas, kad Vytautas negalvojo nei apie ligas, nei apie mirtį.
„2006-ųjų balandį jau buvau išėjusi iš darbo: su Vytu labai gražiai buvome suplanavę ateitį. Tuose planuose buvo ir mūsų namas, kurį Vyto tėvų sodo sklype prieš metus buvome pradėję statyti.
Norėjome jo, kad Vytas galų gale galėtų pailsėti ir turėti šiokią tokią autonomiją. Mes net ir tvorą buvome pasidarę, ir kalnelį, apie kurį Vytas svajojo, supylę“, - pasakojo Dalia.
Kernagiai gyveno Vilniuje, Antakalnyje, Tverečiaus gatvėje. Keletas kilometrų pėstute Sapieginės mišku - ir „Teatralų“ sodų bendrija ranka pasiekiama.
Anot Dalios, nei ji, nei Vytautas nebuvo sodininkai.
Bet vyras labai mėgo ugnį: turėjo tame sklype įsirengęs laužavietę, mėgdavo prie ugnies ir su draugais, ir vienas pats pasėdėti.
„Sode ne šiaip sau sugalvojome pasistatyti namą. Atsirado anūkai, mūsų labai laukti.
Vytas skatino ir sūnų, ir dukterį greičiau susilaukti vaikų: atrodo, kad jis labai skubėjo gyventi, - į svajonių laikus grįžtelėjo Dalia. - Vyras buvo sutaupęs pinigų, už juos ir pradėjome statyti namą.
Tų pinigų gal ir būtų užtekę, jei ne tuo metu smarkiai ėmusios brangti statybos medžiagos“.
2006-aisiais tebuvo pastatyta „dėžutė“, joje dar nebuvo jokių įrenginių, o santaupos - jau pasibaigusios.
Pasiskolino pusę milijono
Supratę, kad kitaip statybų neužbaigs, Kernagiai iš banko paėmė pusės milijono litų paskolą. Ji buvo paimta Vytauto vardu, Dalia tapo paskolos laiduotoja.
„Tie 500 tūkstančių litų man buvo labai didelė suma, - pratarė Dalia. - Daug kam atrodė, kad Vytautas Kernagis - milijonierius, gerai uždirbantis laidų vedėjas. Negaliu sakyti, kad skylėtomis kojinėmis būtume vaikščioję. Išties jis sutaupė pinigų namui, bet tikrai nebuvome milijonieriai“.
Kita vertus, nebuvo minčių, kad gali pablogėti kurio nors sveikata. Nebuvo ir su tuo susijusios nuojautos. Kernagiai nutarė, kad, baigę statybas, parduos butą, kuriame gyvena, ir ją grąžins.
„Nors mūsų butas - nedidelis, bet jis yra labai gražioje vietoje: į visus mūsų langus dairosi Sapieginės pušys“, - užsiminė Dalia.
O po metų, 2007-ųjų pavasarį, Žemė, virš kurios sklandė šių žmonių svajonės, liovėsi suktis: Vytautas susirgo.
Patarė pristabdyti statybas
„Liga buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Po skrandžio tyrimų jau žinojau diagnozę, bet kai onkologas, pilvo chirurgas Eligijus Poškus skubiai padarė operaciją ir man pasakė tiesą, rankinė iškrito iš rankų. Nesitikėjau, kad yra taip blogai“, - į praėjusių metų įvykius grįžtelėjo moteris.
„Gal pristabdykite tas statybas“, - Daliai, nusakius situaciją, patarė chirurgas. Bet D.Kernagienė neskubėjo to daryti.
„Paprastai stengiuosi neparodyti emocijų. Net Vytui visos tiesos apie ligą nesakiau. Šiek tiek nuslėpiau tai, ką žinojau, nes norėjau, kad jis gyventų, kad neviltis jo nepalaužtų“, - prisiminė moteris.
Pasitarusi su sūnumi ji nusprendė tęsti statybas: jei kas nors nutiktų, ar nepavyktų, nebaigtą namą būtų buvę galima parduoti ir sugrąžinti paskolą. Be to, bankui sutikus, paskolos mokėjimas buvo dar metams atidėtas, už paskolą mokant tik palūkanas.
