Tačiau paradoksas tas, kad Lietuvos užsienio politikos vykdytojams skaudžiausiai į paširdžius smūgiuoja būtent savi politikai.
Kad dėl Lietuvos užsienio politikos jau seniai vyksta „vidaus karas“, gali pastebėti net ir tie piliečiai, kuriems žinias atstoja dviejų pelių Mauzerio ir Sūrskio “įžvalgos”. Tačiau šmaikštūs peliukai ir jų gerbėjai nesuka galvos, kokios viešai demonstruojamo politinio cirko pasekmės. Kol politiniai klounai juokina tautą – tauta smagiai kvatojasi nesirūpindama, kam teks tvarkyti šiukšlėmis nuklotą dykvietę, kai cirkas išvažiuos.
Naują politinio šou „numerį“ prieš pat gegužės šventes pademonstravo ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, metęs viešą iššūkį Lietuvos prezidentui. Narsiai atstatęs operetine peteliške padabintą krūtinę prieš visas televizijų kameras krašto apsaugos ministras rinko politinius taškus, pareikšdamas, kad nepaisys prezidento valios ir nesiųs Lietuvos karių į sąjungininkų misiją Irake.
Tai, kad Vyriausybės narys, atsakingas už krašto apsaugą, viešai stoja prieš savo šalies vadovą ir vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą – iki šiol Lietuvoje neregėtas precendentas. Beje, sunku įsivaizduoti, kad tai būtų įmanoma bet kurioje save gerbiančioje šalyje. Tokiu atveju, kai ministras nesutinka vykdyti bendros nacionalinio saugumo ir užsienio politikos, įmanomas tik vienas garbingas sprendimas – savanoriškas ministro atsistatydinimas.
Tačiau Lietuvoje, kurioje ne tik politinės etikos normos, bet ir Konstitucija tėra tik retai realiame gyvenime taikomi deklaracijų rinkiniai, ministro demaršas prieš prezidentą – nėra išskirtinis politinio spektaklio veiksmas.
Keista nebent tai, kad J.Oleko puolė atsiprašinėti užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, kuris turėtų žinoti, kodėl Užsienio reikalų ministerijos sekretorius drįso prieštarauti tokiai krašto apsaugos ministro pozicijai.
Nesunku atspėti, koks priepuolis ištiko Lietuvos krašto apsaugos ministrą, kad jis staiga prabilo tarsi naujasis pacifistas, nors dar visai neseniai Vilniuje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime neprarado nė vienos progos pasipuikuoti Lietuvos karių dalyvavimu tarptautinėse misijose.
Baigdamas savo, kaip krašto apsaugos ministro, kadenciją J.Olekas pradėjo įsijausti į „vietinei auditorijai“ skirtą vaidmenį. Matyt, į socialdemokratų lyderius pretenduojantis politikas apskaičiavo, kad būsimiesiems Seimo rinkėjams Lietuvos karių išvedimas iš Irako turėtų padaryti nepamirštamą įspūdį.
Karas Irake skamba baisiau negu kasdienis karas Lietuvos keliuose, nors vien per užsitęsusias gegužines avarijose žuvo 14 žmonių. Negi krašto apsaugos ministrui atrodo, kad Lietuvos saugumui nėra didesnės grėsmės už misiją Irake, kur šiuo metu „kariauja“ tik devyni lietuviai karininkai, o ir tie patys nedalyvauja jokiuose mūšiuose, nes tarnauja NATO vadovaujamoje mokymo misijoje ir štabuose.
Tačiau pasiklausius J.Oleko gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva ketina skelbti visuotinę mobilizaciją operacijoms Irake, nors viso labo kalbama apie Lietuvos galimybę sąjungininkų pajėgas sustiprinti vienu būriu karių.
Žinoma, Lietuvos karių būrys nenulems misijos Irake baigties, tačiau gali būti lakmuso popierėlis sprendžiant apie mūsų moralinius įsipareigojimus ir pasirengimą dalyvauti kolektyvinės gynybos sistemoje. Ir nors kukliai atsilyginti už JAV paramą Lietuvai siekiant narystės NATO ar bent už tuos 50 mln. JAV dolerių, kuriuos mūsų strateginė partnerė skyrė Lietuvos kariuomenei modernizuoti.
Lietuvos dalyvavimas misijoje Irake – tas retas atvejis, kad Amerikai reikia bent simbolinės Lietuvos paramos. Ir jei tokiu atveju Lietuva atsuka nugarą, tai kaip galima tikėtis, kad JAV mūru stos už Lietuvą, kai to paprašysime mes?
