Pašaukimas – raktas į kunigystę ir laimę

Vi­si iki ku­ni­gys­tės tu­rė­ti po­mė­giai – dai­na­vi­mas, gro­ji­mas gi­ta­ra, liau­dies šo­kiai, ta­py­mas – pa­de­da pra­kal­bin­ti žmo­nes jiems su­pran­ta­ma kal­ba, pa­da­ro ku­ni­gys­tę uni­ka­lią. Gal to­dėl Eras­tui ne­sun­ku ras­ti rak­tą ir į ne­klau­ža­dos vai­ko, ir į žmo­gaus su ne­ga­lia, ir į bū­si­mo se­mi­na­ris­to šir­dį.

Ko­kie ke­liai at­ve­dė į ku­ni­gys­tę? Juk iki tol, bai­gęs Vil­niaus in­ži­ne­ri­nį sta­ty­bos ins­ti­tu­tą, „brai­žė­te na­mus”? Kas nu­lė­mė to­kį ra­di­ka­lų gy­ve­ni­mo po­sū­kį?

Vis­kas tur­būt pra­si­dė­jo nuo to, kad, bai­gęs „Vi­siu­kus“, de­vy­ne­rius me­tus dir­bau Žem­pro­jek­te. Ten bu­vo dai­nų ir šo­kių an­sam­blis „Ra­sa“, su ku­riuo va­žia­vo­me į Ita­li­ją ir bu­vo su­si­ti­ki­mas su po­pie­žiu­mi. Grį­žus iš šios ke­lio­nės pra­si­dė­jo tai, ką ga­li­ma pa­va­din­ti ne­ri­mu. Jis tę­sė­si kan­ki­na­mai il­gai. Bu­vau ir pas tė­vą Sta­nis­lo­vą nu­va­žia­vęs pa­si­da­lin­ti tuo ne­ri­mu.

Ga­lų ga­le, per 1996 me­tų Sek­mi­nes, vis­kas iš­si­spren­dė. At­sa­ky­mas bū­tų pa­pras­tas – pa­šau­ki­mas. Pa­yz­džiui, kai vai­ki­nas įsi­žiū­ri ko­kią mer­gi­ną, li­kę 3 mi­li­jar­dai mo­te­rų dings­ta, lie­ka ta vie­nin­te­lė. Ir nie­ko su sa­vi­mi ne­ga­li pa­da­ry­ti. Tai yra Die­vo do­va­na, pats ne­su­gal­vo­si. Pats nie­ka­da ne­ma­niau, kad ka­da nors tap­siu ku­ni­gu. Bet Die­vas tu­rė­jo sa­vo pla­nų.

Ar bu­vo­te ti­kin­tis žmo­gus?

Ma­no se­ne­lis bu­vo la­bai ti­kin­tis žmo­gus. Jam tai bu­vo ne tik sek­ma­die­nio, bet ir kas­die­ny­bės rei­ka­las. Gy­vu­lė­lis su­ser­ga, jis gy­vu­lė­lį ap­si­ka­bi­na ir mel­džia­si, kal­ba­si su Die­vu. Tai jam bu­vo tik­ra, ir ši­tas da­ly­kas ma­ne stip­riai pa­vei­kė. Ir žmo­nės jau­tė, kad prie jo bū­ti ge­ra.

Sa­kė, kad tas žmo­gus yra šven­tas. Tai­gi se­ne­lis ma­ne su­ža­vė­jo, bet dėl to ne­ma­niau tap­ti ku­ni­gu. Su­ka­ko 33 me­tai, ir lem­tin­gai­siais 1996 me­tais stuk­te­lė­jo Vieš­pats sa­ky­da­mas: „Eikš čia“. Tie­siog tą jo kvie­ti­mą su­vo­kiau. Ir at­ėjo ra­my­bė. Da­bar iš tie­sų ma­nau, kad ne­si­gai­liu. Svar­biau­sia, kad jaus­tu­meis sa­vo ro­gė­se. Taip sa­kau ir tiems jau­nuo­liams, ku­rie sto­ja į se­mi­na­ri­ją. Svar­biau­sia, kad tai bū­tų jū­sų pa­šau­ki­mas, ta­da iš tie­sų bū­si­te lai­min­gi. Jei čia ne jū­sų pa­šau­ki­mas – lai­min­gi ne­bū­sit.