„Norėjau, kad Vytas žinotų - jis dar gyvens tame name. Todėl kaskart, kai grįždavo iš ligoninės Klaipėdoje po operacijos ar po chemoterapijos procedūrų, su juo tardavausi.
Klausinėdavau, ką ir kaip įrengti, kokia spalva ką nudažyti. Ir taip tą namą pastatėme, - pritilo D.Kernagienė. - Pastatėme, bet likau viena“.
Dabar Daliai kas mėnesį tenka bankui atseikėti 2500 litų, kol kas - vien palūkanų.
Prieš porą savaičių, kai Dalia su vaikais jau buvo pradėjusi gabenti mantą į namą, įvyko nelaimė: pirmąkart pakurta užsidegė rūsyje įrengta pirtis.
Ekspertai nustatė, kad gaisras kilo dėl šiurkščios statybininkų klaidos, tačiau Dalios tai nė kiek neguodžia: name tvyro degėsių kvapas.
Statybininkai turi ištaisyti savo klaidas, bet su kiekviena tolstančia įkurtuvių diena tolsta ir buto pardavimo laikas. „Dvi savaitės delsimo - tai jau 1750 litų, dar dvi - jau ir tie 2500 litų.
Man tai labai dideli pinigai, kurios privalau mokėti bankui. Bet kol negalime persikelti į namą, tol nepardavėme buto“, - skaičiavo D.Kernagienė.
Bet jos balse - nė šešėlio skundo. Mintimis ji jau gyvena name, kuriame tuoj tuoj bus įrengtas ir Vytauto kambarys. Toks pat, koks buvo senajame, Tverečiaus gatvės, bute. Kambarys, kuriame Dalia galėtų pabūti su JUO, kad galėtų pasėdėti JO fotelyje. „Kol kas man to dar labai norisi“, - tarstelėjo moteris.
Gal tarp visų tų žmonių, kurie liks mieste, tarp tų, kurie, tebeniūniuoja melodiją apie Suvalkijoje žydinčias vyšnias, - gal tarp jų atsiras ir tokių, kurie norėtų įsigyti butą su pušimis, braidančiomis už langų? Butą, kuriame pusę amžiaus praleido maestro Vytautas Kernagis?
Ištiesė pagalbos ranką
Mįslingomis aplinkybėmis mirusio šviesaus atminimo religijotyrininko, publicisto, eseisto Gintaro Beresnevičiaus našlė Auksuolė žino, kaip jaučiasi D.Kernagienė.
2006-aisiais, po vyro mirties, A.Beresnevičienė irgi paveldėjo paskolą. Nors ji nebuvo labai didelė, moteriai ir tai būtų buvę nepakeliama. Laimė, premijos, skirtos po mirties, ir bičiulių pagalba išsprendė šią problemą.
„Skolos jau nebeturiu. Man pagelbėjo žmonės. Daugybė žmonių. Neįsivaizduoju, kaip būčiau viena tą naštą pakėlusi“, - sakė A.Beresnevičienė.
Maždaug prieš penkerius metus, 2003-iaisiais, G.Beresnevičius iš banko „Nordea“ dvidešimčiai metų buvo pasiėmęs 85 tūkstančių litų paskolą. Už šią sumą su šeima nusipirko trijų kambarių butą sostinės Pilaitės rajone.
Tuo metu, kai šeimą užklupo netektis, dalis skolos jau buvo sumokėta, bet dar buvo likę 69 tūkst. litų. Be maitintojo likusiai šeimai tai buvo neaprėpiamai didelė suma. Per mėnesį už buto paskolą bankui reikėdavo grąžinti po 670 litų.
„Turėjau virš galvos pakibusią beveik 70 tūkst. litų skolą bankui, bet tai nebuvo esminis mano išgyvenimas. Aš ir dabar į tai žiūriu kaip manęs neveikiantį dalyką: toje situacijoje, kurioje atsidūriau, anaiptol ne svarbiausią, - kalbėjo A.Beresnevičienė. - Galbūt yra žmonių, kurie mano kitaip, bet paskolos nesieju su jokia gyvenimo prasme“.
Ji neneigia: savaime suprantama, kad žmogui mirus paskolos našta krinta ant artimųjų pečių. „Pasakysiu juokingą dalyką: juk aš pati laidavau paskolą“, - sakė moteris. Karčiai. Nes Gintaras buvo pagrindinis šeimos maitintojas.