O kai krašto apsaugos ministras aiškina, kad Lietuvos kariuomenėje nėra parengtų vykti į Iraką bent 40 karių, kyla daug klausimų.
Pavyzdžiui, kam išleidžiami šiemet krašto apsaugai skiriami daugiau kaip 1,115 mlrd. litų – 5,8 proc. planuojamo surinkti Lietuvos biudžeto, jei maždaug trys milijonai, reikalingi tokiai misijai finansuoti, ministrui atrodo nepakeliama našta? Ar tie šimtai milijonų litų bus leidžiami tik ąžuoliukams sodinti ir kareiviška koše pagardintoms šventėms, kuriomis J.Olekas ypač mėgsta didinti ne tik Lietuvos karių, bet ir Socialdemokratų partijos šlovę?
Kitas klausimas – kodėl Lietuvos užsienio politikoje periodiškai užverdama tokia košė, kad kyla abejonių, kas iš tiesų strategiškai veikia Lietuvos politikų veiksmus.
Strateginė Lietuvos partnerystė su JAV yra tarsi rakštis minkštoje vietoje Rusijai. Prieš JAV nukreiptų visuomenės nuotaikų kurstymas yra ne kartą išbandytas neaiškios kilmės pinigais finansuojamų politinių veikėjų „arkliukas“.
Būtų nieko keista, jei prieš Lietuvos karių siuntimą į neramius pasaulio regionus mitingus pradėtų organizuoti, pavyzdžiui, socialistinio „Fronto“ šauklys Algirdas Paleckis ar kiti politikos šunkeliais klaidžiojantys veikėjai. Tačiau kai tokią politinę diskusiją ir savotišką konstitucinę krizę stiprina kartu su prezidentu užsienio politiką vykdančios Vyriausybės narys, darosi nebeaišku, ar Lietuva apskritai gali vykdyti kokią nors nuoseklią užsienio politiką.
Logiška, kad ginče su Lietuvos prezidentu ir Užsienio reikalų ministerija J.Oleką ėmė ginti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius, uoliai kovojęs prieš „amerikoną“ V.Adamkų ir aktyviai dalyvavęs paksistų chore prieš „Mažeikių naftos“ pardavimą JAV investuotojui. Su tokiu pat įkarščiu jis ir kiti panašūs „choristai“ dabar kovoja ne tik prieš Ameriką, bet ir prieš LEO LT, užsibrėžusią be Rusijos pagalbos statyti naują atominę jėgainę bei tiesti elektros jungtis su Lenkija ir Švediją.
Artėjantis rusiškų Ignalinos AE reaktorių uždarymo terminas tapo pretekstu pakaitinti ir antieuropines aistras.
Į populiariausio Seimo klouno laurus pretenduojantis Julius Veselka, radęs prieglobstį R.Pakso partijoje, drąsiai demonstruoja visą savo demagogijos meną, kartu su bendražygiais gąsdindamas tautą Europos Sąjungos „apynasriu“ Lietuvai.
Būtų galima tik pasijuokti iš dar vieno Seimo „pramogų atstovo“ pasispardymo, Lisabonos sutarties ratifikavimą bandant susieti su Ignalinos AE veiklos pratęsimu. Tačiau faktas lieka faktu – vos vienuolika narių turinčiai „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai Seime pavyko bent trumpam užblokuoti sutarties, glaudžiau susiejančios mūsų valstybę su Europos bendrija, ratifikavimą.
Tuo akivaizdžiai pademonstruota, kad nuosekli „tvarkos darymo“ politika, atstumianti Lietuvą ir nuo Europos, ir nuo JAV, jau įgavo jėgą. “Tvarkdariai” ne vieniši – antieuropinėje propagandoje aidi ir prie konservatorių prisišliejusių tautininkų, ir visokių iš politikos užribio į didžiąją areną bandančių įžengti marginalinių veikėjų balsai.
Kaip atsitiko, kad vienuolika paksistų visam Seimui sugebėjo primesti tokį sprendimą?
Sprendimą, kuris ES partneriams sukels abejonių, ar verta paisyti Lietuvos interesų, kai bendrus Europos Sąjungos interesus mūsų tautos išrinktieji pasiunčia velniop? Tarsi balsas tyruose Seime nuskambėjo ir Lietuvos užsienio reikalų ministro įspėjimas, kad tokiu būdu judame į užkampio Europą.
Tačiau atsakymo į P.Vatiekūno klausimą, kurioje pusėje dabar žaidžia Lietuva, verta paieškoti.