Nuo 2003 me­tų esa­te pa­skir­tas Ši­lu­vos Švč. M. Ma­ri­jos Gi­mi­mo pa­ra­pi­jos kle­bo­nu. Kaip se­kė­si su­si­pa­žin­ti su šio mies­te­lio žmo­nė­mis? Nuo ko pra­dė­jo­te?

Pra­dė­jau la­bai pa­pras­tai. Ra­dau to­kį se­ną di­de­lį sak­vo­ja­žą, pri­si­pir­kau vi­so­kių pa­veiks­lė­lių, Šv. Kris­to­fo­ro sta­tu­lė­lių vai­ruo­to­jams, sal­dai­nių, vi­so­kių žur­na­lų, ka­len­do­rių ir iš­ėjau į kai­mus. Ėjau per kai­mus, mies­te­lius, gy­ven­vie­tes, ir taip per vi­sus žmo­nes Ši­lu­voj ir Ly­du­vė­nuo­se.

Va­di­na­mie­ji mar­šal­kos, ku­rie ve­džio­ja, pa­ro­do, kur kas gy­ve­na, kar­tais sa­ky­da­vo: „Ne­ikim, čia gir­tuok­liai gy­ve­na.“ Bet, klau­siu, ar čia yra vai­kų? Yra. Vis­kas, sa­kau, ei­nam. Kuo vai­kai kal­ti, kad tė­vai gir­tuok­liai? Ka­lė­do­da­mas su­si­pa­ži­nau su žmo­nė­mis, jie pa­ma­tė, kad aš ne toks bai­sus kaip at­ro­dau, vai­kai ir­gi įsi­drą­si­no.

Pas­kui ei­da­vau ir į mo­kyk­lą. Kar­tą per mė­ne­sį ap­si­lan­ky­da­vau kiek­vie­noj kla­sėj, vai­kai su­si­pa­ži­no su ma­ni­mi ir ta­da ne­be­sun­ku bu­vo su jais ben­drau­ti. Pra­si­dė­jo sto­vyk­los, ma­ne gat­vėj pa­ma­tę vai­kai ne­bi­jo­da­vo pri­ei­ti, pa­si­šne­kė­ti, „pa­bai­kau­ti“. Ga­liu nors ir nak­tį ra­miai vaikš­čio­ti po Ši­lu­vą. Kiek­vie­nas, net di­džiau­sias „ban­diū­ga”, ma­ne pa­žįs­ta. Ir tik­rai į no­sį ne­gau­siu – dėl to esu ra­mus, ne­bent sve­ti­mi ko­kie at­va­žiuo­tų (juo­kia­si).

Šie­met su­kan­ka 400 me­tų nuo pir­mo­jo Eu­ro­po­je Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­si­ro­dy­mo Ši­lu­vo­je. Ko­dėl Ši­lu­va ne­ta­po to­kiu pa­sau­lio pi­lig­ri­mų trau­kos cen­tru, kaip, pa­vyz­džiui, Lur­das, Fa­ti­ma ar Me­džiu­go­rė? Mes tu­rim nuo­sta­bius kai­my­nus, iš ku­rių vie­nin­te­liai lat­viai yra ap­si­lei­dę, o vi­si ki­ti bu­vo mus vie­naip ar ki­taip oku­pa­vę, ir šve­dai, ir ru­sai, ir len­kai, ir vo­kie­čiai.

Kas ne­tin­gė­jo, tas mus oku­pa­vo. Su­si­da­rė to­kia si­tu­a­ci­ja, kad mes ne­ga­lė­jo­me tu­rė­ti tai, ką tu­ri pran­cū­zai ar por­tu­ga­lai. Bet at­ėjus ne­pri­klau­so­my­bei mes pa­ga­liau ga­li­me tai tu­rė­ti ir ma­no­me, kad Ši­lu­va taps tuo Lur­du, ta Fa­ti­ma – va­din­ki­te kaip no­rit.