Jam mirus, vienintelis A.Beresnevičienės, prancūzų kalbos ir literatūros specialistės, ir dukterų - tuo metu vienuolikmetės Gintarės ir devynerių metų Agnės pragyvenimo šaltinis buvo našlės ir našlaičių pensijos, kurių bendra suma per mėnesį siekdavo apie 772 litus.
Premijas gavo po mirties
Ką daryti žmogui, įkliuvusiam į tokią situaciją, kai galimybių grąžinti paskolą bemaž nėra? „Dieve mano, - išsprūdo Auksuolei, - aš nežinau“.
Auksuolė tik dar kartą pakartojo: tuo metu, kai mirė vyras ir kai jo mirtį gaubė daugybė nežinomųjų, prieš nelaimę nu-blanko net ir didelė skola bankui.
„Ji tuo metu man buvo absoliučiai ne-svarbi, - atsiduso moteris. - Tuos pinigus investavome į vaikų ateitį. Tai natūralu: daugybė žmonių pasielgtų lygiai taip pat. O dabar skolos nebeturiu“.
2006 m. rugsėjį iš Vyriausybės rezervo fondo mirusiojo šeimai buvo skirta 20 tūkst. litų.
Panašaus dydžio išmoką A.Beresnevičienei išmokėjo ir bendrovė „Hansa gyvybės draudimas“: 2005 metais su šia bendrove rašytojas dvidešimčiai metų buvo pasirašęs 20 tūkstančių litų gyvybės draudimo sutartį.
Už darbų ciklą „Religijotyra ir senovės baltų mitologija“ G.Beresnevičiui po mirties skirta 2006 metų Mokslo premija - apie 44 tūkst. litų.
Dar vieną - 2006-ųjų premiją už išskirtinius profesionalaus meno kūrinius (knygas „Pabėgęs dvaras“ bei „Paruzija“) po mirties G.Beresnevičiui suteikė Meno kūrėjų asociacija.
Laimė, visų šių premijų pakako, kad būtų padengta našlės pečius užgulusi paskola. Moteris nenori spėlioti, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. To niekas nežino.
Nežino, kaip reikės gyventi
Balandžio viduryje Egipte nardydama žuvo žinoma Lietuvos plastikos chirurgė Eglė Knėpienė. Našlaitė liko jos trylikametė duktė. Moteris išsiskyrusi, o buvęs sutuoktinis gyvena JAV.
Spaudoje pasirodė informacija, kad E.Knėpienė buvo paėmusi 1,5 mln. litų paskolą iš vieno Lietuvos komercinių bankų.
Chirurgė džiaugėsi, kad bankas ja pasitikėjo. Jai netrūko pacientų, todėl skolą tikėjosi grąžinti be problemų.
Už šiuos pinigus rudenį ji planavo atidaryti privačią kliniką. Iki pat mirties specialistė nuomojosi operacinę Širdies chirurgijos centre. E.Knėpienė buvo paėmusi paskolą, už kurią įsigijo modernią ultragarso įrangą, naudojamą per operacijas.
Chirurgės motinai ateitis dabar kelia daug nerimo. „Eglė mus visas tris išlaikė - savo dukterį Karoliną, mane ir mano seserį. Mano pensijos užtenka tik sumokėti už Klaipėdoje esančio buto komunalines paslaugas. Nežinau, kaip reikės gyventi“, - po dukters mirties žurnalistams kalbėjo velionės motina Elvyra Bungardienė.
Pinigai - į nuostolius
Praėjusių metų birželio 2-ąją Klaipėdoje, nukritus sportiniam lėktuvui, žuvo jame skridę verslininkas Nerijus Narvilas ir patyręs lakūnas Andrius Sinkevičius.
Manoma, kad patyręs lakūnas galėjo mokyti piloto licencijos dar neturintį lėktuvo savininką.
Modernus lėktuvas „Sting 2000 TL“ buvo pirktas už 70 tūkstančių eurų (240 tūkst. litų). Po tragedijos verslininko N.Narvilo artimieji ir draugai buvo užsiminę, kad jis lėktuvą pirko paėmęs banko paskolą.