Užsienio reikalų ministras turbūt tiesiai negali pasakyti, kad pasirinkimas, kieno pusėje žaisti geopolitinius žaidimus, yra labai aiškus: arba kartu su Europos Sąjunga ir JAV, arba su Rusija. Tačiau Seime liejamos krokodilo ašaros dėl „didžiosios Serbijos“ interesų pažeidimo Kosove – tos pačios prorusiškos politikos išraiška. Beje, tas ašaras lieja net kai kurie „ultrapatriotai“, bet kuria proga demonstruojantys antirusišką retoriką.
Toks parlamentinės politikos dvilypumas įstumia Lietuvos diplomatiją tarp kūjo ir priekalo. Stumdami Lietuvos diplomatiją į aštrią konfrontaciją su Rusija, reikalaujant nedelsiant pateikti Rusijai sąskaitą už okupacijos metų žalą, bent kiek užsienio politikoje nutuokiantys parlamentarai turėtų suvokti, kad be ES ir JAV paramos tokie Lietuvos demaršai Kremliui – nė motais. Lygiai taip pat neįmanoma vienašališkai „atsijungti“ nuo rusiškų dujų ir naftos vamzdžio, kol neturime jokių kitų energetinių išteklių tiekimo alternatyvų. Tačiau ar ne politinės valios stoka ir politinėje baloje klimpstantys strateginiai sprendimai įstūmė mūsų šalį į tokią situaciją?
Taigi į klausimą, ar Lietuva vykdo aiškią ir nuoseklią valstybės
užsienio politiką, derėtų sąžiningai atsakyti – ne.
Tokios politikos nėra ne todėl, kad nėra aiškios užsienio politikos vizijos, o todėl, kad per maža politinės jėgos tą viziją realizuoti. Nei Briuselyje, nei Vašingtone, nei Maskvoje neįmanoma tikėtis didelių ir tvarių diplomatinių pergalių, jei prezidentas ir diplomatinė tarnyba neturi tvirtos politinės paramos Lietuvoje. Tokią paramą turėjęs užtikrinti 2004 metais, prieš Seimo rinkimus pasirašytas trylikos partijų susitarimas dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų liko praktiškai tuščia deklaracija.
Per šio Seimo kadenciją valstybės užsienio politiką į partinius skutelius draskė ne tik visokio plauko populistai. Susilpnėjo, į konfrontuojančias grupuotes susidraskė ir bendruosius valstybės tikslus tarptautinėje arenoje anksčiau sėkmingai padėjusios įgyvendinti Tėvynės sąjungos bei Lietuvos socialdemokratų partijos. Kovodamos viena prieš kitą dėl įtakos Lietuvoje ir kartu su politiniais marginalais menkindamos prezidento V.Adamkaus moralinį autoritetą bei įtaką, jos R.Pakso ir V.Uspaskicho partinėms grupuotėms ne tik atidavė vidaus politikos svertus, bet ir padėjo joms gerokai susilpninti Lietuvos diplomatijos pajėgumą.
Faktiškai Lietuvos prezidentas ir diplomatai savo šalyje liko be tvirto politinio užnugario, padedančio realizuoti Lietuvos – veiklios ES ir NATO narės, drąsiai skleidžiančios vakarietiškos civilizacijos vertybes Europos Sąjungos Rytų kaimynystėje, viziją. Paradoksalu, bet būtent aktyvią Lietuvos užsienio politiką remiant demokratines permainas Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Baltarusijoje labiausiai puolė ne tik Rusijos, bet ir dešiniąsias pažiūras deklaruojantys savi propagandistai.
Ne kas kitas, o patys konservatoriai padėjo R.Pakso ir V.Uspaskicho parankiniams „aptapšnoti“ Lietuvos diplomatiją. Net Seimo Užsienio reikalų komitetas, kuris tradiciškai būdavo Lietuvos diplomatijos parlamentinis ramstis, tapo politinio ekshibicionizmo arena. Visą savo įkarštį nukreipę KGB šmėkloms gaudyti Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, konservatoriai turbūt nė patys nepajuto, kaip tapo svetimo žaidimo marionetėmis.
Tą žaidimą vienas ilgai Lietuvoje dirbęs Vakarų diplomatas pavadino „Trys D“: diskreditacija, destabilizacija ir destrukcija.
Todėl nieko nuostabaus, kad regioninės lyderystės idėjas puoselėjusi Lietuva vis labiau klampoja vidaus politikos mėšlyne. Būtent tai ir atveria galimybes neoimperializmo ambicijas puoselėjančiai Rusijai padaryti Lietuvą „silpniausia grandimi“ Vakarų civilizacijos grandinėje.