Ne­re­tai žmo­nės to­kio­se vie­to­se ti­ki pa­tir­sią ap­čiuo­pia­mų, fi­zi­nių ste­buk­lų. O kuo Jums ši vie­ta ypa­tin­ga?

Ma­nau, kad Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja net ir ku­ni­gams kaž­ką ge­ro duo­da, jei jie iš tik­rų­jų jos pra­šo. Nes kaip Šv. Ber­nar­das į Ma­ri­ją mel­dė­si: „Am­žiais nė­ra gir­dė­ta, kad ap­leis­tum bent vie­ną.“ Ki­taip sa­kant, jau pra­ėjo 2000 me­tų, ir ne­bu­vo nė vie­no eg­zem­plio­riaus, kad tas, ku­ris Ma­ri­jos šau­kė­si, bū­tų ne­pa­ty­ręs jos ma­lo­nių. Rei­kia tik vie­no pa­pras­to da­ly­ko – ti­kė­ji­mo ir nuo­šir­du­mo.

Nuo­šir­di mal­da ke­liau­ja tie­siai pas Die­vą, ne­svar­bu, kas tai bū­tų – lat­ro mal­da, vai­ko mal­da, li­go­nio mal­da... O pas­kui tu­ri bū­ti žmo­gaus ti­kė­ji­mas, nes jei­gu ti­kė­ji­mo nė­ra, du­rys už­da­ry­tos.

Man ši vie­ta bu­vo ne­ti­kė­ta, nes stai­ga po pir­mos, Erž­vil­ko, pa­ra­pi­jos bu­vau pa­skir­tas į Ši­lu­vą ir ti­kė­jau­si, kad, kaip „pa­čiam ne­rim­čiau­siam ar­ki­vys­ku­pi­jos ku­ni­gui“, man bus pa­skir­ta pri­žiū­rė­ti sto­jan­čiuo­sius į se­mi­na­ri­ją, bū­ti jų dva­sios tė­vu, bet, be vi­so to, į mar­čias ga­vau ir Ši­lu­vos pa­ra­pi­ją, o tai jau rim­tas rei­ka­las.

Nes bū­ti to­kios šven­to­vės kle­bo­nu ne taip jau pa­pras­ta vi­sais at­žvil­giais – ir fi­ziš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai, ir net dva­siš­kai. Bet Die­vas ži­no, ką da­ro, kai jau bū­siu ne­be­nau­din­gas, ne­rei­ka­lin­gas, tai ir dau­giau pa­ra­pi­jų yra. O da­bar sten­giuo­si da­ry­ti tai, ką ga­liu.

Esa­te ben­druo­me­nės „Ti­kė­ji­mas ir Švie­sa“, vie­ni­jan­čios šei­mas, au­gi­nan­čias vai­kus su psi­chi­ne ne­ga­lia, ka­pe­lio­nas. Kuo Jums bran­gi ši bi­čiu­lys­tės pa­tir­tis, ką ji da­vė?

Šie ma­žu­tė­liai iš tik­rų­jų man ir pa­ro­dė, kas yra Evan­ge­li­ja, kas yra Ge­ro­ji, Džiu­gio­ji nau­jie­na. Ti­kė­ji­mas, anks­čiau gal­būt bu­vęs fa­ri­zie­jiš­kas, ta­po tik­ru ir nuo­šir­džiu. Iš­mo­kau pri­im­ti žmo­gų to­kį, koks jis yra. Šie ma­žu­tė­liai, in­te­lek­to ne­ga­lią tu­rin­tys žmo­ge­liu­kai (au­tiz­mas, Dau­no sin­dro­mas, ce­reb­ri­nis pa­ra­ly­žius), ma­ne iš­mo­kė pap-ras-tu-mo.