Įsigyti tokį aparatą buvo vyro svajonė. Tačiau N.Narvilo našlė Laura „Ekstrą“ patikino, kad ši skola neapsunkino šeimos pečių. Pasak jos, lėktuvas buvo pirktas už įsteigtos įmonės pinigus.
„Tą lėktuvą mano vyras pirko ne už šeimos pinigus. Nerijus norėjo pramokti skraidyti ir lėktuvas turėjo būti verslo plano dalis. Todėl tai buvo vyro verslo pinigai. Žinoma, šie pinigai nurašyti į nuostolius, tačiau verslui 240 tūkst. litų suma nėra jau tokia milžiniška“, - „Ekstrai“ sakė L.Narvilienė.
Domina klientų pomėgiai
Ekstremalūs klientų pomėgiai tampa vis aktualesni Lietuvos komerciniams bankams. Daugėja nardančių, slidinėjančių, skraidančių, plaukiojančių ar kitaip rizikuojančių lietuvių, kurių pečius slegia paskolos.
Kartais kreditai būna tokie milžiniški, kad, žuvus skolininkui, jų neįstengia padengti pasiturimai gyvenanti velionio šeima. Todėl bankai siūlo kreditus su gyvybės draudimo apsauga.
Draudimas apsaugo apdraustojo šeimos narius nuo įsipareigojimų, susijusių su kredito padengimu, jei apdraustasis miršta arba tampa visiškai nedarbingas. Nelaimės atveju visa likusi vartojimo kredito suma yra padengiama.
Draudimas galiotų ir tuo atveju, jei nelaimė įvyktų nardymo, slidinėjimo metu su sąlyga, jei tai yra kliento hobis, o ne profesionali veikla.
Turėjo kreditinę kortelę
„Ekstros“ žiniomis, „Parex“ bankas chirurgei E.Knėpienei buvo išdavęs „American Express“ kreditinę kortelę, kuri garantuoja draudimo išmoką net ir užsiimant ekstremaliu sportu. Šios kortelės savininko palaikai, nutikus nelaimei užsienyje, pargabenami nemokamai.
E.Knėpienė šiame banke aktyviai domėjosi galimybe gauti 1,5 mln. litų paskolą.
Pasak „Parex“ banko atstovų, norint gauti didelę paskolą, kredito gavėjams nėra privalomas gyvybės draudimas.
Ekstremaliu sporto užsiimantys lietuviai, drausdamiesi savo gyvybę, kartais net bando sukčiauti.
Pasak „Ergo Lietuva“ Gyvybės draudimo departamento direktoriaus Dano Čeilitkos, jei klientas užsiima ekstremaliu sportu - nardymu, alpinizmu, parašiutizmu ar pan., tai būtina nurodyti sutarties anketoje. Užsiimant ekstremaliu sportu žmogaus gyvybės draudimo įmokos labai padidėja.
„Nors ir prašome savo klientų į visus anketos klausimus atsakyti sąžiningai, kad vėliau nebūtų nesusipratimų, kai kurie klientai bando sukčiauti.
Vėliau dėl to atsiranda problemų, - minėjo D.Čeilitka. - Nors mūsų bendrovė dėl tokių atvejų kol kas neturėjo teisminių ginčų, kai kuriems mūsų klientams teko sumažinti draudimo išmokas vien dėl to, kad jie nesąžiningai užpildė klausimyną“.
Tenoras paliko milijonus skolų
Italijos operos legenda Luciano Pavarotti mirė palikęs 18 mln. eurų (62 mln. litų) skolų. Garsiojo tenoro bankų sąskaitose buvo 11 mln. eurų (38 mln. litų) deficitas ir dar 7 mln. eurų (24 mln. litų) negrąžintų paskolų.
„Faktas, kad maestro turėjo skolų, niekam nėra paslaptis“, - teigė L.Pavarotti antrosios žmonos Nicolettos Mantovani advokatas Giorgio Bernini.
Paskutiniais gyvenimo metais dainininkas nutraukė pasirodymus ir ėmėsi ilgo ir itin brangiai jam atsiėjusio gydymo, pridūrė G.Bernini. Nepaisant to, L.Pavarotti dukters Alice motina N.Mantovani galės valdyti turtą, kurį tenoras paliko testamentu.
