Moterį vedęs kunigas neišdavė tikėjimo

Panevėžio rajono Rėklių kaime gyvenantis 88 metų Pranciškus Jaučkojis jaunystėje buvo kunigas, o dabar yra devynių vaikų tėvas ir 23 anūkų senelis.

Jis su savo trylika metų jaunesne žmona Ona jau daugiau kaip pusę amžiaus gyvena paprastų kaimo žmonių gyvenimą. Jame būta visko: vargo, sunkaus darbo, rūpesčių dėl vaikų ir anūkų, rutinos, barnių.

Tačiau P.Jaučkojis per tuos metus neklausė savęs, ar jam vertėjo nusivilkti kunigo sutaną. „Toks gyvenimas“, - filosofiškai sako žilagalvis.

P.Jaučkojis įsitikinęs, kad Dievo akyse nenusikalto atsisakydamas kunigystės, nes tai padarė dėl naujos gyvybės atėjimo. Jo mylima moteris, tuomet vos per 20 metų perkopusi Ona, laukėsi jųdviejų kūdikio.

Vyriškis nepanoro gyventi dvigubo gyvenimo - atsisakė kunigystės ir vedė savo mylimąją.

Žengti tokį žingsnį praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje P.Jaučkojui nebuvo paprasta: daug metų šeimą persekiojo sovietų saugumo agentai, siūlydami buvusiam kunigui viešai išsižadėti tikėjimo mainais į vadovaujamas pareigas ir kitas privilegijas.

J.Jaučkojis prisipažįsta atsilaikęs tik žmonos Onos dėka. Didelių mokslų neragavusi, savęs labai pamaldžia nelaikanti moteris neleido vyrui, jos supratimu, pasukti klystkeliais - išduoti tikėjimo.

O.Jaučkojienė ne kartą yra trenkusi kumščiu į stalą ir išprašiusi agentus lauk iš namų.

Kai Telšių kunigų seminariją baigęs P.Jaučkojis metė kunigystę, iš tuometės Panevėžio valdžios sulaukė pasiūlymo dirbti miesto autobusų stoties viršininku, o jo žmona Ona iš davatkų - grasinimų užmušti.

P.Jaučkojį stotyje sutikusios nieko apie jo pasitraukimą iš kunigų luomo negirdėjusios pamaldžios moterėlės su vyriškiu sveikindavosi kreipdamosi „dvasiškas tėve“ ir siekdavo pabučiuoti ranką.

Tada buvusį kunigą toks dėmesys trikdė, dabar kelia šypseną.

Autobusų stoties viršininku P.Jaučkojis ilgai nedirbo. Pasak O.Jaučkojienės, vyras nemokėjęs ar nenorėjęs valdžiai įsiteikti, be to, nevengdavęs su bendradarbiais pasilinksminti.

Netekęs stoties viršininko pareigų P.Jaučkojis nesunkiai galėjo gauti kitas, ne prastesnes, jei būtų sutikęs skleisti partinę demagogiją. Bet jis nesutiko.

1955 metais Jaučkojai su pusės metų pirmagime dukra išvyko gyventi ir dirbti į Kazachstaną. Šeima tikėjosi, kad ten bus lengviau prasigyventi, o ir saugumo agentai paliks ramybėje.

Tačiau realybė pasirodė esanti kitokia. Pasak O.Jaučkojienės, Kazachstane juos ištiko šokas. Skurdi trobelė, kurioje šeima apsistojo, nė iš tolo nepriminė lietuviškos trobos. Atšiaurus klimatas žiemą, vėjas ir dulkės vasarą kurį laiką varė lietuvius į neviltį. Bet jie nepasidavė.

„Jeigu esi ne girtuoklis, nebijai darbo, niekur neprapulsi“, - tokia nuostata vadovavosi O.Jauč-kojienė, svetimoje šalyje dirbusi ir gyvulių šėrike, ir melžėja, ir santechnike, ir sarge, ir dar galybę kitokių darbų.

Buvusiam kunigui irgi teko dirbti paprastu darbininku.

Sovietų saugumiečių rankos Jaučkojus pasiekė ir Kazachstane. O.Jaučkojienė pamena kartais sulaukdavusi nekviestų svečių, kurie šeimai vis siūlydavo, pasak jos, šlykščius sandėrius - šmeižti Bažnyčią ir katalikų tikėjimą mainais į materialinę gerovę.

„Būdavo, kad nebeišlaikydavau ir pratrūkdavau plūstis keiksmažodžiais, trenkdavau kumščiu į stalą ir parodydavau tokiam svečiui duris. O ką man, durnai bobai, padarys“, - pasakojo O.Jaučkojienė.

Kazachstane Jaučkojai pragyveno 18 metų, ten susilaukė dar aštuonių vaikų. Iš viso jie turi septynias dukras ir du sūnus.

Sprendžiant iš sutuoktinių pasakojimų, pirmuoju smuiku šeimoje visada grojo žmona. Žodžio kišenėje neieškanti, apsukri O.Jaučkojienė sukosi kaip galėjo, kad tik šeimai nieko netrūktų.

Buvusiam kunigui P.Jaučkojui buitis, materialiniai dalykai buvo mažiau svarbūs.

O energingoji jo žmona pasirūpino užsiveisti nemažą ūkį: laikė karvių, kiaulių, paukščių.

„Dabar kai pagalvoju, tai nieko gero nemačiau - tik darbai, namai ir vaikai. Gal ir nevertėjo man Pranciškaus nuo altoriaus nukelti“, - tarsi iš savęs pasišaipė moteris.

Nors per 18 metų Kazachstane Jaučkojai įleido šaknis, ponia Ona nusprendė, kad šeimai reikia grįžti gyventi į Lietuvą.

Moterį išgąsdino tai, kad vos už poros šimtų kilometrų esančiame Semipalatinsko mieste valdžia įkūrė branduolinių bandymų bazę.

„Kokį poveikį tie bandymai galėjo turėti žmonių sveikatai, nežinojau, nes niekas neaiškino. Bet nusprendžiau, kad savo vaikų sveikata nerizikuosiu“, - pasakojo O.Jaučkojienė.

Daugiavaikė motina išpardavė gyvulius, baldus ir susikrovė mantą važiuoti į Lietuvą. P.Jaučkojui beliko paklusti žmonos valiai.

Grįžę gimtinėn Jaučkojai su devyniais vaikais gyveno tai vienoje, tai kitoje šalies vietoje, kol apsistojo Panevėžio rajone.

„Kurį laiką mus visi paniekinamai vadino ruskiais. O sužinoję, kad mano vyras - buvęs kunigas, dar ir per dantį patraukdavo. Bet aš nepykdavau ir Pranciškui sakydavau nepykti.

Geriau jau buvęs kunigas, nei kunigas pedofilas ar kunigas mergišius, girtuoklis“, - kalbėjo O.Jaučkojienė.

P.Jaučkojis sakė savęs nelaikąs pavyzdžiu. Anaiptol. Pasak vyriškio, jeigu žmogus dvasiškai yra toks stiprus, kad gali tarnauti tik Dievui, tai labai gerai.

Jis pats toks nebuvęs: ir moterį mylėjęs, ir taurelę pakeldavęs.

„Kai dabar koks kunigas meta kunigystę, kyla didelis skandalas. Laikraščiai rašo. Visi pyksta. Nereikia teisti, leiskit žmogui pasirinkti“, - kalbėjo P.Jaučkojis.