Tik­ro evan­ge­li­nio pa­pras­tu­mo. Mo­kė­ti ki­tą žmo­gų pri­im­ti to­kį, koks jis yra, ir džiaug­tis juo. Da­bar su­ti­kus bet ko­kį ne­ga­lią tu­rin­tį žmo­gų man net džiu­gu pa­si­da­ro, sa­kau: „Ši­tas yra Sa­vas.“ Šia­me žmo­gu­je ne­bus nei klas­tos, nei me­lo. Kaž­ka­da esu sa­kęs, kad tai Šven­to­sios Dva­sios bom­bo­ne­šiai at­siųs­ti čia, į Že­mę. Jie yra Die­vo pa­siun­ti­niai, nors mums at­ro­do, kad jie gy­ve­ni­mo nu­skriaus­ti, at­stum­ti, mes jų bi­jom ir juos už­jau­čiam. O juos rei­kia pri­im­ti kaip bro­lius ir se­se­ris, ta­da iš tie­sų pa­tir­si­me Jė­zaus žo­džius: „Štai aš bu­vau at­stum­tas, ma­žu­tė­lis, ki­tų ne­my­li­mas, o tu prie ma­nęs pa­si­len­kei.“ Ap­ka­bi­nai ir pri­ėmei ma­ne to­kį, koks aš bu­vau.

Daug dė­me­sio ski­ria­te so­cia­liai rem­ti­nų šei­mų vai­kams, or­ga­ni­zuo­ja­te va­sa­ros sto­vyk­las. Su mo­ki­niais drau­ge gro­jo­te gi­ta­ro­mis Ra­sei­nių bar­dų klu­bo įstei­gi­mo va­ka­re. Ko­kia „kal­ba“ su­si­kal­ba­te su vai­kais, ku­rie gy­vą ben­dra­vi­mą mie­liau iš­mai­no į te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mą ar žai­di­mą kom­piu­te­riu?

Nuo de­vin­tos kla­sės gro­ju gi­ta­ra. Pui­kiau­sias an­ti­dep­re­san­tas.

Sa­ko­ma, kas gie­da – mel­džia­si dvi­gu­bai. Iš tie­sų, mu­zi­ka ga­li žmo­gų nu­ra­min­ti. Kai bu­vau se­mi­na­ri­jo­je, vie­nas ku­ni­gė­lis bu­vo pri­šne­ki­nęs ma­ne ei­ti į ne­pil­na­me­čių ko­lo­ni­ją. Pa­ti­kė­kit, jei ne gi­ta­ra, ne­ži­nau, kaip man ten bū­tų bai­gę­si. Iš­si­trau­kiau gi­ta­rą, ir ši­ta kal­ba jiems bu­vo aiš­ki. Pra­dė­jau gro­ti vi­so­kias dai­nas, pas­kui gies­mes.

Ta­da at­si­ra­do ben­dra kal­ba, nes tai jiems bu­vo su­pran­ta­ma. Nes kai į ta­ve įsmei­gia žvilgs­nius 300 akių, to­kie skus­tom gal­vom, lyg sa­ky­tų: „ir ką tu mums pa­pa­sa­ko­si apie Die­vą, apie jo mei­lę, apie gai­les­tin­gu­mą...“ Su­pran­ti, kad vis­kas, ką ke­ti­nai pa­sa­ko­ti, yra nu­lis. O gi­ta­ra pra­kal­bi­no – tai bu­vo lyg ko­das.

O pa­ra­pi­jo­je, drau­ge su eu­cha­ris­tie­te se­se Ig­ne, tu­rin­čia ga­lin­gą pa­tir­tį su gat­vės vai­kais, or­ga­ni­zuo­ja­me sto­vyk­las vai­kams, ku­rie na­muo­se tu­ri pro­ble­mų su tė­vais ar tė­vai tu­ri pro­ble­mų su sa­vi­mi. Sto­vyk­las ir ren­gia­me tam, kad vai­kas ga­lė­tų pa­bū­ti sa­vi­mi. Ar­ba, kaip sa­kom mes su Ig­ne, kad iš­pū­liuo­tų. Kad tos žaiz­dos, su­si­kau­pu­sios juo­se, tie­siog pra­trūk­tų, bū­tų ga­li­ma jas iš­va­ly­ti ir jos pa­ga­liau ga­lė­tų gy­ti. Tai vi­so­kios bai­mės, kom­plek­sai, ne­apy­kan­ta ir vi­si ki­ti da­ly­kai, ku­rie vai­kuo­se su­si­kau­pia, kai yra ne­my­li­mi, ne­pri­ima­mi ir t. t. Tiek na­muo­se, tiek mo­kyk­lo­je. To­kių su­žeis­tų vai­kų pil­na.