Jai liko visas maestro turtas Jungtinėse Valstijose, kurį sudaro treji apartamentai ir keli paveikslai, tarp jų vienas Henri Matisse'o darbas. Turto vertė - 15 mln. eurų (52 mln. litų).
Iškart po L.Pavarotti mirties praėjusių metų rugsėjo 6 dieną Italijos spauda pradėjo spėlioti, kad garsusis solistas paliko 30-200 mln. eurų (100-700 mln. litų).
71 metų L.Pavarotti mirė nuo vėžio gimtajame Modenos mieste šiaurės Italijoje.
Sprendimo būdų - ne vienas
„Pasitaiko atvejų, kai paskolą pasiėmęs klientas miršta ar žūva. Jei susiklosto tokia situacija, paprastai būna priimamas vienas sprendimų: arba kliento paveldėtojai perima turtą kartu su paskola ir šią grąžina įprasta tvarka, arba paveldėtojai parduoda turtą ir gautomis lėšomis paskolą grąžina“, - sakė „Hansabanko“ Būsto finansavimo departamento direktorė Žana Kovšova.
Žinoma, papaveldėtojo galimybės grąžinti paskolą taip pat gali būti nepakankamos, neatitinkančios banko reikalavimų. Tokiu atveju paveldėtojas visada turi teisę padengti paskolą pardavęs įkeistą turtą.
„Jei turto paveldėtojų neatsiranda, teoriškai turtą perima valstybė ir skola turėtų būti išieškoma būtent iš valstybės“, - aiškino pašnekovė Ž.Kovšova.
Laiduotojų niekas neapsaugo
„Tokių atvejų, kai bankas patiria nuostolių dėl kliento mirties, pasitaiko itin retai, - patikino „Sampo“ banko Probleminių kreditų departamento direktorius Gintaras Graliauskas. - Nebūta nė vieno atvejo, kad mūsų bankas būtų patyręs nuostolių dėl būsto paskolą gavusio kliento mirties“.
Paprastai, suteikiant paskolą, bankui įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Mirus klientui, skolos grąžinimą perima turto paveldėtojai. Jei jie neįstengia padengti skolos, ji būna išieškoma pardavus bankui įkeistą turtą.
Anot G.Graliausko, šiek tiek kitokia situacija susiklosto tuomet, kai miršta vartojamosios paskolos ar kredito limito kreditinėje kortelėje gavėjas: pastarosios paskolos nėra apsaugotos turto įkeitimu.
„Jei klientai neturi jokio turto, po jų mirties nei turto, o kartu - ir skolos niekas nepaveldi.
Tačiau „Sampo“ banke per pastaruosius trejus - penkerius metus tokių atvejų galbūt būta vieno kito. Tikslios informacijos apie juos nėra, nes bendrame paskolų portfelyje tokie nuostoliai sudaro vos 0,001 ar dar mažiau procento ir specialiai neišskiriami. Pinigine išraiška bankas galbūt ir patyrė keleto tūkstančių litų nuostolį, o gal - nė tiek“, - sakė pašnekovas.
Bankus nuo nuostolių saugo įkeistas turtas. Bet kas nuo turto praradimo saugo paskolos laiduotojus? Į šį klausimą G.Graliauskas atsakytų paprastai: jų neapsaugo niekas.
Pasaulio finansų rinkoje seniai susiklosčiusios tradicijos ir sutartyse būna numatyti tam tikri saugikliai, apsaugantys bankus nuo nuostolių.
Jei paskolą paėmęs asmuo nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų, asmuo, laidavęs už kredito gavėją, atsako lygiai taip pat kaip ir skolininkas.
„Laiduotojas, pasirašydamas laidavimo sutartį, savo parašu patvirtina, kad supranta atsakomybę ir pareigas, jam teksiančias tuomet, jei kredito gavėjas negrąžins bankui kredito, nesumokės palūkanų ar delspinigių“, - priminė G.Graliauskas.
Mirus ar žuvus paskolos gavėjui banko nuostoliai paprastai padengiami iš paskolos gavėjo turto: už paskolą įsigytas turtas parduodamas, o likutis, be abejo, atitenka turto paveldėtojui. Parduoti turtą gali ir jo paveldėtojas bei teisių ir pareigų perėmėjas.