Bu­vo­te le­gen­di­nio šo­kių klu­bo „Ra­sa“ šo­kė­jas, dai­nuo­ja­te, gro­ja­te gi­ta­ra, kaž­kur na­muo­se tik­riau­siai ras­tu­me ir mol­ber­tą... Ar įma­no­ma su­de­rin­ti sa­vo ta­len­tus su ku­ni­go pa­šau­ki­mu?

Kaž­ka­da ta­piau. Tu­rė­jau to­kį po­mė­gį, bet da­bar ap­si­lei­dau ka­pi­ta­liai. Ir jau ko­kius 5 me­tus ne­pa­ė­miau tep­tu­ko į ran­kas. Ne­bent kur nors rei­kia sie­nas da­žy­ti ar at­vi­ru­ką stai­giai su­kur­ti, ar per Už­ga­vė­nes vai­kams vei­dus iš­pai­šy­ti. Kai įsto­jau į se­mi­na­ri­ją, vie­nas toks jė­zui­tas ku­ni­gas kal­bė­jo: „Kai sto­jau į se­mi­na­ri­ją, iš­me­čiau vi­są sa­vo pra­ei­tį: po­ezi­ją ir t. t. Tik vė­liau su­pra­tau, kad Die­vas tik­rai ne­no­ri, kad vi­so ši­to at­si­sa­ky­čiau.“

Vi­si tie ta­len­tai, ku­rie bu­vo ma­ny­je, tam ir rei­ka­lin­gi, kad Die­vas ga­lė­tų juos vė­liau pa­nau­do­ti. Ma­no ku­ni­gys­tė tuo ir bus uni­ka­li. Vie­nas prie me­no, ki­tas prie tech­ni­kos, tre­čias prie sta­ty­bos... Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo ho­bį ar­ba, sa­ky­čiau, Die­vo duo­tą ta­len­tą, ku­rį ir tu­ri iš­nau­do­ti. O tam si­tu­a­ci­jų at­si­ran­da dau­gy­bė.

Da­bar mo­kau vai­kus gro­ti, vie­na kar­ta iš­au­go, ku­rie jau mo­ka la­bai ge­rai, o da­bar vėl at­ėjo bū­rys ma­žiu­kų. Vėl mo­ky­si­mės, vis ge­riau, kad ne­si­šlais­to gat­vė­mis, ne­ge­ria. At­ei­na, gro­ja, o mu­zi­ka pas­kui sa­vo pa­da­ro. Ta­da ga­li­ma su jais ir kur nors iš­va­žiuo­ti, net į vi­so­kius bar­dų fes­ti­va­lius. Pa­si­imu tuos, ku­rie jau pra­ku­tę. Tie, ką se­no­vė­je va­di­no­me dai­niais, ku­rie vaikš­čio­jo po vi­są Lie­tu­vą su kan­klė­mis, šiais lai­kais tik­riau­siai yra bar­dai. Jie kal­ba apie mū­sų gy­ve­ni­mo pro­ble­mas, ydas, skaus­mus ir vi­sa ki­ta.

Ką Jums reiš­kia bū­ti Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pa­ren­gia­mo­jo kur­so Ši­lu­vo­je, Jo­no Pau­liaus II na­muo­se, dva­sios tė­vu? Su ko­kio­mis min­ti­mis ir vil­ti­mis at­ei­na jau­nuo­liai, trokš­tan­tys tap­ti ku­ni­gais? At­ėję jie pa­tys dar ne­ži­no, ko no­ri.

Bent jau jų įsi­vaiz­duo­ja­ma ku­ni­gys­tė dar nė­ra to­kia tik­ra. Tad ma­no už­da­vi­nys – pa­ro­dy­ti tą tik­rą­ją ku­ni­gys­tę su jos kan­čio­mis ir džiaugs­mais. Die­vas ne­no­ri, kad už­si­dė­tum ne­pa­ke­lia­mą gy­ve­ni­mo kry­žių. Jei tai ta­vo pa­šau­ki­mas, tau nie­kur ki­tur ne­bus ge­riau. Šiuos moks­lo me­tus, skir­tus „pa­ruo­šia­mu­kams“, kaip mes juos va­di­nam, ben­drau­ja­me steng­da­mie­si „iš­muš­ti“ tą ne­tik­rą Die­vo įvaiz­dį.

Ban­do­me at­skleis­ti tik­rąjį Die­vą ir iš­mo­ky­ti su Juo ben­drau­ti. Taip ben­drau­ti, kad pas­kui ga­lė­tum pa­tir­ti jo vei­ki­mą sa­vo gy­ve­ni­me. Kad ne kas ki­tas tau pa­sa­ko­tų, bet kad pats ga­lė­tum liu­dy­ti tuos da­ly­kus, ku­rie tau gy­ve­ni­me yra įvy­kę. Vė­liau pra­si­de­da psi­cho­lo­gi­niai da­ly­kai. Dau­ge­lis at­ei­na su­žeis­ti, juk at­ei­na iš tų pa­čių šei­mų.

Ne­nu­kren­ta iš dan­gaus šie sto­jan­tys į ku­ni­gus žmo­nės, juos gim­do tos pa­čios mo­te­rys, „Šei­mi­nin­kės“ laik­raš­čio skai­ty­to­jos taip pat, ma­ny­čiau. Stai­ga tam jau­nuo­liui, iš ku­rio ti­ki­tės anū­kų, at­ei­na min­tis tap­ti ku­ni­gu. Kai ku­rioms mo­ti­noms gal bū­na šo­kas, vis tiek la­biau no­ri­si anū­kų nei sū­naus ku­ni­go, bet čia yra Die­vo rei­ka­las ir ne­rei­kia už­kirs­ti ke­lio.

O su psi­cho­lo­gi­niais da­ly­kais, bai­mė­mis, kom­plek­sais sten­gia­mės per tuos me­tus su­si­do­ro­ti. Pa­dė­ti tam jau­nuo­liui ras­ti kryp­tį, kad jis ga­lė­tų tap­ti tik­rą­ja žo­džio pras­me lais­vas. Nes pri­im­da­mas spren­di­mą tap­ti ku­ni­gu tu­ri bū­ti vi­siš­kai lais­vas. Kaip ir san­tuo­kon ei­nan­tis žmo­gus. Ko pa­lin­kė­tu­mėt sau pa­čiam bei „Šei­mi­nin­kės“ skai­ty­to­jams?

Gal­būt mums reik­tų la­biau pa­si­ti­kė­ti Die­vu, nes se­no­vė­je žmo­nės juo la­biau pa­si­ti­kė­jo ir tu­rė­jo dau­giau ra­my­bės, rei­kė­jo ma­žiau vais­tų ner­vams gy­dy­ti ir ne taip sku­bė­da­vo. Ras­da­vo lai­ko su ar­ti­mai­siais pa­sė­dė­ti, pa­si­šne­kė­ti, ir žmo­gus bu­vo lai­min­ges­nis.

Gal­būt mais­tas bu­vo pras­tes­nis, dra­bu­žiai pa­pras­tes­ni, kam­ba­riai ne­bu­vo taip gra­žiai ap­sta­ty­ti, bet na­muo­se, pa­ti­kė­kit, bū­da­vo šil­čiau. Dar bū­da­mas Kau­ne ka­lė­do­da­mas vaikš­čio­jau ir po ma­fi­jo­zų mi­li­jo­nie­rių na­mus, ir po lūš­ne­les, ir ma­čiau, kad, kur di­džiu­lė pra­ban­ga, kar­tais bū­na tie­siog šal­ta. Ma­tai iš žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių. Nė­ra tos ši­lu­mos.